Kiekvienam „globalizatoriui“ – privalomą komandiruotę į Niujorką
Autorius: Audronė Simanonytė Šaltinis: http://sauksmas.lt/audrone-sim... 2015-11-01 00:11:01, skaitė 2119, komentavo 1
Gyvendama Niujorke manau, kad šis pasaulio sostine vadinamas miestas labai gerai gali pasitarnauti pavyzdžiu, kas yra Globalizacija, ir kuo ji iš tiesų kvepia. Ypatingai tą reikėtų pamatyti niekada iš Lietuvos neišvažiavusiam, tačiau didinga globalizacijos idėja užsikrėtusiam mūsų tautiečiui.
Ar tokie mano žodžiai reiškia, kad užsimojau prieš švenčių švenčiausią tautų draugystės idėją, teigiančią, kad visos nacijos yra lygios ir kad turi draugiškai kartu gyventi? Prisipažįstu – pasisakau. Ne prieš tai, kad lygios. Senutėlį pasakymą, kad prieš Dievą visi lygūs ir man teko girdėti. Bet kad turim kartu gyventi! Kas taip pasakė?
Kiekvieną kartą skaitydama Lietuvos spaudą ir matydama, kaip mūsų tauta yra susižavėjusi globalizmo (arba, vadinkime daiktus tikraisiais vardais – nutautėjimo) idėjomis, negaliu suprasti, kas ir kada tas idėjas Lietuvoje pasėjo. Ar Adamkus, per visus prezidentavimo metus taip ir nesugebėjęs atsitokėti nuo Amerikos spindesio, ar Europos Sąjungos milijonų besigviešiantys funkcionieriai?
Kaip ten bebūtų, bet, mano akimis žiūrint, tauta serga ir kaip terapiją aš siūlau komandiruotę – kad ir į Niujorką. Nebuvau Londone ar Dubline, bet manau, kad ten gyvenantys galėtų pasiūlyti kažką panašaus. Gal tarptautiniuose vėjuose prasivėdinę lietuviai realiau ir blaiviau imtų žiūrėti į save ir, kas svarbiausia, išmoktų save vertinti.
Visi žinome, nuo ko kenčia galingiausios Europos valstybės ir didieji miestai. Apie ką garsiai nekalba baltieji amerikiečiai, tačiau vis labiau ir labiau traukiasi į ramius ir „švarius“ šalies pakraščius. Kalbu apie juodąją ir spalvotąją emigraciją.
Nepamiršiu interviu su viena katalike vienuole. Sužinojusi, kad kita jos misijos vieta – Paryžius, ji pajuokavo, kad mes galbūt niekada ir nebesusitiksime. Man paklausus kodėl, atsakė, kad ji nesiruošia atsižadėti vienuoliško abito, o Paryžiuje toks katalikų apdaras „žeidžia musulmonų jausmus“, todėl jie tame mieste vienuoles labai dažnai sumuša. Štai taip. Bet man juokas neima. Nenorėčiau, kad taip būtų Vilniuje.
Ar ne dėl šios priežasties šveicarai ėmė riboti mečečių augimą ir uždraudinėti musulmonių veidų apdangalus. Praregėjo? Bet ar ne per vėlai?
Amerika, ar konkrečiai Niujorkas, nėra mano tėvynė ar vieta, kur jausčiausi turinti teisę įvedinėti savo taisykles. Priešingai, esu išmokyta prisitaikyti prie „šeimininko“. Dar iš vaikystės prisimenu patarlę: „kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi“. Tačiau, deja, Niujorkas – ta vieta, kur šeimininko giesmę gieda ne visi.
Visi žinome, kas kūrė Ameriką. To tikrai nedarė žmonės, kurie dabar joje praktiškai šeimininkauja. Kyla klausimas, kodėl šiandien čia beveik nebeegzistuoja taisyklės tų, kurie šitoj žemėj viską padarė? Atsakymo „kodėl“, aš nerandu. Bet ir vėl – nenorėčiau, kad taip būtų Lietuvoj.
Nėra „gerų“ ar „blogų“ tautų ar rasių – šią politologijos pamoką esame gerai išmokę. Tačiau kodėl mūsų neišmokė kitko – kad ne visos tautos ar rasės gali kartu gyventi?Kai tautų draugystės idėją skleidė komunistai, ji, kartu su visu jų palikimu, buvo „blogai“. Kai dabar apie tą patį suokia JAV arba ES ideologai, romiai linksime galvas, pamiršę, kad kažkada lietuviui savo dukterį apsaugoti nuo gruzino ar uzbeko simpatijų, buvo didvyriškumas, o dabar, pabandyk pareikšti, kad nenori kiniečio ar arabo į žentus!. Tuoj sukrus Briuselio galvos: ar jie ne žmonės? Kodėl?
Žmonės, bet kitokie. Ir norėtųsi, kad balsavimo teisę turintys lietuviai tą suprastų. Daugiau pakeliautų po pasaulį, atvažiuotų kad ir į Niujorką. O tada eitų balsuoti. Už Europos Sąjungos peršamus įstatymus. Arba – už Lietuvos identitetą.
Kultūrų skirtumai yra gerai. Bet gerai yra geri kultūrų skirtumai. O jeigu per vieną turtingiausių miestų pasaulyje eina turistai ir nustebę klausia, iš kur čia tiek daug šiukšlių ir viskas taip „apšnerkšta“, o mandagūs amerikiečiai bando paaiškinti, kad tokia yra čia dirbančių ar turinčių verslus žmonių „kultūra“, kažkas yra ne tvarkoj. Tuo labiau, kad amerikiečių turinčių verslus Manhattane yra mažuma.
Visiškai unikalus išbandymas – važiuoti visuomeniniu miesto transportu. Požeminis metro gyvena savo gyvenimą. Dažniausiai jis panašus į džiunglių. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Prisimenu, kai eilinį kartą vagone nenusakomai klykavo tamsios spalvos keleiviai, viena daili senučiukė amerikietė manęs paklausė: „Nejaugi tokią Ameriką mes kūrėme?“. Man nuoširdžiai jos pagailo. Kai nebijo paatvirauti, tokius pačius klausimus kelia dauguma senųjų šalies gyventojų. Dažnai pagalvoju, kad to jie turėtų pasiklausti savo valdžios?
Amerika jau „surėdyta“. Vakarų Europa – irgi. Liko paskutinis bastionas – Rytų Europa. Kas keisčiausia, bet brutali sovietinė okupacija turėjo vieną pliusą – apsaugojo mus nuo kitokios okupacijos. Pasiklauskit prancūzų ar vokiečių.
Tačiau šiandien su savo naiviu lietuviškumu ir užsispyrusiais trimis milijonais Europai tapome didžiule rakštimi. Kovojame už tautinį identitetą? Naciai! Nemėgstam suįžūlėjusių gėjų? Homofobai! Norim išsaugoti lietuviškas pavardes? Davatkos!
Todėl kai eilinį kartą perskaitau triuškinantį straipsnį apie lietuvių „netoleranciją“, „neintegraciją“, vos ne genuose užkoduotą nemeilę gėjams ir dar kitokias nesąmones, būtinai pasižiūriu į komentarus. Ir jeigu randu to paprasto lietuviško runkelio „duosiu į snukį“ – suprantu, kad tauta dar neišmirė. Ir nors bandau sau priminti, kad negerai, kad labai prieš ES įstatymus, tačiau kažkaip ant širdies daug lengviau pasidaro. Ne dėl to, kad duos į snukį, bet dėl to, kad be tų „runkelių“ mus jau seniai butų suvalgę…
Šaltinis: