Cosa Nostra – Lietuvoje agonizuoja galinga Landsbergių giminė
Autorius: fondsk Šaltinis: https://www.fondsk.ru/news/201... 2022-01-13 03:39:00, skaitė 1277, komentavo 7
Pilkasis Lietuvos politikos kardinolas jau nebe oficialioje politikoje
Rugpjūčio 27 d., Vilniaus konferencijoje, skirtoje Antrojo pasaulinio karo pradžios 80-osioms metinėms, senas Kauno žydas, istorikas Chaimas Bergmanas pasiūlė Rusijos ambasadoriui Lietuvoje Aleksandrui Udalcovui kreiptis į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną su prašymu apdovanoti. Vytautas Žiemkalnis-Landsbergis apdovanotas Raudonosios karo vėliavos ordinu (po mirties). „Jums ir man turėtų būti visiškai abejingi, kaip į tokį dekretą reaguos gyvas Žiemkalnio sūnus Vytautas Landsbergis ir visi jo galingi giminės nariai“, – pabrėžė Bergmanas.
Forumo dalyviams jis pasakojo, kad 1943 metais Lietuvos partizaninio judėjimo štabas ir asmeniškai komunistų partijos vadovas Antanas Snechkus išsiuntė Juozą Vitą į Kauną organizuoti naujų partizanų būrių. Norėdamas legalizuotis, antifašistas pasibeldė į Žiemkalnio namo duris. Po šiuo stogu komunistų agentas sukūrė didžiausią Lietuvoje partizanų brigadą, susitiko su kovos draugais ir artimaisiais. Vytautas Žiemkalnis – labai spalvinga asmenybė. Architektas neapsieina be talento, 1941 m., Lietuvoje įsigalėjus vokiečių okupacinei administracijai, savo pavardę suvokietino ir tapo Landsbergiu. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio marionetinėje vyriausybėje jis buvo komunalinio ūkio ministras. Aktyviai bendradarbiavo su naciais. Jis pasirašė sveikinimo laišką Hitleriui, kuriame „grynakraujų lietuvių“ vardu buvo išreikšti ištikimiausi jausmai. Remiantis turimais šaltiniais, „būtent Landsbergio ministerijai buvo patikėtas garbingas Kauno žydų koncentracijos stovyklos kūrimo darbas. Šį faktą patvirtina 1941-06-30 rytinio Lietuvos Laikinosios Vyriausybės posėdžio protokolas Nr. 6
Tame dokumente sakoma:
„... [Aptarta]: 4. Lietuvių bataliono išlaikymas ir žydų koncentracijos stovyklos sukūrimas. ... [Nutarta]: 4. Išgirdęs Kauno pulko komendanto pranešimą. Bobialio bataliono formavimo (Hilfpolizeidienstbatalion) ir žydų koncentracijos stovyklos kūrimo klausimu ministrų kabinetas nusprendė: pritarti žydų koncentracijos stovyklos steigimui ir pavesti tvarkyti komunalinio ūkio viceministrui P. Švipui. su jo įkūrimu, susisiekus su plk. Bobialis".
Raudonoji armija okupantus iš Tarybinės Lietuvos išvijo 1944 m. Pagal Stalino laikų standartus Landsbergis vyresnysis nusipelnė būti sušaudytas arba pakartas. Tačiau gyvojo Vytauto tėvas, kaip ištikimas nacių režimui, sugebėjo pabėgti į Vokietiją, vėliau pasirodė Australijoje. šeštojo dešimtmečio viduryje netikėtai grįžo į Lietuvą, kur buvo pamėgtas tarybinės valdžios. Landsbergis turėjo rimtų nuopelnų. Sklando gandai, kad jis aktyviai identifikavo ir valstybės saugumo agentūroms išdavė buvusius kolegas, vokiečių bendradarbius. Apie tai savo atsiminimuose pro šalį rašo Lietuvos nacių medžiotojai KGB pulkininkas leitenantas Nakhmanas Dušanskis ir turtingo Kauno žydų verslininko sūnus, tarybinės žvalgybos legenda pulkininkas Aleksandras Slavinas.
Štai tokioje šeimoje gimė berniukas, pavadintas tėčio Vytauto vardu. Likimui buvo malonu iškelti vaiką į Europos politinį olimpą. O judėjimas aukštyn prasidėjo nuo būsimojo Lietuvos konservatorių patriarcho – antikomunisto, antitarybininko ir rusofobo – įėjimo į komjaunimą. 1947 metais iš prigimties chameleoniškas Vitukas pareiškime rašė: „Raudonoji armija išlaisvino iš susinaikinimo mano šeimą ir visą lietuvių tautą“.
Pirmasis Vytukui kilnus poelgis buvo bendramokslio Aloizo Sakalo apskundimas. Pastarasis buvo pasodintas į kalėjimą, Vytautas paaukštintas ir tapo komjaunimo organizatoriumi.
Landsbergis šiandien aršiai neigia, kad Raudonoji armija išlaisvino iš susinaikinimo visą lietuvių tautą, ir vadina tai okupacine armija. Jis taip pat atmeta kaltinimus bendradarbiavimu su taribinėmis specialiosiomis tarnybomis agento slapyvardžiu Dėdulė, tvirtindamas, kad visada buvo nelojalus tarybinei santvarkai ir su ja kovojo kaip įmanydama. Pavyzdžiui, Vilniaus procese jis rėmė disidentus. Tačiau akademikas Andrejus Sacharovas šio vardo savo atsiminimuose net nemini, nors labai smulkiai išvardija visus, susirinkusius į protestus Vilniuje.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje „perestroikos architektai“ Landsbergiui pasiūlė nacionalistinio atspalvio perestroikos judėjimo Sąjūdžio lyderio vaidmenį. Tada mūsų herojus pirmininkavo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, kurią šiuolaikinė Lietuvos istoriografija pakrikštijo į Atkuriamąjį Seimą. Senelis glaudžiai susijęs su dešiniosios konservatorių partijos „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (SO-CDL)“ sukūrimu. V. Landsbergis vienas jį valdė, išaugino sekėjų armiją, dabar vadinamas garbės pirmininku ir patriarchu. TS-LKD valdymo vadžias perdavė anūkui Gabrieliui. Taip monarchai savo atžalas susodindavo į sostus, jautriai juos globodami.
Savo triumfo įkarštyje V. Landsbergis nedvejodamas tvirtino, kad jo dėka iš pradžių griuvo Berlyno siena, vėliau – Sovietų Sąjunga. Būtent Landsbergis buvo pastatytas Lietuvos dainuojamosios revoliucijos vadovu. Šiandien Lietuvos dešinieji tvirtina, kad revoliucija, nepriklausomybė ir Landsbergis yra broliai dvyniai. Per pastaruosius 10 metų Vytautą Landsbergį rimtai bandyta įtraukti į prezidentų kohortą mažiausiai tris kartus, suteikiant jiems atitinkamas išmokas visam gyvenimui. Ir būtų atnešę, bet kairieji ir centristai tam priešinosi. Vytautas buvo priverstas trauktis, bet šeimos iždas labai nenukentėjo. Šimtus kartų „TSRS griovėjo“ buvo klausiama, kiek kainavo dainuojanti Lietuvos revoliucija? Ir visada skambėjo kaip atsakymas: „Man buvo suteikta 100 dolerių užsienyje“. O milijonai dolerių, atneštų iš Vašingtono, akivaizdžiai pasiklydo lapsardoko kišenėse.
Su tokiais pinigais Landsbergių giminė du dešimtmečius vadovavo Lietuvos valstybei. Senelio įtaka buvo visa apimanti. Šis voras lipniu voratinkliu apvijo vyriausybę, parlamentą, svarbiausias valstybės institucijas, įskaitant Generalinę prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą, teismus. Jei nebuvo šalininkų, žmonės buvo papirkti, verčiant dirbti šeimos labui. Niekas šalyje neįvyko be pilkojo kardinolo žinios. Apie tai rašė buvęs prezidentas Valdas Adamkus.
Lietuvos politologas Vadimas Volovojus pažymi: neaišku, kokiu kabliu Landsbergis pagavo prezidentę Dalią Grybauskaitę, bet jis pagavo ir ji labai greitai ėmė atstovauti valdžioje esančio pilkojo kardinolo interesams. Šių eilučių autorius klausė velionio lietuvių nacionalizmo ideologo Romualdo Ozolo, kodėl Landsbergis iš tarybinės valdžios gerbėjo taip greitai tapo aršu jos priešininku? Į ką išgirdau: „Landsbergis visada buvo ir liko Landsbergis“.
Tačiau laikai keičiasi. Nusilpusios 86 metų patriarcho rankos nebepajėgia tempti visų vadelių. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija išgyvena krizę ir praranda pasitikėjimą. Valdant prezidentui Gitanui Nausėdai, į atnaujintą valdžią nepateko nei vienas klano globotinis, o dirbantieji Ministrų kabinete buvo nušalinti įvairiais pretekstais. V.Landsbergio nebėra valstybės vadovo pareigose. Jis taip pat nėra laukiamas parlamente. Įtaką praranda ir spauda, tarnavusi klano interesams. Senelis priverstas užsidėti pensininko kaukę. Tačiau tai nereiškia, kad jis kapituliavo. Atvirkščiai, jis ėmė dažniau pasirodyti viešumoje, prie konferencijų ir kitų forumų mikrofonų, iš kurių toliau „dega veiksmažodžiu“ savo bendraminčių širdis. Niekas Lietuvoje tiksliai nežino, ar mūsų herojus mokėsi oratorijos, bet Landsbergis atlieka šauniai. Lietuvių kalba, lyginant su kitomis Europos kalbomis, skurdi, tačiau net iš paprasčiausių žodžių Vytautui pavyksta sukurti minią įmagnetinančias verbalines konstrukcijas. Šia prasme jis labai panašus į Adolfą Hitlerį. Tas, kai pateko į transą, irgi pradėjo tikėti tuo, ką sako.
Viena geriausių pilkosios iškilmės kalbų buvo pasakyta Lietuvos sostinėje 2015 metų vasario 16 dieną iš vadinamojo 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų namo balkono. Tai buvo Vytauto Landsbergio programinė kalba „Mein Kampf“ (beje, pirmąją „Mano kovos“ dalį Hitleris parašė Landsbergio kalėjime, kur kalėjo už bandymą įvykdyti perversmą).
Savo kalboje Vytautas išdėstė viską, ką lietuviams reikia padaryti, kad galutinė pergalė prieš „barbarus iš rytų“. Jis Vilniaus televizijos bokšte pristatė ir „Sausio 13-osios bylos“ teismo proceso scenarijų. Teismo procesas prasidėjo 2018 m. ir tiksliai taip, kaip rekomendavo vadovas. Ir čia yra naujausias pavyzdys. Rugpjūčio 21-22 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė saugumo konferencija. Landsbergis savo pranešimą užpildė Baltarusijos atominės elektrinės keliamų grėsmių aprašymais: „Tai atominis karas prieš civilizaciją“; „statybų planas yra antieuropietiškas, jis įgyvendinamas vadovaujantis agresyvia Kremliaus politika“; „Maskva paskelbė, kad ES yra priešas, kuris turi būti pajungtas savo valiai“; „tai grubaus diktato ir smurto politika“; „tai bomba iš Astravo“; „Ši vieta Žemėje yra prakeikta dėl Kremliaus“; „Rusija yra branduolinės agresijos iniciatorė... ji nenori skęsti viena ir tempia su savimi visą pasaulį“. Ir vis dėlto Landsbergių giminė kankina. Energija baigiasi. Šlovės zenitas jau už nugaros, patriarchas sunyko mūsų akyse. TS-LKD partijoje yra lakmuso popierėlis - Emmanuelis Zingeris, asmeniškai atsidavęs Landsbergiui, nes tik fanatikas gali būti išduotas. Ir staiga per partiją pasklido gandas: Zingeris nustojo dirbti TS-LKD labui ir tempia antklodę ant savęs. Išvada tik viena: ši vėtrungė jautriai gaudė, kur ir kur pučia vėjas. Jis pabėgo pirmas, nenorėdamas paskęsti kartu su laivu.
Vertė: Papunis