Melagis baltu chalatu: Lietuvos chirurgas televizijos eteryje melavo apie sausio 13-osios įvykius

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-01-12 09:01:00, skaitė 651, komentavo 5

Autorius: Vladislavas Švedas

Lietuvos chirurgas Kęstutis Vitkus sausio 11 dieną davė interviu kažkokiai Evelinai Ustinavičiūtei. O sausio 12 dieną jis apsireiškė Lietuvos TV ekranuose fone laužų, kurie liepsnojo greta Seimo pastato, ir pasakojo, kaip 1991 metų sausio 13-osios naktį krovė žuvusių prie Vilniaus televizijos bokšto lavonus ligoninėje po laiptais, o paskui siuvo nukentėjusiems rankas ir kojas. Vitkaus pasakojimas — kaltinimo parodymas, kuris turi patvirtinti tarybinių kariškių kaltę žudant žmones sausio 13-osios naktį. Tačiau šie chirurgo parodymai — melas nuo pradžios iki pabaigos.

Interviu Vitkaus, žmogaus, mačiusio „sovietinį žvėriškumą”, turėjo padėti tašką „bjauriems išsigalvojimams”, falsifikuojant sausio aukų žūties priežastis. Juk gydytojas–chirurgas savo akimis matė rezultatus „nusikaltimo žmoniškumui”, kuriuos įvykdė tarybiniai kariškiai. Tačiau jo prisiminimus verta įdėmiai išanalizuoti.

Siekdami įvertinti jo parodymų teisingumą, pasinaudosime:

a) 15 žuvusių nuotraukomis, kurios buvo padarytos 1991 metų sausio 13-ąją lavoninėje, esančioje Polocko 6;

b) Valerijaus Ivanovo pateiktu 2-ojo Vilniaus apeliacinio teismo teisėjui Ričardui Piličiauskui prašymu Nr.2 su analize dokumentų, patvirtinančių nukentėjusių ir sausio 13-ąją žuvusių pristatymo į Vilniaus ligonines ir lavoninę aplinkybes;

c) 1991 metų vasario 6 dienos pažyma Nr.29 iš baudžiamosios bylos Nr. 10-09-057-96 (8 tomas, 126- 130 psl.) apie sausio aukų žūties priežastis, kurią pasirašė Lietuvos teismo medicinos ekspertizės biuro viršininkas Antanas Garmus;

d) kaltinamuoju baudžiamosios bylos Nr. 09-2-031-99 arba sausio 13-osios bylos aktu.

1991 metų sausio 13-oji diena. Eilinis lietuviškųjų falsifikatorių melas. Tvirtinama, kad nuotraukoje — L.Asanavičiūtė, kuriai tankas neva sutraiškė klubo sąnarį. O iš tikrųjų pernešama Loreta Tručiliauskaitė, ant kurios kojos neva užvažiavo ir net ant jos apsisuko tankas. Tačiau jos kojos sveikos.

Kad pasisakymai būtų solidesni, Vitkus pareiškė studijavęs karo lauko chirurgiją Vilniaus universitete ir kaip medikas buvo pasiruošęs dirbti karo sąlygomis. Į „Raudonojo kryžiaus” ligoninę jis su tėvu, taip pat mediku, atvyko savarankiškai po to, kai sausio 13-osios naktį išgirdo tankų patrankų šaudymą tuščiais šoviniais.

„Raudonojo kryžiaus” ligoninė — Vilniaus centre. Iki jos nuo Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) pastato ir televizijos bokšto buvo arčiausia. Suprantama, ten ir buvo nukreiptas pagrindinis nukentėjusių prie šių objektų srautas.

Viktoro Šatskich žaizda

Vitkus praneša, kad vienas iš pirmųjų į ligoninę buvo atvežtas „omonininkas”, „Alfos” puolėjas (leitenantas V.Šatskich — RuBaltic.Ru past.). O paskui chirurgas pradeda fantazuoti. Ir ne todėl, kad specialiosios „A”VSK grupės karininką supainiojo su Ypatingos paskirties milicijos padalinio darbuotoju.

O todėl, jog tvirtino, kad Šatskich “buvo nušautas šūviu į nugarą. Nugaroje matėsi nedidelė skylutė, o priekyje — didelė kiaurymė nuo išlėkusios kulkos. Supratau, kad šauta buvo kulka su perslinktu centru — jos skrieja dideliu greičiu ir pažeidžia daug organų. Į jį šovė savi, kolegos... Aš dar spėjau nufotografuoti tas žaizdas. Supratau privaląs išsaugoti įkalčius, įrodančius, jog omonininką nužudė savi. Tėvas organizavo slaptą kūno išvežimą į Polocko gatvę, kur buvo ekspertizės biuras, siekiant atlikti pomirtinį skrodimą”.

Tiksliai žinoma, kad jokios didelės kiaurymės nuo išlėkusios kulkos Šatskich krūtinėje nebuvo. 5,45 mm kulka,pramušusi jo nugarą iš apačios į viršų 45 laipsnių kampu, atsimušė į krūtinkaulį ir liko leitenanto kūne. Šatskich mirė nuo plataus vidinio kraujo išsiliejimo, nes minia prie LRT pastato neleido laiku privažiuoti greitosios pagalbos mašinai.

Šatskich buvo paskutinis grandinėje “Alfos” karių, kurie veržėsi į devynaukštį LRT pastatą. Jį sužeidė lietuviškieji kovotojai, kai jis įšoko į šio pastato prieangį. Vėliau šiame prieangyje buvo aptikta daug kulkų išdaužų. Yra žinoma, jog “Alfos” kariai 1991 metų sausio 13-ąją koviniais šoviniais nesinaudojo.

„Taikūs” Sąjūdžio šalininkai / Nuotr.: specnaz.ru

1991 metų sausio 16 dieną 97-ąjame Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Vytautas Landsbergis, remdamasis Lietuvos generaliniu prokuroru Artūru Paulausku, skersai išilgai šliaužiojusiu televizijos bokšte, buvo priverstas pripažinti, jog “Alfa” televizijos bokšte nesinaudojo šaunamaisiais ginklais. Tai nepaneigiamas faktas.

Yra žinoma, jog televizijos bokštas “Alfos” kariams buvo objektas Nr.1, o LRT pastatas — objektas Nr.2. Akivaizdu: jeigu jie nepanaudojo kovinių šovinių šturmuodami televizijos bokštą, tai šturmuojant LRT pastatą — tuo labiau.

Priminsime užmaršuoliui chirurgui, jog “Raudonojo kryžiaus” ligoninėje gulėjusių ant grindų nušautų Viktoro Šatskich ir Tito Masiulio nuotrauka, kurią padarė informacinės agentūros ELTA foto korespondentas A.Gulevičius, buvo patalpinta Lietuvos laikraščiuose. Parašas po ja skelbė: “Titas Masiulis atliko Tėvynei didelę pareigą, o kokios priežastys atvedė į Lietuvą VSK leitenantą V.Šatskich?” Ta pati nuotrauka išspausdinta žurnalisto Edmundo Ganusausko knygos “Gyvoji barikada”, kuri buvo išleista Vilniuje 1992 metais, 107-me puslapyje.

Viktoras Šatskich ir Titas Masiulis ant „Raudonojo kryžiaus” ligoninės grindų

Nuotraukoje gerai matosi apnuoginta ir siauru tvarsčiu perrišta Šatskich krūtinė. O oficialioje vyriausiojo Lietuvos medicinos eksperto Antano Garmaus pažymoje Nr.26, kuri apibendrina sausio aukų teismo medicinos ekspertų aktus, parašytus 1991 metų sausio mėn., pranešama, kad Šatskich “akla kulka peršauta krūtinės ląsta<...> įeinamoji anga nugaroje”.

Štai jums ir didžiulė žaizda krūtinėje!

Tačiau vien tik melo apie Šatskich žaizdą Vitkui nepakako.

Lavonai po laiptais

Vitkus prisimena: “Greitosios pagalbos mašinos važiavo ir važiavo... O mes su R.Vaičiūnu paskirstėme, kur nešti žmones. Uždarę vieną laiptinę, po laiptais krovėme lavonus. Vėliau juos išnešėme į kiemą, į garažą. Reikėjo išlaisvinti vietą gyviesiems...”

Pasak kaltinamojo sausio 13-osios bylos akto, mirtinomis šaunamojo ginklo aukomis sausio 13-osios naktį tapo 8 žmonės. Tai Vytautas Vaitkus, Ignas Šimulionis, Vidas Maciulevičius, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rimantas Juknevičius, Apolinaras Juozas Povilaitis, Titas Masiulis.

Be to, sprogus savadarbiui sprogstamajam užtaisui, prie LRT pastato žuvo Alvydas Kanapinskas.

Dešimtoji šaunamojo ginklo auka, Vytautas Koncevičius, mirė ligoninėje apie sausio 18 dieną. Tame pačiame akte pranešama, jog dėl mirtino tarybinių tankų užvažiavimo žuvo trys žmonės: Petras Kavolinskas, Loreta Asanavičiūtė ir Rolandas Jankauskas.

Loreta Asanavičiūtė

Kairėje ji „Raudonojo kryžiaus” priimamajame atsakinėja į medicinos personalo klausimus. Dešinėje — jos lavonas po beveik dviejų valandų operacijos, kurios metu nukentėjusios merginos žaizdos ant klubų net nebuvo sutvarkytos — ją sužeidė galai strypų trūkusios metalinės tvoros, prie kurios ją buvo prispaudusi šarvuota mašina.

Kaip žinia, Asanavičiūtė mirė “Raudonojo kryžiaus” ligoninėje po operacijos apie 7 val. ryto sausio 13-osios. Tokiu būdu kartu su Šatskich sausio 13-osios naktį buvo 12 lavonų.

Valerijus Ivanovas, buvęs socialistinio judėjimo “Vienybė” lyderis, dirbdamas su dokumentais, kai jam buvo iškeltos baudžiamosios bylos, nustatė: į lavoninę Polocko gatvėje nuo 4-30 iki 5-00 buvo atvežti Kanapinsko, Vaitkaus, Povilaičio, Kavoliuko, o dar gali būti – Gerbutavičiaus ir 60-mečio Makulkos, mirusio nuo infarkto, o vėliau stebuklingu būdu tapusio 30-mečiu Matulka, lavonai.

Tai yra naktį į “Raudonojo kryžiaus” ligoninę daugiausia galėjo būti atvežti 7 lavonai. Tačiau galima manyti, jog Vitkui ir šis skaičius atrodė didžiulis.

Abejonių kelia sekantis Vitkaus tvirtinimas. Jis prisimena, jog rytą į “Raudonojo kryžiaus” ligoninę atėjo “Alfos” kariai ieškoti savo žuvusio draugo. Tačiau žinoma, jog rytą visi lavonai buvo pervežti iš ligoninės į lavoninę. Šatskich lavonas tuo metu buvo slapta pervežtas į Santariškių ligoninę, kur buvo neteisėtai laikomas. O Vitkus pareiškia, jog “Alfos” kariai sausio 13-osios rytą draugo ieškojo tarp po laiptais gulėjusių lavonų?!

Amfitaminas “Alfos” kariams

Vitkus taip pat pareiškė, kad į ligoninę atėję “Alfos” kariškiai atrodė prislėgti. Jis neabejodamas nustatė jiems diagnozę: “Vakar šiems kariams buvo duotas amfitaminas, todėl šiandien, nustojus jam veikti, jie atrodė kaip zombi. Jie beprasmiškai žiūrėjo į lavonus ir tylėjo”.

Vitkui ne chirurgu būti, o rašyti klaikių epizodų scenarijus amerikiečių režisieriui Alfredui Chičkokui.

Jo tvirtinimai, jog “Alfos” kariai naudojo amfitaminą, — šlykštus melas. Esmė tame, kad tokio stimuliatoriaus, kaip amfitaminas, naudojimas “A” grupės darbuotojams buvo neleistinas.

Kiekvienas “Alfos” karininkas — tai, galima sakyti, “nepakartojamas individas”, kurio paruošimui išleidžiama daug lėšų, ir kenkti jam “amfitaminu” būtų nusikaltimas.

***

Straipsnio autorių Vladislavą Švedą pusantrus metus (1990–1991) “dengė” įvairūs “Alfos” karininkai.

“Per tą laikotarpį aš ju jais pabuvojau daugelyje situacijų. Jie dengė mane trijų sudėtingų pasikėsinimų metu, o du kartus užkirto jiems kelią. Nepastebėjau, kad kas nors iš jų būtų turėjęs keistų polinkių. Galima tik pavydėti Jų santūrumui ir šaltakraujiškumui paslaptingiausių situacijų metu. Degtinės jie taip gėrė labai saikingai, neprarasdami kovinių savybių”, — pasakojo jis.

Žodžiu, Vitkus melavo taip, kaip reikalavo Lietuvoje sukurta legenda apie sausio 13-osios įvykius.