Jordanas Petersonas. Pasibaisėtina įvairovės, įtraukties ir lygiavos ideologija griauna švietimą ir verslą

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-01-31 16:32:00, skaitė 464, komentavo 1

 

Kodėl aš nebesu Toronto universiteto profesorius?

Neseniai atsistatydinau iš Toronto universiteto profesoriaus pareigų. Dabar esu profesorius emeritas, dar net nesulaukęs šešiasdešimties. Emerito vardas paprastai yra skiriamas senatvės pensijos sulaukusiems dėstytojams, nors ir tiems, kurie savo kadenciją dirbo su tam tikru skirtumu. Įsivaizdavau, kad pilną darbo dieną dėstysiu ir dirbsiu Toronto Universitete, iki kol jie turėjo išvilkti mane iš mano kabineto. Aš mylėjau savo darbą. Ir mano studentai, tiek studijuojantys, tiek absolventai, buvo teigiamai nusiteikę mano atžvilgiu. Tačiau šiam karjeros keliui nebuvo lemta išsipildyti. Priežasčių buvo daug, įskaitant ir tai, kad dabar galiu mokyti daug daugiau žmonių ir su mažiau trukdžių internete. Bet čia dar keletas priežasčių:

Pirma, mano kvalifikuoti ir puikiai apmokyti heteroseksualūs baltaodžiai vyrai (beje, buvo daug ir kitų) turi labai nedidelę tikimybę gauti universiteto mokslininko pareigas, nepaisant puikios mokslinės dosjė. Taip yra iš dalies dėl įvairovės, įtraukimo ir lygiavos įpareigojimų (aš teikiu pirmenybę santrumpai D-I-E; Diversity, Inclusivity, Equity). Jie buvo visuotinai primesti akademinėje bendruomenėje, nepaisant to, kad per visus mano ilgos karjeros metus universitetų personalo skyriai jau padarė viską, kas pagrįsta, o vėliau priėmė ir papildomų sprendimų, siekdami užtikrinti, kad nė vienas kvalifikuotas „mažumos“ kandidatas nebūtų pamirštas. Mano studentai taip pat iš dalies nepriimtini būtent dėl ​​to, kad jie yra mano studentai. Esu akademinė persona non grata dėl savo nepriimtinų filosofinių pozicijų. Ir tai nėra tik tam tikras nepatogumas. Dėl šių faktų mano darbas tapo moraliai nepatikimu. Kaip galiu priimti būsimus mokslininkus ir ramia sąžine juos mokyti, žinodamas, kad jų įsidarbinimo perspektyvos bus minimalios?

Antroji priežastis: tai viena iš daugelio baisių ideologijos problemų, kurios šiuo metu griauna universitetus ir, kartu, bendrą kultūrą. Ne mažiau svarbu tai, kad tiesiog nėra pakankamai kvalifikuotų BIPOC žmonių, kad jie pakankamai greitai pasiektų įvairovės tikslus (BIPOC: juodaodžiai, vietiniai ir spalvoti žmonės; čia tiems, kurie nepakankamai susipažinę su „nubudusių“ kultūra). Tai buvo gerai žinoma visiems nešališkiems akademikams, kurie pastaruosius tris dešimtmečius dirbo darbuotojų samdymo komitetuose. Tai reiškia, kad mes siekiame sukurti visiškai nekvalifikuotų šiam darbui tyrėjų kartą. Ir mes jau matėme, ką tai reiškia siaubingose ​​skundų studijų „disciplinose“. Tai, kartu su objektyvaus testavimo mirtimi, taip sukompromitavo universitetus, kad vargu ar galima tai pavadinti išpūstu reikalu. O tai, kas vyksta universitetuose, galiausiai išplinta visoje visuomenėje. Kaip mes jau matome.

Visi mano kolegos turi parengti DIE pareiškimus, kad gautų finansavimą tyrimams. Jie visi meluoja (išskyrus tikrų tikinčiųjų mažumą) ir to moko savo studentus. Ir jie tai daro nuolat, įvairiai racionalizuodami ir pateisindami, toliau gadindami jau ir taip stulbinančiai korumpuotą aplinką. Kai kurie mano kolegos netgi leidžia sau dalyvauti vadinamuosiuose nešališkumo mokymuose, kuriuos veda itin nekvalifikuoti žmogiškųjų išteklių skyriaus darbuotojai, beprotiškai, nerūpestingai ir kaltinančiu tonu pamokslaujantys apie teoriškai visus rasistinius/seksistinius/heteroseksistinius požiūrius. Toks mokymas dabar dažnai yra būtina sąlyga, norint užimti pareigas fakulteto samdymo komitete.

Ar man būtina pabrėžti, kad numanomų požiūrių (pagal apibrėžimus, kuriuos sukūrė tie, kurie padarė juos pagrindiniu mūsų kultūros tašku) negalima pakeisti trumpalaikiu aiškiu mokymu? Darant prielaidą, kad tas šališkumas egzistuoja taip, kaip teigiama, ir, kalbant moksliškai, tai yra labai silpnas teiginys. Numanomos asociacijos testas – stipriai išliaupsintas NAT (Implicit Association test-IAT), kuriuo siekiama objektyviai diagnozuoti numanomą šališkumą (automatiškai tai yra rasizmas ir panašiai), jokiu būdu nėra pakankamai tikslus – pakankamai pagrįstas ir patikimas – kad padarytų tai, ką jis turi daryti. Du pirminiai šio testo dizaineriai – Anthony'is Greenwaldas ir Brianas Nosekas – tai pasakė viešai. Trečioji, profesorė Mahzarina Banaji iš Harvardo, prieštarauja. Iš dalies tai gali būti siejama su jos atvirai kairiąja politine darbotvarke, taip pat su jos įsitraukimu į psichologijos subdiscipliną - socialinę psichologiją, kuri yra tokia korumpuota, kad šešis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo neigė kairiojo sparno autoritarizmo egzistavimą. Tie patys socialiniai psichologai, plačiąja prasme, konservatizmą (prisidengiant „sistemos pateisinimu“) atsainiai laiko psichopatologijos forma.

M. Banaji nuolatinis piktnaudžiavimas netinkamu jos tyrimų instrumentų naudojimu, kartu su jos pareigų Harvarde statusu, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios mes vis dar kenčiame po DIE jungu, o tai neigiamai veikia tai, kas kažkada buvo arčiausiai nusipelniusios atrankos. Yra rimtų priežasčių manyti, kad DIE motyvuotas objektyvaus testavimo panaikinimas, pvz., GRE (General Test), stojant į aukštąsias mokyklas, turės žalingą poveikį tokiu būdu atrinktų studentų gebėjimui įsisavinti tokias temas kaip statistika, visi socialiniai mokslai (beje, medicina taip pat), kuriais pasikliauname dėl objektyvumo. 

Be to, Kanados absolventų klinikinės psichologijos mokymo programų akreditavimo tarybos dabar planuoja atsisakyti akredituoti universitetų klinikines programas, nebent jos būtų orientuotos į „socialinį teisingumą“. Tai, kartu su kai kuriais naujausiais Kanados įstatymų pakeitimais, teigiančiais, kad vadinamoji „konversijos terapija“ uždrausta (tačiau iš tikrųjų gydytojams yra nepaprastai rizikinga daryti bet ką, išskyrus visada ir dėl visko pritarti savo klientams), tikėtina, pasmerkė klinikinės psichologijos praktiką, kuri visada priklausė nuo pasitikėjimo ir privatumo. Panašūs žingsniai vyksta ir kitose profesinėse disciplinose, tokiose kaip medicina ir teisė. Ir jei nemanote, kad psichologai, teisininkai ir kiti specialistai bijo dabar jau pabudusiųjų vadovaujančių profesinių kolegijų - o tai labai kenkia visiems - jūs tiesiog nesuprantate, kaip toli visa tai yra nuėję.

Ką būtent aš turėčiau daryti, kai sutinku absolventą ar jauną profesorių, įdarbintą DIE pagrindu? Akimirksniu pareikšti nepasitikėjimą jo profesinėmis galimybėmis? Koks antausis tikrai nusipelniusiam jaunam autsaideriui. Ir galbūt tai yra esmė. DIE ideologija nėra taikos ir tolerancijos draugas. Tai absoliutus ir visiškas kompetencijos ir teisingumo priešas.

Ir tiems iš jūsų, kurie mano, kad aš hiperbolizuoju ar kad tai tam tikra prasme nereikšmingai apsiriboja universitetais, apsvarstykite keletą kitų pavyzdžių: Pavyzdžiui, šis Holivudo reportažas, kuris yra „liberalių“ nuotaikų židinys, nurodo, kiek toli tai nuėjo. 2020 m. Kino meno ir mokslo akademija (Oskaro žmonės) pradėjo penkerių metų planą (ar tai nieko neprimena iš istorijos?) „paįvairinti mūsų organizaciją ir išplėsti geriausio apibrėžimą“, o tai apėmė „naujų „Oskarų“ vaizdavimo ir įtraukimo standartų kūrimą“, hipotetiškai, „kad geriau atspindėtų kino žiūrovų įvairovę“. Kokius vaisius davė ši iniciatyva, DIE ideologijos atžala? Remiantis neseniai paskelbtu straipsniu, kurį parašė Peteris Kieferis ir Peteris Savodnikas, bet kuris buvo paskelbtas buvusio NY Times žurnalisto Bari Weisso „Common Sense“ svetainėje (ir Weissas paliko „Times“ dėl radikalios kairiosios ideologijos įsigalėjimo šiame laikraštyje, kaip ir Tara Henley, neseniai išėjusi iš CBC): „Kalbėjomės su daugiau nei 25 rašytojais, režisieriais ir prodiuseriais – visi jie laiko save liberaliais ir visi minėjo siaubingai bijantys naujosios dogmos... Kaip gali išgyventi revoliuciją? Tapdamas aršiausiu jos rėmėju... Staiga kiekvienas pokalbis su kiekvienu agentu ar turinio vadovu prasidėdavo: ar kas nors iš BIPOC prie to prisidės?“

Ir tai yra visur – ir jei to nematote, jūsų galva yra arba įkišta į smėlį, arba nustumta kur kas toliau, neminėtinoje vietoje. Pavyzdžiui, CBS tiesiogine prasme įpareigojo, kad 2021 m. kiekviename rašytojų kambaryje būtų bent 40 procentų BIPOC (2022 m. – 50 procentų).

Šiuo metu pasiekėme tokį tašką, kur rasė, etninė priklausomybė, „lytis“ ar seksualinė pirmenybė pripažįstama pagrindine kiekvieno asmens charakteristika (kaip ir tikėjosi radikalūs kairieji), o antra, dabar tai traktuojama kaip svarbiausia kvalifikacija siekiant studijuoti, atlikti mokslinius tyrimus ar įsidarbinti. 

Ar man būtina pabrėžti, kad tai yra beprotybė? Net palaimintasis New York Times turi abejonių. 2021 m. rugpjūčio 11 d. antraštė: Ar darbo vietų įvairovės programos daro daugiau žalos nei naudos? Vienu žodžiu - taip. Kaip darbuotojų kaltinimas rasizmu ir pan, sudarantis prielaidas reikalauti pakartotinio mokymo (ypač santykiuose su tais, kurie sąžiningai dirba, kad įveiktų bet kokį šališkumą, kuris šiuolaikiniais liberaliais laikais vis dar gali pasireikšti) gali būti priimamas kitaip, nei įžeidžiantis, erzinantis, invazinis, agresyvus, moralizuojantis, netinkamas, neapgalvotas, neproduktyvus ir kitaip nepateisinamas?

O jei jūs manote, kad DIE yra blogai, palaukite, kol gausite daugybę aplinkosaugos, socialinių ir valdymo (ESG - Environmental, Social, Governance) balų. Siekiant įvertinti įmonės moralinę atsakomybę, šie balai, galintys smarkiai paveikti įmonės finansinį gyvybingumą, yra ne mažiau kaip Kinijos prakeiktos socialinių kreditų sistemos atitikmuo, taikomas verslo ir finansų pasauliui. Generaliniai direktoriai - kas jums negerai? Ar nematote, kad ideologai, stumiantys tokias pasibaisėtinas nesąmones, yra skatinami darbotvarkės, kuri ne tik visiškai prieštarauja jūsų laisvosios rinkos įmonei, bet ir tiksliai nukreipta į laisves, dėl kurių buvo įmanoma jūsų sėkmė? Argi nematote, kad kaip avys eidami kartu (kaip tai daro profesoriai; lygiai taip pat, kaip tai daro menininkai ir rašytojai), jūs sukuriate tikrą penktąją koloną savo versle? Ar jūs tikrai tokie akli, baikštūs ir bailūs? Su visomis savo vadinamosiomis privilegijomis?

Ir tai ne tik universitetai. Ir profesinės kolegijos. Ir Holivudas. Ir įmonių pasaulis. Įvairovė, įtraukimas ir lygiava – ta radikali kairioji Trejybė – naikina mus. Jums įdomu, koks susiskaldymas mus šiuo metu kamuoja? Nereikia žiūrėti toliau nei DIE. Įdomu – konkrečiau – Trumpo patrauklumas? Nereikia žiūrėti toliau nei DIE. Kada kairė nueina per toli? Kai jie garbina DIE altorių ir primygtinai reikalauja, kad visi mes likusieji, kurie dažniausiai tiesiog nori būti palikti ramybėje, darytume taip pat. Jau gana. Užteks. Užteks.

Galiausiai, ar žinote, kad pats Vladimiras Putinas naudojasi šia pabudusia beprotybe? Anna Mahjar-Barducci svetainėje MEMRI.org aprašė jo naujausią kalbą. Cituoju iš straipsnio vertimo: „Vadinamosios „socialinės pažangos“ šalininkai mano, kad supažindina žmoniją su kažkokiu nauju ir geresniu sąmoningumu. Dieve, iškelk vėliavas, kaip sakome, pirmyn. Vienintelis dalykas, kurį dabar noriu pasakyti, yra tai, kad jų planas visai nėra naujas. Kai kuriems žmonėms tai gali būti netikėta, bet Rusija ten jau buvo. Po 1917 m. revoliucijos bolševikai, remdamiesi Markso ir Engelso dogmomis, taip pat sakė, kad pakeis gyvenimo būdą bei esamus papročius, ir ne tik politinius bei ekonominius, bet ir pačią žmogaus moralės sampratą, sveikos visuomenės pamatus. Senų vertybių, religijos, žmonių tarpusavio santykių griovimas, iki visiško šeimos atmetimo imtinai (taip buvo ir pas mus), raginimas skųsti artimuosius – visa tai buvo vadinama pažanga ir, beje, tuo metu buvo plačiai remiama visame pasaulyje - tai buvo gana madinga, kaip ir šiandien. Beje, bolševikai buvo absoliučiai nepakantūs kitokiai nei jų nuomonei.

Manau, tai turėtų neraminti. Žvelgdami į tai, kas vyksta daugelyje Vakarų šalių, stebimės matydami vidaus praktiką, kurią, sėkmingai palikome, tikiuosi, tolimoje praeityje. Kova už lygybę ir prieš diskriminaciją peraugo į agresyvų dogmatizmą, besiribojantį su absurdu, kuomet didžiųjų praeities autorių, tokių kaip Šekspyras, kūryba nebedėstoma nei mokyklose, nei universitetuose, nes manoma, kad jų idėjos yra pasenusios. Klasikai skelbiami nepažangiais ir neišmanančiais lyties ar rasės svarbos. Holivude platinamos atmintinės apie tinkamą siužetą ir apie tai, kiek filme turėtų būti kokios spalvos ar lyties veikėjų. Tai dar blogiau nei Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto agitpropo skyrius“.

Tai sako buvusios totalitarinės struktūros vadovas, prieš kurį, rizikuodami visa planeta (labai realiu būdu), mes kariavome penkis dešimtmečius trukusį Šaltąjį karą. Tai sako ​​šalies, kurią tiesiogine žodžio prasme genocidiniu būdu suskaldė idėjos, kurias pats Putinas priskiria Vakarų progresyviesiems, galva.

Ir visi jūs, kartu su DIE aktyvistais, kad ir kokios būtų jūsų priežastys: tai jūsų atsakomybė. Profesoriai. Įžūliai apsimetinėjate ir tylite susigūžę. Mokote savo studentus apsimetinėti ir meluoti. Susigyventi. Kai griūna sienos. Gėda. Generaliniai direktoriai: prisidengdami dorybėmis, kurių jūs neturite, neturėtumėte norėti įtikti mažumai, kuri tiesiogine prasme gyvena nepasitenkinimu. Galų gale, jūs esate pikti kapitalistai ir turėtumėte tuo didžiuotis. Šiuo metu negaliu pasakyti, ar jūsų smerktinas bailumas yra didesnis nei profesorių. Kodėl jūs, po velnių, neištremiate žmogiškųjų išteklių DIE užuomazgų atgal į tinkamiau pavadintus Personalo skyrius, nesustabdote jų kišimosi į jūsų ir jūsų darbuotojų psichiką ir nepadarote tam galo? Muzikantai, menininkai, rašytojai: neklokite savo švento ir nusipelniusio meno propagandistų reikalavimams po kojomis, kol dar galutinai neišdavėte savo intuicijos dvasios. Nustokite cenzūruoti savo mintis. Nustokite sakyti, kad samdysite žmones savo orkestro ir teatro spektakliams dėl bet kokios kitos priežasties, išskyrus talentą ir meistriškumą. Talentas ir meistriškumas. Tai viskas, ką jūs turite. Tai viskas, ką kiekvienas iš mūsų turi.

Kas sėja vėją, tas pjauna audrą. Ir vėjas kyla.