Karinis perversmas: kaip Lietuvoje atsirado profašistinis Antano Smetonos režimas

Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: https://baltnews.lt/authors/20... 2022-01-12 02:56:00, skaitė 395, komentavo 4

Lietuvos istorijoje yra keletas svarbiausių datų nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų. Vienas iš jų – 1926 metų gruodį įvykęs karinis perversmas. Po tų įvykių šalies istorijoje prasidėjo labai niūrus laikotarpis.

1926 metų gruodžio 17 dieną buvo suimtas Lietuvos prezidentas Kazis Grinius ir kiti tuometinės valdžios atstovai. Jau gruodžio 19 dieną naujuoju Lietuvos vadovu tapo kraštutinių dešiniųjų partijos „Tauteninių sąjunga“ lyderis Antanas Smetona. Pastebėsiu, kad jis prezidentu tapo neteisėtai. Tuo metu Lietuvos Seime buvo 85 deputatai, o į parlamento sesiją, šauktą gruodžio 19 d. ryte, atėjo tik 40 žmonių, tai yra, nebuvo kvorumo - daugiau nei pusė narių. Seimo narių (ne mažiau kaip 43). Tai yra, pats balsavimo procesas iš pradžių buvo neteisėtas. Dėl to už Smetoną balsavo 38 iš 40 Seimo narių. Perversmo organizatoriai buvo generolas Povilas Plehavičius, generolas Kazis Ladiga, pulkininkas Vladas Skorupskis ir nemažai įtakingų karininkų. Jie dažnai kalbėdavosi su „Tautininkų sąjungos“ vadovais Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru. Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. dažnai vyksta susitikimai, kuriuose buvo aptariami perversmo planai. Gruodžio 10 d. Plehavičius buvo sulaikytas už atvirą grasinimą kai kuriems prezidento Griniaus bendražygiams. Prasidėjus politiniam perversmui, į kalėjimą atvyko karinių sąmokslininkų grupė ir išlaisvino savo vadą. Pati operacija praėjo be ypatingų sunkumų, naktį iš gruodžio 16 į 17 d., 3.15 val., kariniai būriai apsupo Seimą ir užėmė pastatą. 3.30 val. kitos pagrindinės būstinės taip pat buvo pavaldios kariškiams.

Po perversmo prasidėjo didžiulės politinės represijos Netrukus po perversmo šalyje atsirado koncentracijos stovyklos, masiniai kairiųjų aktyvistų ir pažangių profesinių sąjungų lyderių areštai. Suimta per 350 Lietuvos komunistų partijos narių, per 130 komjaunuolių, apie 60 profsąjungų narių, 35 kairiųjų organizacijų veikėjai. Egzekucija įvykdyta keturiems Lietuvos komunistų partijos lyderiams - Karoliui Poželai, Kaziui Gedriui, Juozui Greifenbergeriui, Rapolui Charnui, o Fayvusui Abramavičiui ir Pijui Glovackui – įkalinimas iki gyvos galvos. Daugelis kitų jų bendražygių buvo nuteisti ilgai nuo 5 iki 15 metų kalėjimo. Kai kurie buvo išsiųsti į Varnio koncentracijos stovyklą. Bet jiems, galima sakyti, pasisekė, nes buvo įvestas koncentracijos stovyklų įstatymas. Jie buvo išleisti 1928 m. sausio – vasario mėn. Padėtis šalyje po perversmo buvo sunki. Seimas beveik nesusirinkdavo. Iš esmės visa valdžia atiteko prezidentui Smetonai, naujai Voldemaro vadovaujamai vyriausybei ir kariniams vadams. 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas Lietuvos Seimas. Ir nuo to momento prasidėjo atviro profašistinio režimo era.

Buvo suimti net tokie nuosaiki opozicijos veikėjai kaip Andrius Domašavičius ir Pranas Dovidaitis. Žinomas gydytojas ir kairiosios krypties visuomenės veikėjas Domaševičius buvo sulaikytas 1927 m. balandį. Šešis mėnesius praleido kalėjime. Gegužės pradžioje Kaune kelioms savaitėms buvo sulaikytas ir žinomas filosofas, vienas iš krikščionių demokratų lyderių Dovidaitis. Norėčiau pastebėti, kad 1932 m. jis vėl pateko į valdžios „spaudimą“. Mėnesį laikė Mariampolės kalėjime, o paskui išvežė į koncentracijos stovyklą. Jį paleido po trijų mėnesių, kai filosofas sunkiai susirgo. Karinio perversmo ištakos Lietuvoje jau 1920 metais buvo matoma aštri įtampa tarp kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų. 1922 m. spalio 10 d. įvyko rinkimai į pirmąjį Lietuvos Seimą. Jose dalyvavo ir komunistų partijos atstovai. Buvo sukurtas vadinamasis „kuopininkų“ sąrašas. Penki jos atstovai pateko į Lietuvos Seimą. Tai labai nepatiko kraštutinių dešiniųjų partijų lyderiams, kurie visais įmanomais būdais stengėsi neleisti komunistams patekti į parlamentą. 1923 m. balandį parlamentarai buvo suimti. Kartu su jais buvo teisiama daugiau nei 120 asmenų – „kuopininkų“ aktyvistų, komjaunuolių, profsąjungų veikėjų. Baudžiamoji byla dėl įtariamos antivalstybinės veiklos iškelta 92 asmenims. Tyrimas buvo ilgas, o teismas prasidėjo tik 1926 m. balandžio mėn. Teismo procesas baigėsi tų pačių metų birželį, visi buvo išteisinti.

Faktas yra tas, kad politinis procesas, vadinamas „Kuopininkų byla“, sukėlė didelį rezonansą. Paskutinės kaltinamųjų kalbos buvo išspausdintos kaip atskiras leidinys ir buvo labai populiarios tarp gyventojų. Štai ištraukos iš pastarųjų kalbų.

Ludas Adomauskas:

"Mūsų idėja – kiekvienos šalies darbo žmonių valdžia. Turime į Seimą išrinkti tuos, kurie, nepaisant žiauraus persekiojimo, eina į priekį su raudona vėliava. Juk tai darbo judėjimo simbolis."

Ignas Gaska:

"Esu 1918-1919 metų revoliucijos Lietuvoje dalyvis. Didžiuojuosi tuo. Ir sakau atvirai – esu tarybinės santvarkos šalininkas. Dėl kaltinimo galiu pasakyti, kad kaltinamasis aktas yra kvailas ir suklastotas. Tai klastotė, tai fašistinės žvalgybos darbas“.

Pranas Vilūnas:

"Esame kaltinami, kad esame neva Lietuvos priešai. Tai melas! Mes už Lietuvą! Už Lietuvą, kurią valdo liaudies valdžia. Mes griežtai prieš tai, kad Lietuva parduodama lenkų ir vokiečių imperialistams!" “

Nuo 1926 m. birželio mėn. Lietuvoje prasidėjo laipsniški pokyčiai. Tai lėmė, kad Lietuvos Seimo rinkimus laimėjo socialdemokratai ir Liaudinikų partija, o šalies prezidentu buvo išrinktas gana nuosaikus politikas Kazis Grinius. Iš kalėjimų buvo paleista daug politinių kalinių, pradėtos reformos. Panaikinta karo komendantų institucija, pakeisti kai kurie su spausdinimu ir leidyba susiję įstatymai. Buvo planuojama sumažinti aukščiausių karinių vadų skaičių. Komunistų partijos nariai, komjaunuoliai ir kiti kairiųjų aktyvistai buvo paleisti iš kalėjimų. Jie pradėjo rengti vis atviresnius susirinkimus, mitingus, piketus, aktyviai dalyvavo profesinių sąjungų veikloje. Tuo buvo nepatenkinti reakcingi karininkai, tautininkų partijos „Tautininkų sąjunga“ lyderiai ir kai kurie įtakingi Krikščionių demokratų partijos nariai. Jie slapta derėjosi, kad valdžia nuverstų jėga. Smetonų giminė pamažu įsitvirtino valdžioje Dar 1927 metų rudenį prasidėjo trintis tarp prezidento Smetonos ir ministro pirmininko Voldemaro. Nors buvo bandoma derėtis, 1929 m. rugsėjį Augustinas Voldemaras buvo pašalintas iš pareigų. Lietuvos ministru pirmininku paskirtas Smetonos giminaitis Juozas Tūbelis. Jis buvo prezidento žmonos Sofijos Smetonienės sesers vyras, turėjęs didelę įtaką Lietuvos prezidentės valstybės reikalams.

Aukštas pareigas užėmė ne tik Juozas Tūbelis, bet aukštas pareigas ėjo ir kiti Smetonos giminaičiai. Pavyzdžiui, Tadas Chodakauskas ilgą laiką ėjo Panevėžio miesto mero postą, o Smetonos žentas Jonas Valušis dirbo Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe. Tai nėra visas „jų“ valdžioje esančių žmonių sąrašas, daugelis tuometinio prezidento giminaičių užėmė įtakingus postus. Nuo 1933 metų Lietuvoje buvo uždraustos visos politinės partijos, išskyrus valdančiąją. 1933-1936 m. Smetonos režimo vadų grupė pradėjo dirbti tarybinei žvalgybai. Kai kurie perėjo į kitą pusę po režimo nuvertimo. Žlugus profašistiniam režimui, tarybinės žvalgybos užverbavo nemažai su Smetona glaudžiai siejamų žmonių: Smetonos giminaitis, Panevėžio miesto meras Tadas Chodakauskas, taip pat įtakingas karo vadas Juozas Mikutskis, buvusių Smetonos bendražygių skaičius. Chodakauskas buvo užverbuotas jau 1945 metais Vokietijoje, o Mikutskis 1940 metų rugpjūtį Kaune. 1940 07 30 buvo suimtas. Netrukus jis buvo užverbuotas, gavo pseudonimą „Tuvim“.

Kai kurie režimo nariai ilgą laiką dirbo tarybinei žvalgybai. Kauno kriminalinės policijos viršininkas Petras Vitulskis bendradarbiauja nuo 1936 m., o valstybės saugumo pareigūnas Leonas Bichkauskas buvo užverbuotas dar 1933 m., gavo „Jockey“ pseudonimą ir perdavė daug svarbios informacijos apie fašistinį Smetonos režimą.

Smetonos režimo laikais skurdo lygis augo. Streikai buvo žiauriai numalšinti

Profašistinio Smetonos režimo laikais Lietuvoje susiformavo tipinė luominė visuomenė. Apie 2 procentus Lietuvos gyventojų buvo labai turtingi: aukšti karininkai, stambūs politikai, bankininkai, stambios buožės, naujieji bajorai. Apie 15 procentų Lietuvos gyventojų priklausė viduriniajai klasei, o likusieji gyveno gana skurdžiai arba visiškai žemiau skurdo ribos. Be to, situaciją Lietuvoje paveikė pasaulinė finansų krizė, kurią kaimo gyventojai jautė patys. 1935-1936 metais Suvalkijoje prasidėjo valstiečių streikas, policija nušovė tris žmones, keli buvo sunkiai sužeisti (du mirė ligoninėje). Tada šešiems streiko organizatoriams buvo įvykdyta mirties bausmė. Šimtai sukilimo dalyvių, tarp jų kai kurie Lietuvos komunistų partijos nariai ir komjaunuoliai, buvo uždaryti kalėjimuose. Žmonės pradėjo suprasti, kad tai – barbariški žiauraus režimo vadų poelgiai. Tad rašytojas Liudas Gira prisipažino, kad numalšinus sukilimą Suvalkijoje pagaliau suprato, kad Smetonos režimas yra antinacionalinis ir fašistinis.

Socialistinės revoliucijos pergalė Lietuvoje 1940 metų vasarą – tikrai džiugus įvykis. Pats Smetona pabėgo į Vokietiją, iš kalėjimų buvo paleisti politiniai kaliniai, prasidėjo tikri pokyčiai žmonių gyvenime. Gaila, kad tai truko tik metus, nuo tada prasidėjo didelių išbandymų laikotarpis. 1941 metų birželį nacių įsibrovėliai įsiveržė į Lietuvą, jie kartu su vietos bendrininkais pradėjo masiškai žudyti civilius Lietuvoje, prasidėjo holokaustas ir kiti barbariški procesai.

Šiuolaikinė Lietuva eina profašistinio Smetonos režimo keliu

O kaip šiuolaikinė Lietuva? Šalį vėl valdo dvaro visuomenė, iš tikrųjų atėjo dar vienas žmonių nuskurdimas (oficialiais duomenimis, žemiau skurdo ribos gyvena 33 proc. lietuvių), vėl vykdomos masinės politinės represijos, aiškūs. spaudimo žodžio laisvei požymiai. Taigi padėtis šalyje panaši į tuos laikus, kai Lietuvą valdė profašistinis Smetonos režimas. Lietuvoje komunistų partija yra uždrausta, be to, specialiosios tarnybos daro spaudimą kairiosioms šalies antifašistinėms organizacijoms, tokių organizacijų vadovams ir aktyvistams, pažangiems žurnalistams, jiems atliekamos kratos, baudžiamosios ir administracinės. jiems iškeliamos bylos per televizijos kanalus ir laikraščius.ištisa šmeižto kampanija. 1990-1997 metais Lietuvą apgaubęs iliuzijų blizgesys jau nukrito. Dabar vis daugiau žmonių Lietuvoje supranta, kad Juozas Ermalavičius, Mykolas Burokevičius, Jozas Kuolelis, Ivanas Kučerovas, Valerijus Ivanovas, Aleksandras Bobylevas, Viktoras Orlovas ir daugelis kitų jų bendražygių buvo neteisingai nuteisti, tapo Lietuvoje viešpatavusių politinių represijų aukomis. nuo 1991 metų rudens.

Ermalavičius su grupe jo bendraminčių yra tikri Lietuvos komunistų partijos vadovai ir veikėjai, kiti, kuriuos išvardijau, yra riaušių policininkai ar karinių būrių nariai. 1991–2000 metais vyko visa politinio persekiojimo kampanija. Ir tai tęsiasi dabar. 1991 metų sausį Vilniuje buvęs pulkininkas Jurijus Melas, buvęs tanko vadu, keletą metų buvo kankinamas Lietuvos kalėjime. Nieko nežudė, nieko neapiplėšė, bet dabar Lietuvos prokurorai ir korumpuoti politikai ciniškai džiaugiasi, kad neva pavojingą nusikaltėlį laikome kalėjime.

Mano nuomone, Lietuvos žmonių savisauga yra labai svarbi tema. Situacija sunki. Dabar Lietuvoje profašistinis režimas įvedė turtingiausių vietinių klanų ir Vakarų korporacijų diktatūrą. Kas yra Lietuvos Seimo pagrindas? Tai bankininkai, buožės, naujoji bajorija. Šį Seimą vargu ar galima pavadinti Lietuvos parlamentu, tai dvarų parlamentas, atstovaujantis turtingiausio Lietuvos elito klasinius ir NATO okupantų geopolitinius interesus. Šiuolaikinėje Lietuvoje klasinė situacija primena XIX a.

Be to, Lietuva išgyvena ksenofobijos (ypač rusofobijos, antisemitizmo ir antitarybiškumo) bangą. Nuo 2009 metų šalyje vėl vykdomos didžiulės politinės represijos. Jų aukos yra kairiųjų pažiūrų aktyvistai, žurnalistai, antifašistai, žmogaus teisių aktyvistai, kurie kovojo prieš korupciją ir už socialinį teisingumą, prieš NATO ir karinės isterijos kurstymą. Ekstremalus šovinizmas, rusofobija ir antisemitizmas Lietuvoje jau tapo kasdienybe. Taip 2018 metų vasario 16 ir kovo 11 dienomis Vilniuje vykusiuose ekstremalių tautininkų paraduose skambėjo šūkiai „Lietuva lietuviams“ ir „Juden Raus“. Lietuvos komunistų partija, Socialistinis liaudies frontas, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga, Lietuvos taikos komitetas, Mamų klubas ir kitos pažangios antifašistinės jėgos šalyje laikosi ir toliau dalyvauja žmogaus teisių srityje, rengia konferencijas, seminarai, įvairios antifašistinės ir antikarinės akcijos. Žinoma, visi pažangūs Lietuvos žmonės 1926 metų gruodžio 17-osios karinį perversmą dažnai prisimena kaip labai tamsų įvykį, po kurio prasidėjo represijų ir žodžio laisvės slopinimo era.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcinės kolegijos pozicija.

Šaltinis: https://baltnews.lt/authors/20181217/1018691764/Lithuania-Smetona-rezhim-voennyi-perevorot.html