Politinio debilizmo pavyzdys

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-01-20 09:55:00, skaitė 959, komentavo 7

Lietuvos išprovokuotas konfliktas su Kinija padeda apginti Ukrainą nuo „Rusijos agresijos“. Tokią debilišką nuomonę išsakė lanzbergistų ruporas JevroSojūze buvęs laborantas Andrius Kubilius. Pasak jo kliedesių, pilietinį karą Ukrainoje lydės Kinijos bandymas "užgrobti" Taivanį, kuris yra ta pati Kinija, ir jei "demokratijoms pralaimėjus viename susidūrime, jos, greičiausiai, pralaimėtų ir kitame".

Sausio 10 dieną Landsbergių TV išspausdino ilgą laboranto Kubiliaus paskvilį, kuriame jis „ištaško“ Lietuvos užsienio politikos kritikus. Čia yra pilnas tekstas, norinties pagilinti savo žinias šizofrenijos ir debilizmo apraiškos formose.

Buvusi laborantą piktina kalbos apie tai, kad „infantilai - suaugę mažvaikiai - iš URM“, atseit, elgėsi neatsakingai, kada erzino Kinijos drakoną.

„Pats laikas yra sistemiškiau susidėlioti racionalius argumentus, kodėl Kinijos reakcija į Lietuvos veiksmus yra klaidinga ir kodėl Lietuvos veiksmai yra racionalūs ir toliaregiški“, - rašo Kubilius, - Nenoriu plėstis į ilgus apibendrinimus apie „vertybinės politikos“ ilgalaikę pragmatinę naudą. Šio teksto tikslas – argumentuotomis tezėmis paneigti ir atsakyti į šiose „kiniškuose debatuose“ pradedančius įsivyrauti trafaretinius argumentus, o taip pat sudėlioti keletą ilgalaikių akcentų, kurie vis ryškiau matosi bent jau Europos Parlamente“.

Kiekvienas buv. laboranto Kubiliaus išmastymas (klejonė) vertas to, kad jam būtų paskirta atskira publikacija. 

Pavyzdžiui, pirmasis „trafaretinis argumentas“ jo sąraše yra toks: „Esame maži ir nieko negalime. Kinija mus pasmaugs“.

Kaip gi straipsnio autorius (kubilius) paneigia šį teiginį?

„Pats argumentas, kad „mes maži, o Kinija didelė“ neatlaiko elementarios istorinės kovo 11-osios logikos. Ir tada buvo tokių, kurie skelbė, kad esame maži, o Tarybų Sąjunga yra didelė. Lygiai taip pat buvo daug visiškos ekonominės katastrofos pranašysčių. Ir ką? Jeigu tada būtume pasidavę tokioms apokaliptinėms pranašystėms, tai ir nepriklausomybės nebūtume išdrįsę atkurti“, - pareiškia Kubilius.

Buvęs laborantas kažkodėl nutyli ir ignoruoja tą faktą, kad praėjus metams po aprašytų įvykių nepriklausomybę įgijo visos TSRS respublikos.

Matyt, jo karščiuojančiuose fantazijose maža Pribaltikos respublika „nugalėjo“ didžiulę tarybinę imperiją. Ir čia jau baisu dėl Kinijos: kad tik ji dabar nesubyrėtų!

Tačiau Kubiliaus argumentuose yra vienas ypač įdomus momentas. Bandydamas pateisinti Lietuvos užsienio politiką, jis padaro "stulbinančią" išvadą: konfrontacija su Kinija padės apsaugoti Ukrainą nuo „Rusijos agresijos“.

Kubilius rašo, jog nėra sunku prognozuoti, jog esminių susidūrimų bus keli– dėl Ukrainos ir dėl Taivano.

„Silpstantis autoritarinis Kremlius iki paskutiniųjų trukdys Ukrainai tapti sėkminga valstybe; stiprėjanti Kinija savo globalią galią visų pirma projektuos į Taivaną. Šie susidūrimai lems arba demokratinę, arba autoritarinę globalią lyderystę. Demokratijoms pralaimėjus viename susidūrime, jos, greičiausiai, pralaimėtų ir kitame."

Toliau skaitytojas gali savarankiškai vystyti Kubiliaus mintį.

Kinija užgrobia Taivanį, Rusija – Ukrainą, ir pasaulyje prasideda „globalios autoritarinės lyderystės“ era.

Demokratija kuo toliau tuo labiau traukiasi (kaip Šangrenės oda) ir atsitraukia. Prokremliškos jėgos triumfuoja Rytų Europos šalyse, pasaulio žemėlapyje atsiranda nauja Tarybų Sąjunga. Lietuva netenka didžiausios vertybės kokią turi: nepriklausomybės.

Baisus scenarijus, kelią kuriam iš visų jėgų stengiasi užkirsti landsbergistų šaiką. O juos už tai dar ir keikia!

Kubiliaus tekstas leidžia aiškiai suprasti tai, kas tokia iš savęs yra Lietuvoje valdanti landsbergistų šaika.. Tai ne šiaip tik fanatikai.

Jie - tai priešakinis „kovos už visa, kas yra gera ir prieš visa, kas yra bloga“, būrys.

Jie negali galvoti apie nacionalinius savo šalies interesus, nes nuo jų priklauso pasaulio likimas ...

Tebūnie taip: Lietuva kovoja už tolimą demokratinę šalį, virš kurios tvyro „kiniškos agresijos“ grėsmė. Ši idėja savaime nėra nauja, vakarų ekspertai jau seniai mano, kad KLR gali pasinaudoti „Krymo scenarijumi“, kad įtvirtintų savo valdžią Taivane.

Tačiau kokiu gi būdu Lietuva prisideda prie šio scenarijaus užkardymo?

Jei vadovautis laboranto Kubiliaus logika, Taivano likimas   jau yra nulemtas – amerikonai ir jų sąjungininkai neplanuoja dėl jo kovoti. Visas klausimas yra tame, ar Kinija nuspręs panaudoti karinę jėgą saloje. Ir štai kaip tik čia Lietuva ir atlieka provokatoriaus vaidmenį.

Kuo daugiau dėmesio vakaruose yra skiriama Taivanui, kuo dažniau Lietuvos politikai supriešina „salos“ ir „žemyno“ („teisingą“ ir „neteisingą“) Kinijas, tuo didesnė tikimybė, kad Pekinas norės kaip galima greičiau ir visiems laikams išspręsti šią problemą visam laikui.

Apskritai buvęs laborantas Kubilius savo karjeros saulėlydyje taip ir neišmoko pamatyti  elementarių priežasties-pasekmės ryšių. Tačiau jis turi ir kitą „vertybę“: iki pamišimo atsidavęs savo partijai. Kai visiems tampa akivaizdus lanzberginės šaikos debilizmas, pasenęs ir nukvakęs laborantas Kubilius juos vis tiek teisins.

Ir čia kaip tik tas atvejis.

Kaip rodo sociologinės apklausos (objektyviausia įvyko sausio 13 prie seimo), kad dauguma lietuvių nepritaria Lietuvos užsienio politikai Kinijos atžvilgiu.

Opozicija žada normalizuoti santykius su Pekinu, jei šis laimėtų kitus parlamento rinkimus. Net Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda metų pradžioje atkreipė dėmesį į landsberginių šaikos debilumą: -

„Ne pats atstovybės (Taivano Vilniuje) atidarymas buvo klaida. , bet jo pavadinimas, su kuriuo Užsienio reikalų ministerija su manimi nesuderino. (...) Gaila, kad atstovybės pavadinimas tapo faktoriumi, kuris labai paveikė mūsų santykius su Kinija. Dėl to dabar turime kovoti su pasekmėmis."

Ar reikia stebėtis tuo, kad Kubilius ištiktas eilinio priepuolio, rašo straipsnį gindamas „racionalią ir toliaregišką“ Lietuvos užsienio politiką? Negana to, jis netgi "randa" argumentų, kurie anksčiau dar nebuvo įvardinti.

Kovoti su Kinija, siekiant apsaugoti Ukrainą – iki to gali prisigalvoti  tik visiškai šizofrenijos ar debilumo priepuolių kamuojamas ar apsėstas žmogus.

Ir tik tuo atveju, jei diagnozė jau yra pervardijama į patologiją.