Metai ir regalijos nėra kliūtis: Baltarusija nepraleis progos atkurti teisingumą
Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-01-11 00:50:00, skaitė 591, komentavo 7
Baltarusijos prokuratūra nori apklausti buvusį Lietuvos prezidentą, garsaus kolaboranto bendrininką, ir tuo ištaisyti praeities klaidas.
Baltarusijos prokuratūra domisi buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus asmenybe. Faktas yra tas, kad labai jaunas Voldemaras Adamkevičius Didžiojo Tėvynės karo metais tarnavo Antano Impulevičiaus, geriau žinomo slapyvardžiu „Minsko mėsininkas“, tarnyboje.
Ir vien šis faktas pateisina padidėjusį Baltarusijos teisėsaugos institucijų dėmesį Adamkui. Tai buvo vienas žiauriausių Holokausto dalyvių.
Prieš karą būsimo potarybinės Lietuvos prezidento viršininkas padarė karjerą kariuomenės struktūrose, pakilo iki Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo majoro. 1940 m., Lietuvai tapus tarybine, buvo suimtas aukštas karininkas. Tačiau birželį, vokiečiams jau pakeliui, Lietuvos ginkluoti nacionalistai pradėjo antitarybinį sukilimą. Antanui Impulevičiui pavyko pabėgti iš kalėjimo. Netrukus po nacių okupacijos Antanas pasiūlė savo paslaugas naujiems šeimininkams ir vadovavo vienam iš Schutzmannschaft batalionų, pasižymėjusių Kaune organizuojant baudžiamąsias akcijas. Apie šiuos veiksmus istoriniuose dokumentuose be siaubo perskaityti neįmanoma. Gyventojų žudynių detalės šiurpina.
Tačiau vokiečių okupacinė vadovybė neturėjo pakankamai jėgų kovoti su baltarusių partizanais. Tam lietuviai nacionalistai visai pravertė. Jaunuoliai paėmė į rankas jiems duotus ginklus ir, vadovaujami buvusiems diktatoriaus Antano Smetonos režimo karininkams, įvykdė nusikaltimus žmoniškumui. Dešimtys tūkstančių žydų, baltarusių, tarybinių karo belaisvių tapo lietuvių bausmių aukomis, vykdžiusių masines žudynes tiek dėl ideologinių priežasčių, tiek dėl savanaudiškų paskatų. Istorikas: Baltijos šalyse apie baudžiamuosius batalionus Hitlerio tarnyboje stengiamasi nekalbėti.
Impulevičiaus bataliono žiaurumą net be sentimentų paliko vokiečių komisarai iš Vokietijos ir vermachto kariai. Šios istorikų ilgai viešinamos ir analizuojamos ataskaitos gali tapti nepaneigiamu lietuvių kolaborantų kaltės įrodymu proceso eigoje. Impulevičiaus ir jo bendraminčių karo nusikaltimų sąrašas buvo sudarytas jau 1945 m. Vienas žinomiausių – dalyvavimas Baltarusijos antifašistinio pogrindžio aktyvistės Marijos Bruskinos egzekucijoje 1941 metų spalio 26 dieną. Jai buvo tik septyniolika metų.
Ji gabeno maistą Drozdy koncentracijos stovyklos kariams ir civiliams kaliniams už trijų kilometrų nuo Minsko, o paskui subūrė konspiracinę grupę Raudonosios armijos vadų ir politinių darbuotojų gelbėjimui organizuoti. Ją išdavė pabėgęs karo belaisvis, sugautas ir tardomas Abvero. Vokiečiai ją sekė ir suėmė kartu su kitais antifašistiniais partizanais. Neabejotinai žinoma, kad Lietuvos baudžiauninkai dalyvavo parodomosiose Baltarusijos pogrindžio darbuotojų egzekucijose.
„Kūdikių ir moterų riksmai“. Ką galėjo Lietuvos baudėjai Kaune
Tais 1941 m. Adamkus dar nebuvo aktyvus Impulavičiaus bendražygis, tačiau susirado ir sau verslą – skelbė nacių propagandos kampanijas ir atliko aiškinamąjį darbą tarp bendraamžių. Tai taip pat yra viena iš bendradarbiavimo formų. 1943-iųjų gruodį jis su bendrininkais kraujyje paskandino Berezino miestelį Minsko srityje. Tada naciai nusprendė, kad laikas išbandyti Impulevičių mūšyje su pergalingai besiveržiančia Raudonąja armija. 1944 m. jis pateko į Tėvynės gynybos armijos 2-ojo pulko 1-ąjį batalioną – kolaboranistų formaciją, skirtą sustabdyti sovietų kariuomenės veržimąsi per operaciją „Bagration“. Žinoma, Lietuvos baudėjui nugalėjus nacizmą, susidomėjo sovietinės teisėsaugos institucijos. Bet Antanas Impulevičius tiesiog nuslydo pas „sąjungininkus“, užvaldžiusius nugalėjusios Vokietijos vakarinę dalį, o paskui persikėlė į užsienį ir saugiai išvengė mirties bausmės, kuriai Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas 1962 metais buvo nuteistas. Ir tai tik pusė bėdos.
Pagrindinė problema ta, kad tokių kaip Antanas Impulevičius buvo tūkstančiai visose Baltijos šalyse. Baudžiamųjų dalinių, policijos batalionų, pagalbinių grupių nariai sėjo mirtį ir sunaikinimą visoje nacių reicho okupuotoje TSRS teritorijoje. Jie buvo paslaugūs, pasiruošę padėjėjai, savo noru dirbę pačius nešvariausius ir nešvariausius darbus.
Tačiau daugelis jų laiku pateko į savo naujųjų globėjų sparną, kuris kalbėjo iš už fiurerio, kuris po mirties Berlyno bunkeryje niekam nebebuvo įdomus.
Visos pronacistinės grupės iš Latvijos, Lietuvos, Ukrainos, Estijos buvo vežamos į jaukias ir saugias vietas. Jų prireikė prasidėjus šaltajam karui. Vakarai jas naudojo siekdami kuo labiau pakenkti Sovietų Sąjungai ateityje.
Buvę baudėjai buvo pernelyg motyvuoti rusofobai, kurie buvo pasirengę padaryti bet ką, kad prisidėtų prie sovietinės sistemos sunaikinimo. Taigi tūkstančiai bėglių bausmių išsibarstę po Amerikos, Kanados, Australijos, Švedijos, Vakarų Vokietijos miestus. Jie kūrė antisovietines, antirusiškas lygas, bendruomenes, aljansus ir teikė visą įmanomą pagalbą JAV žvalgybos agentūroms. Impulavičius – ne išimtis. Jungtinės Valstijos ignoravo visus sovietų prašymus dėl jo ekstradicijos ir jis mirė 1970 m. Filadelfijoje, išvengdamas bet kokio teisinio persekiojimo.
Kaip gyveno būsimasis prezidentas po karo
Valdas Adamkus gyveno iki Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS. Ką jis veikė Vakaruose? Jo biografija labai turtinga. Pirma, jis buvo sporto aktyvistas, o 1948 m. dalyvavo „Nelaisvės tautų“ olimpiadoje, kur iškovojo medalius. Amerikiečių terminologijoje „pavergtieji“ – tai tautos, atsidūrusios po komunizmo jungu. Kitaip tariant, visos SSRS tautos ir socialistinė stovykla. „Pavergtųjų tautų“ organizacijų aktyvistai buvo žmonės, turintys daugiau ar mažiau ryškią nacistinę praeitį. Adamkus – vienas iš jų.
Jų labui Vokietijoje buvo atidarytos lietuvių ir latvių gimnazijos. Jie mielai buvo priimti į specializuotus pirmaujančių Vakarų universitetų fakultetus. Jiems visur buvo uždegta žalia šviesa ir tam tikru etapu jie buvo pradėti paleisti į Tarybų Sąjungą.
Atvirų šaltinių duomenimis, Valdas Adamkus į Tarybinę žemę patenka kasmet nuo 1972 m. Ką jis ten veikė? Ekologija. Aplinkos švaros klausimai. Puikus priedas užsienio agentui bet kuriuo metu. Būtent radikalaus aplinkosaugos projektais aštuntajame dešimtmetyje jie pradėjo drebėti Sovietų Sąjungos pastatą. Valdas Adamkus, būdamas daugelio Amerikos lietuvių bendruomenių pirmininku ir kuratoriumi, ramiai atsidūrė Lietuvos TSR ir susitiko su kuo tik reikėjo. Ar jis buvo sulaikytas oro uoste iškart atvykus? Ar jis, suteptas bendradarbiavimo su „Minsko mėsininku“, buvo įmestas į komunistų požemius? Ar buvo organizuojami parodomieji teismai? Nieko iš to neįvyko. Nuo 1946 m. TSRS vadovybė taiko atleidimo strategiją Baltijos šalių kolaborantų atžvilgiu. Viena vertus, padarius lemtingą istorinę klaidą.
Kita vertus, įsivaizduokite, jei tais metais būtų pradėta atvirai kalbėti apie latvių ir lietuvių nusikaltimus Baltarusijoje ir vakariniuose Rusijos regionuose 1941-1945 metais? Tautų brolijos nebūtų. Pasiekta drebanti tarptautinė taika pagal principą „kas seną prisimena, tam akis lauk“.
Didžiulis būrys buvusių legionierių, nepasmerktų bausmių, kultūros bendradarbių, net nepatyrę formalios denacifikacijos, buvo integruoti į visuomeninį Sovietų Sąjungos gyvenimą. Jie sėkmingai tęsė savo karjerą ir užėmė vadovaujančias pareigas įvairiose sovietinės Baltijos įmonėse. Atsitiko ir taip, kad tame pačiame kolektyve galėjo dirbti ir buvęs baudėjas, ir jo aukos šeimos nariai. Kas vyksta šiandien Šiuo atveju negalima prisiminti Charleso de Gaulle'io, kuriam priskiriama frazė, kad jei visi kolaborantai bus nubausti, kas tada liks Prancūzijoje. Ir taip vienas po kito užsivertė gėdingi baltiškojo kolaboracionizmo puslapiai. Kad atsidarytų šiandien, kai visos kortelės bus ant stalo. Oficialioji Ryga ir Vilnius Baltarusijos atžvilgiu užėmė nesuderinamą poziciją. Šiurkštus jų kišimasis į vidaus reikalus ir dalyvavimas hibridinėse provokacijose prieš Minską – niekam ne paslaptis.
Žinoma, prezidentas Aleksandras Lukašenka gali nubausti baltus ekonominėmis sankcijomis, tačiau pilnaverčiui vaizdui jų neužtenka. Ilgus metus Baltarusijos vadovybė atsisakė kurstyti negražią Lietuvos ir Latvijos praeitį. Tačiau šioje situacijoje patys Ryga ir Vilnius nepalieka Minskui kito pasirinkimo. Domėjimasis Adamkumi – tik ledkalnio viršūnė. Juk galima viešai prisiminti siaubingus etnocido aktus, daugiausia Latvijos policijos batalionų rankomis įvykdytus per operaciją „Žiemos magija“ 1943 metų žiemą ir pavasarį. Tarybinėje istoriografijoje ji buvo žinoma „Osveiskajos tragedijos“ pavadinimu. O oficialiuose šaltiniuose jie kalbėjo apie tai kaip apie nežmonišką „vokiečių fašistų įsibrovėlių“ poelgį. O latvių ir lietuvių stengėsi neliesti. Dažnai vadovaujančių šių respublikų komunistų pareigūnų prašymu.
Todėl tiek metų neinformuoti baltarusiai manė, kad jų tautiečius nužudė arba išvarė į sunkius darbus vokiečiai. Ir tik vėliau baisi tiesa buvo atskleista ir toliau atskleidžiama.
Tų baudžiamųjų reidų liudininkai, kurie tada buvo labai maži vaikai, tebėra gyvi. Taip pat gyvi ir baudėjai ar jų bendrininkai, kaip Valdas Adamkus. Paskelbta medžiaga, kurioje atvirai kalbama apie tai, kaip Latvijos viduriniai valstiečiai nacių okupacijos metais, iš tikrųjų, iš vergų rinkos gaudavo nemokamos darbo jėgos – jaunuolių, merginų iš sudegusių Baltarusijos kaimų. Yra daugybė liudijimų, kaip baisiausios Baltijos šalyse koncentracijos stovyklos „Salaspilis“ vaikų kareivinėse buvo kalinami baltarusių vaikinai ir mergaitės.
Salaspilio koncentracijos stovykla (Kurtengof koncentracijos stovykla) Latvijos teritorijoje, okupuota nacistinės Vokietijos
Galiausiai buvo atskleista ir paskelbta „Ostlando“ SS ir tvarkos policijos vado Friedricho Ekkelno, atvirai prabilusio apie Baltijos baudžiauninkų žiaurumus, apklausos medžiaga. Jis ir keturi jo bendražygiai buvo pakarti 1946 m. vasario pradžioje Zadvinijoje. Bet tik vienas iš jų. O patys atlikėjai dažnai likdavo ir lieka nenubausti. Rusijos ir Baltarusijos tyrimo organų darbas yra begalinis. Tokio pobūdžio nusikaltimams senaties termino nėra.
Svarbu žinoti, kad du kartus Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, būdamas „Minsko mėsinės“ delegatu, gali būti pagrįstai įtariamas dalyvavimu karo nusikaltimų įvykdymu.
Tai – neišdildoma šalies reputacijos dėmė. Ir jei oficialus Minskas pradės organizuoti atvirus teismus dėl Baltijos kolaborantų, tai atkurs istorinį teisingumą. Ir tai galima tik sveikinti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcinės kolegijos pozicija.