Įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto tyrimas verčia abejoti Lietuvos valdžios legitimumu

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-01-12 09:17:00, skaitė 382, komentavo 1

Lietuva patenka į politinio nestabilumo zoną, kuri siejama ne tik su artėjančia valdžios kaita, bet ir su sausio 13-osios bylos nuosprendžio paskelbimu akivaizdžiai nekaltiems, tačiau kaltinamiems karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui Rusijos kariškiams. Susidūrimo 1991 metų sausio mėn. prie Vilniaus televizijos bokšto aplinkybių aptarimas iškelia viešumon vis daugiau parodymų, jog dėl žmonių žudynių kalti judėjimo už nepriklausomybę lyderiai, o tai verčia abejoti Lietuvos valdžios legitimumu.

Šiais metais Lietuva gana kukliai pažymėjo eilines tragiškų 1991 metų sausio 13-osios įvykių metines. Seimo spaudos tarnyba anonsavo ne savaitės priemonių programą, o tik dviejų dienų — sausio 12 ir 13-osios. Nebuvo mokslinės konferencijos, seminaro, kuriame būtų dalintasi kovine priešpastatymo „sovietinei agresijai“ patirtimi, estafetės, vaikų piešinių parodos. Apsiribota atmintinų laužų liepsnojimu, o kitą dieną — iškilmingu vėliavos iškėlimu Nepriklausomybės aikštėje. Jau tradiciškai Seimo salėje buvo įteiktos 2018 metų Laisvės premijos.

Laureatais tapo buvę taip vadinamieji lietuviškieji “partizanai“, šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje teisti tarybų valdžios už banditizmą taikių Lietuvos gyventojų atžvilgiu. „Partizanai“ pokario metais sugebėjo barbariškais būdais — sušaudymais, pakariant, sudeginant, žudant kirviais ir pjūklais — sunaikinti daugiau kaip 25 tūkstančius taikių gyventojų, tame tarpe tūkstantį vaikų. Jie buvo nubausti už tai, jog tiesiog sutiko su tarybų valdžia: 90 proc. nukentėjusiųjų buvo lietuviai, kurie norėjo gyventi ir auginti vaikus, be kurių šiandien nebūtų Lietuvos.

Tokios žudynės buvo tikrasis nusikaltimas žmoniškumui. Tačiau šiandien Lietuvoje „partizanai“ gerbiami kaip didvyriai.

Vytauto Landsbergio konservatoriai dar 2017 metais siūlė skirti Laisvės premiją antitarybinio pasipriešinimo Lietuvoje vadams su Jonu Žemaičiu priešakyje. Tačiau tada premija teisėtai už nuopelnus buvo skirta buvusiai tarybinei disidentei Nijolei Sadūnaitei.

Pagerbimas buvusių „miškinių“, kaip pokario metais buvo vadinami Lietuvos „partizanai“, o tiksliau — banditų („miško broliais“ jie buvo pakrikštyti jau pertvarkos laikais), Seimo salėje praėjo blankiai, be ypatingo patoso. Turbūt dėl laureatų kontingento. Bet ne tik.

Priemonių santūrumą galimai įtakojo laukimo atmosfera. 2019 metų gegužės mėn. Lietuvoje bus renkamas naujas prezidentas. Nors Dalia Grybauskaitė ir elgiasi kaip šeimininkė, tačiau supranta, kad ji šioje šventėje tik perpus viešnia.

Vasario 18 dieną Lietuva laukia nuosprendžio, kuris bus neakivaizdžiai paskelbtas 64 buvusiems tarybiniams piliečiams, kurie dalyvavo jėgos akcijoje atstatant TSRS ir Lietuvos TSR konstitucijų galiojimą Lietuvoje. 58 iš jų — Rusijos piliečiai.

Dviem RF piliečiams, Rusijos gvardijos atsargos pulkininkui Jurijui Meliui ir buvusiam tarybiniam pulkininkui Genadijui Ivanovui, nuosprendis bus paskelbtas akivaizdžiai. Ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl 1991 metų sausio 13-osios įvykių Vilniaus apygardos teismas vedė dvejus metus ir devynis mėnesius.

Nepaisant to, jog Lietuvos teisėjai, kaip 2015 birželio mėn. savo Facebook taikliai pastebėjo teisėjas Audrius Cininas, „įstatymo įpareigoti veikti kartu su kaltintojais, gynėjams esant bejėgiais“, neverta manyti, jog Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija sutiks su visais prokurorų pasiūlymais dėl bausmių kaltinamiesiems.

Paskelbimą nuosprendžio, atitinkančio Lietuvos generalinės prokuratūros pasiūlymus, šiek tiek apsunkino tai, jog baudžiamasis sausio 13-osios įvykių procesas 2016–2018 metais praėjo ne taip sklandžiai, kaip 1996–1999 metų baudžiamasis procesas dėl bandymo 1991 metų sausio mėn. įvykdyti valstybinį perversmą.

Kai kurie liudytojai ir kaltinamųjų sausio 13-osios byloje advokatai teisminių svarstymų metu pateikė nemažai įtikinamų faktų, kurie verčia suabejoti ne tik kai kurių kaltinamųjų kalte, bet ir Lietuvos generalinės prokuratūros 1991 metų sausio 13-osios įvykių versija.

Be to, Lietuvos politinis ir teisėtvarkos elitas patyrė tikrą šoką, kai 2018 metų liepos mėn. Rusijos tardymų komitetas pranešė, jog iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teismo darbuotojams pagal RF Baudžiamojo kodekso 299 straipsnio 2 dalį (baudžiamosios bylos iškėlimas akivaizdžiai nekaltam žmogui). Šis faktas privertė rimtai susimąstyti daugelį Lietuvos prokurorų ir teisėjų, tame tarpe ir teisminę kolegiją, kuri turi paskelbti nuosprendį sausio 13-osios byloje.

Populiarus Lietuvoje laikraštis „Respublika“, nemažai nuveikęs 1990–1991 metais Lietuvos nepriklausomybės atgavimo labui, 2018 metų vasario mėn. pasiūlė sukurti Tautos tribunolą, kurį sudarytų nepriklausomi autoritetingi asmenys. Jie, laikraščio raginimu, turėtų „įvertinti ir pranešti Lietuvai, kas konkrečiai ir kaip pakenkė ir tebekenkia mūsų valstybei“.

Prie šio raginimo buvo pridėtas sąrašas kai kurių aferų ir nusikaltimų, kuriuos įvykdė valdančiojo Lietuvos elito atstovai. Visa tai gali tapti rimtu papildymu tame Lietuvos pareigūnų baudžiamąjame persekiojime, kurį paskelbė Rusija.

O dar paminėsime, jog 2018 metų kovo mėn. Nepriklausomybės akto signatarai Audrius Butkevičius, Zigmas Vaišvila ir prie jų prisijungęs Bronius Genzelis, tai yra buvę Landsbergio šalininkai ir bendražygiai, LR generalinėje prokuratūroje įregistravo pareiškimą, reikalaujantį ištirti antivalstybinę ir teroristinę buvusio Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos — Atkuriamojo Seimo vadovo Vytauto Landsbergio veiklą tikslu išlaikyti arba susigrąžinti valdžią.

Savo pareiškime šie signatarai išdėstė nusikalstamos Landsbergio klano veiklos epizodus, išvardino liudininkus, kurie gali patvirtinti tuos epizodus, o taip pat išvardino pavardes 9 mirusių ar nužudytų Kauno savanorių, ypač aktyviai dalyvavusių 1993 metais Kaune riaušėse prieš Algirdo Brazausko išrinkimą Lietuvos prezidentu.

Šių mirčių priežastys tampa aiškesnėmis, atsižvelgiant į tai, jog Kauno savanorių riaušių organizatoriumi buvo pats valdžios netekęs Landsbergis.

Lietuvos generalinė prokuratūra pristabdė šį signatarų pareiškimo tyrimą argumentuodama tuo, kad jame neva nėra faktų ir pateikta tik asmeninė nuomonė. Vilniaus apylinkės teismas palaikė prokurorų nuomonę. Dabar bylą nagrinės Vilniaus apygardos teismas.

Tačiau net ne juristui aišku, jog tokia byla vilkinama nepagrįstai.

Tai, jog prokurorai „griebiasi šiaudo“, tik patvirtina, jog tas „totalitarinės demokratijos“ režimas, kurį Lietuvoje sukūrė Landsbergio klanas, pradėjo rimtai braškėti.

Juk antivalstybinės ir teroristinės Landsbergio veiklos tyrimas palies ne tik jį, bet ir visą jo išpampusį klaną, kuris beveik 30 metų laiko Lietuvą savo dusinančiuose gniaužtuose.

2019 metų gegužės mėn. pasikeitus valdžiai daugeliui Lietuvos valdančiojo elito atstovų teks prisiminti, kas tai yra atsakomybė prieš įstatymą. Be to, reikia pripažinti, jog landsbergininkų valdantysis režimas sugebėjo savo viešpatavimo Lietuvoje metu sukurti tvorą įstatymų, kurie malšina bet kokį kitokios nuomonės respublikoje pasireiškimą.

Landsbergizmo naikinimas Lietuvos valstybės struktūrose taps sudėtingu ir ilgalaikiu procesu, jeigu, žinoma, respublikoje neįvyks socialinio – politinio sprogimo.

Jį gali sukelti ne tik socialinis nepasitenkinimas, bet ir išaiškinimas šokiruojančių Landsbergio klano kruvinos 1991 metų sausio 13-osios tragedijos organizavimo smulkmenų.

Ir todėl klanas reguliariai išmeta sensacingus liudijimus, neva patvirtinančius tarybinių kariškių nusikaltimus 1991 metų sausio mėn. Tokia „sensacija“ tapo chirurgo Kęstučio Vitkaus apsireiškimas socialiniuose tinkluose ir jo interviu Lietuvos televizijai.