Baltarusija užčiuopė pačią skaudžiausią Lietuvos vietą

Autorius: Mindė Šaltinis: https://vz.ru/world/2021/6/7/1... 2022-01-09 02:28:00, skaitė 872, komentavo 13

Ne kas kitas, o buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus gali būti prisidėjęs prie siaubingų nacistų nusikaltimų Baltarusijos teritorijoje Didžiojo Tėvynės karo metais. Bent jau taip mano Baltarusijos prokuratūra – ir jie laukia Adamkaus apklausoje. Kuo remiantis kilo tokie įtarimai ir su kuo susijusi tokia aštri Lietuvos reakcijos į tai, kas vyksta, priežastis?

Šiuolaikinė Lietuva yra vienas pagrindinių šiuolaikinės Baltarusijos priešų. Vilnius atvirai rėmė nesisteminę Baltarusijos opoziciją, bandančią nuversti prezidentą Aleksandrą Lukašenką, ir visais įmanomais būdais JevroSojūzo lygmeniu lobizuoja visas naujas anti baltarusiškas sankcijas. Minskas kontratakuoja visomis jam prieinamomis priemonėmis – Baltarusijos tranzito išvedimu iš Lietuvos, areštais ir baudžiamosiomis bylomis lenkų-lietuvių marionetėms.

Prisimenant „Minsko mėsininką“

O neseniai baltarusiai nusprendė nupurtyti dulkes nuo beveik prieš aštuoniasdešimt metų iškeltų baudžiamųjų bylų. Pirmasis apie Minsko ketinimą siekti, kad nacių vykdytas baltarusių naikinimas būtų oficialiai pripažintas genocidu, paskelbė šalies generalinis prokuroras Andrejus Švedas. Anot jo,

„Preliminariai galima daryti prielaidą, kad oficialūs duomenys apie sunaikintų civilių skaičių bus gerokai didesni“. Švedas pridūrė: „Šiandien mes turime duomenų apie šimtus anksčiau nežinomų masinio gyventojų naikinimo vietų arba apie mažai ištirtus“.

Iš karto po to baltarusiai kreipėsi jau į Lietuvos generalinę prokuratūrą. Minskas paprašė lietuvių teisinės pagalbos šioje byloje dėl genocido pripažinimo – beje, kaip galimas liudytojas šioje byloje buvo įvardijamas ne kas kitas, o buvęs Lietuvos Respublikos eks-pirmininkas Valdas Adamkus.

Vilnius į šią žinią atsišaukė žaibiškai. 

„Pastaruoju metu Baltarusijos režimo atstovų pareiškimai jau nebestebina. Apgailėtinas bandymas iškreipti ir politizuoti skaudžius istorijos klausimus, kaip ir pareiškimas apie bandymą organizuoti perversmus ir panašiai, norima nukreipti dėmesį nuo žmogaus teisių pažeidimų šiomis dienomis Baltarusijoje, išvengti atsakomybės už dvišalių Lietuvos ir baltarusijos šalių santykių pablogėjimą, pateisinti savo sprendimus vidaus politikoje totalitarine dvasia“, – pažymėjo Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Kodėl gi lietuviai taip skaudžiai sureagavo? Tokia jų reakcija jokiu būdu nėra atsitiktinė.

Karo metu dabartinės Lietuvos Respublikos teritorija tapo masinių žvėriškumų arena. Iš viso per nacių okupaciją Lietuvoje buvo nužudyta 190 tūkstančių vietos žydų, ir apie 15 tūkstančių - atvežtų arba pabėgusių iš kitų šalių. Tuo pat metu paprasti lietuviai, ištikus „liaudiško entuziazmo“ priepuoliams, iškart po tarybinės kariuomenės atsitraukimo ėmė su žvėrišku  žiaurumu naikinti savo kaimynus žydus – o atvykusiems vokiečiams tebuvo likę šį procesą nukreipti labiau tvarkingesne tėkme. Vokiečių naciai subūrė specialų policajų būrį iš ypač uolių lietuviškų žudikų – ir pasiuntė jį „įvedinėti tvarką“ kaimyninėje Baltarusijoje.

Šiam būriui vadovavo majoras Antanas Impulevičius, į istoriją įėjęs pravarde „Minsko mėsininkas“. Tarnaudamas naciams Impulevičius "palaimino" daugiau nei 46 tūkst. žmonių sušaudymą. Iš jų apie devyni tūkstančiai buvo tarybiniai karo belaisviai, likusieji - daugiausia buvo žydai, partizanai ir pogrindžio kovotojai. Po karo, beje, „Minsko mėsininkas“ saugiai prisiglaudė USA, kur 1970 metais Filadelfijoje sėkmingai ir nusibaigė. Tarybų Sąjunga dėjo pastangas patraukti jį į teismą, bet to, kad USA  išduotu Impulevičių nuteisti, nepasiekė. 

Ką gi, tai įprasta istorija – daugybė nacistinių nusikaltėlių apsigyveno Amerikoje ir taikiai nugyveno likusį gyvenimą. Dar gerai bent jau tai, kad šiuolaikinėje Lietuvoje Impulevičiaus nebandė „kanonizuoti“. O štai nacistiniai kolaborantai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa (taip pat nusibaigęs USA 1979 metais), tiesiogiai susiję su Holokausto organizavimu, potarybinėje Lietuvoje buvo garbinami kaip „nacionaliniai didvyriai“.

Liudijimas iš pragaro

Yra išlikę košmariškų liudijimų to, kaip Lietuvos „didvyriai“ žvėriškai elgėsi Baltarusijoje – ir tai skaitinys skirtas ne turintiems silpnus nervus. Lietuviškasis Delfi paskelbė ištrauką iš rašytojos Rūtos Vanagaitės knygos, skirtos Holokaustui – Juozo Aleksyno istoriją, naikinusio žydus Baltarusijoje, vadovaujant Ipulevivičiui. Buvęs sušaudymo komandos narys prisimena, kad jis galiausiai pasitraukė iš baudžiamojo bataliono.

„Nenorėjau kovoti už vokiečius. Vokietis jau nebebuvo tikras bičiulis, mes jiems buvome tik įrankis. Nors jie mums neįsakinėjo, tik važinėjo su mumis. Mes nesupratome jų kalbos, todėl mums įsakinėjo mūsų karininkai. Gegevičius – būrio vadas, Plungė – kuopos vadas. Iš mano matytų karininkų tik Gegevičius gerai mokėjo vokiškai, tai jis visada palaikė ryšius su vokiečiais. Jis perdavinėjo mums įsakymus, kuriuos jie (vokiečiai) davė. Minske gyvenome ne kareivinėse, o atskirai mažose grupėmis, kambariuose“, – atvirauja policajus-budelis

Po nacistų pabėgimo iš Lietuvos, Aleksinas gavo gerą darbą TSRS: dirbo profesinės sąjungos sekretoriumi. Tarybiniais laikais egzistavo tradicija nutylėti ir užmerkti akis prieš „broliškų tautų“ atstovų padarytus nusikaltimus. Nors, žinoma, TSRS laikais Aleksinas niekaip neafišavo to fakto, kad iki savo dezertyravimo suspėjo pridaryti kruvinų darbų. O jau senatvėje buvęs budelis atvirai prisimindavo, kad jų batalionas buvo vežiojamas po visą Baltarusiją ir praktiškai visur jie užsiiminėjo žydų ir kitų pasmerktųjų šaudymais

Aleksynui buvo sunku pasakyti Vanagaitei, kiek tokių egzekucijų jis matė savo akimis.

„Suvarydavo į duobę, priversdavo gultis, ir mes gulinčius šaudėme. Praeina viena eilė, tada ant viršaus užlipa antra, ant jos – sekani. Pabaigoje viską užpildavo chloruotomis kalkėmis. Nežinau, kas juos vėliau užkasdavo. mes sušaudydavome ir išvažiuodavome. Mums išduodavo tik rusiškus šautuvus ir šovinius. Jų tarpe buvo ir sprogstamosios kulkos ir padegančios kulkos. Būdavo, kad kartais užsidegdavo drabužiai, vienus varo, o rūbai jau dega, toks dusinantis degančio kūno kvapas. Tai šlykštu. Aš negaliu jums to paaiškinti, tai reikia matyti “, - skundėsi žudikas.

Aleksynas neslėpė, kad po to, kai pasmerktuosius žmones atvarydavo į egzekucijos vietą, jie turėjo gultis ant degančių lavonų.

„Taip. Gulėsi, ir visi. Ėjo nesipriešindami. Nebuvo taip, kad sustoti prie duobės krašto: neisiu... Nusirengdavo, užlipdavo ir guldavosi“. Pasak jo, taikytis buvo reikalaujama „paprastai į krūtinę, arba į pakaušį – tačiau, pasitaikydavo, kad sprogstamieji greitai suplėšydavo galvą, kada pataikydavai į pakaušį“. Buvęs budelis negalėjo prisiminti, kiek buvo sušaudoma vienos egzekucijos metu. „O velniai juos žino – kiek atvarydavo, tiek sušaudydavome. Nebaigę neišvažiuodavomę. Atgal šitos grupės niekas jau neveždavo. Niekas nepranešdavo kiek, atvaro tūkstantį ar du, arba šimtą, ar dar kiek nors. Eina kaip kokie ėriukai, jokio pasipriešinimo. Nešė mažus vaikus, kitus vedė už rankos. Visus sunaikindavome“, - pažymi karo nusikaltėlis.

Anot jo, jei mama ar tėvas laikė vaiką ant rankų, tai kartu su juo guldavo į duobę. Ir čia žudikams iškildavo dilema, kurią jie sau sėkmingai išsprendė.

„Tokiu atveju pirmiausia šauni į tėvą. Vaikas juk nieko nejaučia. Pagalvokite patys: kaip jaučiasi tėvas, jeigu šalia jo nušauna vaiką? Ne iš automato juk šaudai, pirma kulka į tėvą, kita jau į vaiką“, – pasakoja „humaniškas“ žudikas.

Aleksynas pasiskundė tuo, kad budeliai nuolat budavo prislėgtos nuotaikos – kas yra nieko keisto.

„Žmogus tampa tokiu automatu. Darai pats nežinai ką. Baisu... Vokiečiai šaudė retai, paprastai fotografuodavo... Aš daugiau nieko nekaltinu, tik Dievą, jei jis yra, kodėl jis leidžia žudyti nekaltus žmones. Ir tada aš taip pat galvojau“, - baigia nacių pakalikas.

Subtilūs ryšiai

Ir tik sąlyginai neseniai tapo žinoma, kad ne kas kitas, o buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus buvo tiesiogiai susijęs su purvinu žudiku Impulavičiumi. Dabar ramiai sau gyvenantis Adamkus gimė 1926 m. lapkričio 3 d., būdamas jaunas įstojo į antitarybinę Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą. Vieną pirmųjų spaudos dėmesį į Adamkaus ir Impulevičiaus ryšį atkreipė buvusi mažametė Minsko geto kalinė Cvija Kacnelson. 

„Prieš daug metų man į rankas pateko Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus memuarai. Natūralu, kad buvo smalsu buvo  sužinoti, ką lietuviškų šaknų turintis amerikonas rašo apie Kauno, kur gyveno iki 1944 metų vasaros, žydų likimus. Pavyzdžiui, apie visam civilizuotam pasauliui žinomą viešą kavenskų žydų egzekuciją bendrovės „Lietūkis“ garažo teritorijoje“, – teigia Cvija Kacnelson.

Išties yra išlikę įrodymų, kaip 1941 metų birželio 27 dieną bendrovės „Lietuvos ūkis“ (sutrumpintai Lietukis) centriniame garaže lietuviai laužtuvais uždaužė Kauno žydus. Bet Kacnelson taip nieko ir neperskaitė buvusio prezidento atsiminimuose apie Lietuvos žydų tragediją. Tačiau ji sužinojo, kad 1944 m. rudenį jaunas Valdas Adamkus (tuomet jis dar buvo Adamkevičius) savanoriškai pradėjo tarnauti vadovaujamas Antano Impulevičiaus, ir netgi buvo jo patikėtinis.

„Adamkus negalėjo nežinoti tiesos apie Impulevičių, apie žydų žudynes Lietuvoje ir konkrečiai Kaune“, – svarsto buvusi Minsko geto kalinė.

Savo atsiminimuose Adamkus atvirai prisipažįsta, kad 1944 metų rudenį jis galėjo rinktis bet kokį darbą ir pareigas. Bet jam labiau imponavo būtent Impulevičiaus vadovaujamas batalionas. Knygoje nieko nepasakoma apie tai, kad majoras buvo klasikinis sadistas ir galvažudys, kurio rankos suteptos krauju iki pat alkūnių.

Besibaigiant karui Adamkus kartu su vokiečiais atsitraukė į Vokietijos teritoriją, o pasibaigus karo veiksmams persikėlė į USA. Ten padarė karjerą – vienu metu tarnavo kariuomenės žvalgyboje, o vėliau įgijo inžinieriaus specialybę. Jis vadovavo USA federalinės aplinkos agentūros mokslinių tyrimų centrui, buvo Respublikonų partijos narys. Nuo 1972 m. jis nuolat lankėsi tėvynėje, tarybų valdžiai leidus (galimai CŽV liepus), siekdamas užmegzti bendradarbiavimą aplinkosaugos srityje. Tada, jau senatvėje, jis staiga šovė į "kietą paaukštinimą“ ...

Tuo metu amerikonai įnirtingai bruko savo patikrintus kadrus į USA geopolitinį vasalatą patekusių Rytų Europos šalių vadovybę. Vienu iš tokių paskirtųjų tapo Valdas Adamkus. Lietuvos prezidentu jis tampa net du kartus. Pirmą kartą – 1998 metais, kai lietuviai drausmingai prabalsavo už iš USA atvykusį Adamkų naiviai vildamiesi, kad šis „amerikonas“ savo ryšių dėka užtikrins tėvynės suklestėjimą. Antrą kartą - 2004 metais, kai „patikrintas kadras“ Adamkus pakeitė anksčiau laiko išvarytą iš prezidento posto maištininką Rolandą Paksą. Reikalas yra tame, kad 2003 metais prezidentu išrinktas R. Paksas bandė vykdyti nuo Vašingtono nepriklausomą politiką, kuri sukėlė didžiausią USA nepasitenkinimą. Nepageidaujamam prezidentui staigiai buvo organizuota apkalta, o į jo vietą vėl pastatė "neužsikertantį" Adamkų. Ir tas vadeliojo Lietuvą iki pat 2009-ųjų, po to valdžios vadeles perdavė Daliai Grybauskaitei.

Šiandieninėje Lietuvoje Valdas Adamkus laikomas „nepriklausomybės kovų“ ir antitarybinio pasipriešinimo ikona. Minsko noras 94 metų senį matyti liudytoju byloje dėl baltarusių genocido pripažinimo liudytoju, Adamkų pastato į delikačią padėtį – tokiuose procesuose visiškai įmanoma iš liudytojų perkvalifikuoti į kaltinamuosius. . Kas žino, ką galima atkasti ant buvusio prezidento Baltarusijos prokuratūroje ...

Birželio 2 dieną Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto narė Elena Panina pareiškė: 

 „Formuotė, kurioje tarnavo Adamkus, tai  ne šiaip tik nacionalistai, taip vadinamieji miško broliai, tai lietuviškas SS divizijos "Galicija" analogas,  į kurį tarnauti eidavo ideologiniai nacių šalininkai“.

Štai  dėl ko turėtų nervintis ir Valdas Adamkus, ir visas Lietuvos šūdelitis.