Lietuviška perestroikos ironija
Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2022-01-12 22:11:00, skaitė 1079, komentavo 2
Pranešimas, skaitytas tarptautinėje mokslinėje ir praktinėje konferencijoje „Tarybų Sąjunga: alternatyva praeičiai, ar strateginis ateities projektas? (2021 m. lapkričio 12 - 13 d. Sankt Peterburgas, Plechanovo namai kartu su Rusijos nacionaline biblioteka).
Michailas Bugakovas Vilnius
Pagrindinis klausimas, apie kurį sukasi visos diskusijos apie TSRS žlugimą, yra toks: ar Taryb7 Sąjungos žlugimas buvo istoriškai nulemtas, o socializmas apskritai – tai civilizacijos raidos aklavietė arba TSRS žlugimas. TSRS – ar valdančiojo elito administracinių klaidų rezultatas kartu su priešiškų tarptautinių jėgų ir tarybų veikimu, socializmas yra visiškai perspektyvi alternatyva civilizacinei raidai, kuri tam tikru istoriniu etapu nesugebėjo įsitvirtinti?
Tai yra, buvusi TSRS yra „socialistinė istorinė aklavietė arba alternatyvi išeitis iš kapitalistinės aklavietės“ – taip trumpai galima suformuluoti minėtą dilemą. Jei pirmąją šios dilemos dalį imame kaip pagrindą, tai atsiduriame visokio plauko vakarietininkų, liberalų ir antikomunistų ideologinėje stovykloje, jei antroji, tai liekame mokslinės marksistinės teorijos ir metodologijos rėmuose. Raudonasis projektas „TSRS“ buvo globali alternatyva kapitalistinei pasaulio tvarkai. Jo sunaikinimo priežastys yra sudėtingos ir apima socialinius-ekonominius, politinius ir kultūrinius-ideologinius veiksnius, taip pat vidines ir išorines aplinkybes. O kadangi pagal dialektinę materialistinę metodiką tiesa visada yra konkreti, aišku, kad jie visi rado skirtingą lūžį buvusios Tarybų Sąjungos centre ir jos periferijoje, nacionalinėse respublikose. Su visu išoriniu perestroikos procesų panašumu visoje TSRS (organizacijų, besipriešinančių valdžiai, mitingai, diskredituojančių teisėsaugos struktūras, sovietinės praeities opų rinkimas, glasnost, naujas mąstymas, visuotinės žmogiškosios vertybės ir t.t.) panašumu. , nacionalinėse respublikose vyko tam tikra jų pasireiškimo specifika tiek turinio ypatumais, tiek srauto formomis ir tempais.
Maskvoje jau siautėjo perestroikos mūšiai, o, pavyzdžiui, Lietuva tyliai ir taikiai laukė, prisiėmė tradicinius socialistinius įsipareigojimus ir tradiciškai juos per daug įvykdė. Žmonės iš pradžių perskaitė sąjungos laikraščius, o paskui pažvelgė į respublikinius. Laikraštis „Pravda“ 1987 metų 9 mėnesius gavo 1079 Lietuvos gyventojų laiškus, kuriuose pažymėta, kad respublikoje niekas nepasikeitė demokratijos srityje, tarptautinio ir patriotinio ugdymo formos ir metodai, politiniame gyvenime. provincijos.
Tačiau ateityje būtent Lietuva daugeliu atžvilgių tapo pasaulinių geopolitinių pokyčių atspirties tašku, savotišku bandymų poligonu vėlesnėms gausybėms spalvotoms revoliucijoms daugelyje pasaulio regionų. Be to, buvę „sajudistų“ lyderiai sau ir Lietuvai priskiria lemtingų destruktyvių procesų visoje Tarybų Sąjungoje detonatoriaus „nuopelną“. Ir iš dalies jie teisūs, nes būtent čia į prieštaringą vienybę susiliejo galingiausių pasaulio politikos centrų interesai, čia įvairios specialiosios tarnybos kūrė ir išbandė savo veiklos metodų ir technikų efektyvumą. Šiaip ar taip, visos posovietinės erdvės virsmo antirusine pradžia buvo padėta būtent Lietuvoje. Perestroikos laikais Vakarų strategai į Lietuvą žiūrėjo kaip į „demokratinių“ reformų forpostą visoje buvusios TSRS teritorijoje.
Jau formuojantis Sąjūdžiui į Lietuvą atvyko įvairių rūšių Vakarų emisarai, o Sąjūdžio lyderiai savo ruožtu išvyko į Vakarus įgyti „rinkos ir demokratinės patirties“.
Po Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. oficialiosios Lietuvos priešiškumas Rusijai stiprėjo. Sąjūdžio jėgos struktūros ir žiniasklaida visais įmanomais būdais eskalavo visuomenėje rusofobiškas nuotaikas. Rusija buvo vertinama kaip nuolatinė grėsmė Lietuvos valstybės nepriklausomybei. Logika šiuo klausimu buvo gana primityvi: jeigu Lietuvos nepriklausomybei atkurti reikėjo sunaikinti TSRS, tai jos (nepriklausomybei) sustiprinti reikėjo sunaikinti Rusiją. Ir net Lietuvos narystė ES ir NATO šiuo klausimu nepadėjo.
Rusija visuose scenarijuose laikoma pagrindine grėsme. O Lietuvos valstybės užsienio politikos negalima pavadinti nei proamerikietiška, nei proeuropietiška, nei juo labiau prolietuviška. Ji tiesiog antirusiška. Lietuvos valdančiojo elito nuomone, Lietuvos ir Rusijos interesai iš esmės niekada negali sutapti. Perfrazuojant žinomą tezę, suformuluotą kitos valstybės atžvilgiu ir kitais laikais, galima sakyti: „Protas nesuvokia Lietuvos elito“. Lietuvos valstybės užsienio politikos iracionalizmą galima paaiškinti tik vienu racionaliu argumentu - šią užsienio politiką lemia valdančiojo humanitarinio ir politinio elito istoriniai ir psichologiniai kompleksai bei jų (kompleksų) sumanus ir efektyvus panaudojimas JAV ir NATO savo geopolitiniais interesais. Taigi antitarybiškumas ir rusofobija, iškelti į valstybinį lygmenį, veikė kaip pagrindinis politinis ir ideologinis instrumentas.
Vertė: Lietuvis Patriotas