Prof. Bronius Genzelis. Kada pasukome ne tuo keliu?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-02-07 15:34:00, skaitė 547, komentavo 4

Autorius yra humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Kovo 11-osios Akto signataras.

Grįžti prie prisiminimų paskatino kardinolo Sigito Tamkevičiaus straipsnis „Ne už tokią Lietuvą kovojome okupacijos metais“ . Kardinolas apmąsto savo nueitą kelią – ko tikėtasi ir kokia yra nūdienos Lietuva.

Taip ne vienas mąsto. Kodėl taip atsitiko? Išduotos Sąjūdžio idėjos, juodinami Sąjūdžio pirmeiviai, politiniai kaliniai, neaišku iš kur mūsų horizonte pasirodo vienas ar kitas veikėjas. Ta proga norisi prisiminti, kaip formavosi taikaus pasipriešinimo judėjimas, atvedęs į Nepriklausomybę. Kada pasukome ne tuo keliu? Kaip tai atsitiko?

Sąjūdis ateina iš toli

1954 metais įstojau į Maskvos M. Lomonosovo universitetą. Studijų metai buvo labai įdomūs. Po stalinistinių filosofijos fakultetų valymų prasidėjo jų atsigavimas. Grįžo kai kurie atleisti dėstytojai, bet svarbiausia, pasikeitė studentų sudėtis: tada dar nebuvo specialios aukštosios mokyklos užsieniečiams, o apie pusę mano kurso jau buvo būtent tokie, kita dalis – demobilizuoti kariai, trečia – tokie kaip aš, baigę vidurines mokyklas medaliais. Taigi čia stojamųjų egzaminų tada nebūta.

Tuo metu buvo statomi Maskvos universiteto naujieji pastatai. Buvome apgyvendinti buvusiose kareivinėse, vadinamose Strominka, valgydavome didžiulėje valgykloje. Čia ir pradėjome garsėti. Buvau pirmakursis, kai trys mūsų penktakursės, gavusios pašvinkusios mėsos, įtūžusios nubėgo pas valgyklos vadovą, o šis pareiškė: „Revoliucijos metais ne tą ėdėme…“ Tada jos nurūko į bendrabučio radijo mazgą, viena iš jų – Raisa Titarenko (vėliau Michailo Gorbačiovo žmona) – pakvietė studentus boikotuoti valgyklą.

Studentai vieningai pritarė. Prekybininkai mėgino veikti per rektorių. Šis atsakė: „Jie paskaitas lanko, o kur jie valgo, jų reikalas.“ Šis įvykis ir Raisos vardas plačiai nuskambėjo, pateko net į užsienio spaudą. Tai buvo pirma vieša akcija, prieš kurios dalyvius nesigriebta smurto. Įsikišo net pats Nikita Chruščiovas. Visa Maskvos prekybininkų valdžia buvo pakeista.

Įdomius nuotykius patyrė ir mano studijų draugas Gytis Vaitkūnas. 1955 metų pabaigoje bibliotekoje bevartydamas senus „Pravdos“ komplektus, jis aptiko bolševikų partijos X suvažiavime išrinkto Centro komiteto (CK) sudėtį, pradėjo jį tyrinėti ir lyginti su komunistų istorijos vadovėlyje pateiktais CK nariais ir pastebėjo, esą tik Leninas, Stalinas ir Molotovas tikri bolševikai, o kiti – iš anksto susimokę išdavikai.

Atėjęs į dėstytojo Acarkino partijos istorijos paskaitą, paklausė: „Jeigu taip, kodėl jie nenušalino Stalino? Juk jų buvo dauguma.“

Dėstytojas įtūžo, pradėjo šaukti: „Iš kur atsiranda tokių kvailių… nebent Lietuvoje motinos tokius gali pagimdyti!..“ Žinoma, per egzaminą jis gavo dvejetą. Perlaikyti nepajėgė ir taip tęsėsi iki TSKP XX suvažiavimo.

Gytį gelbėjo TSRS sporto meistro ir TSRS jaunių fechtavimo čempiono vardas. Po N. Chruščiovo pranešimo XX suvažiavime į auditoriją lyg niekur nieko įžengė minėtasis dėstytojas ir mėgino skaityti paskaitą. Prie jo prieina kursiokas, buvęs jūreivis G. Jermakovas ir be ceremonijų kreipiasi į dėstytoją: „Privalote atsiprašyti Gyčio… Tai kas kvailys – jūs ar jis?“ Ir dėstytojas su didžiausiu triukšmu išvejamas iš auditorijos. Kitam dėstytojui taip pat buvo sunku suvaldyti auditoriją, nes vargu ar liko tikinčių, neva dėstoma istorija, o ne mitai. Gyčio vardas tapo žinomas tarp Maskvos studentų.

Ženkli studentijos dalis palaipsniui suprato komunistinių idėjų utopiškumą ir kad realybė Tarybų Sąjungoje labai tolima nuo komunizmo skelbiamos koncepcijos. Tarp studentų buvo paplitęs toks anekdotas. Mat naujai statomo universiteto daugiaaukščio špilis priminė „žmogeliuką“, jį pamatęs amerikietis klausia: „Ką tu ten veiki?“

Atsako: „Dairausi, kada priartės komunizmas.“ – „Kiek tau moka?“ – „30 rublių per mėnesį.“ Amerikietis: „Tau mokėsim 300 dolerių, jei įspėsi apie artėjančią krizę.“ „Žmogeliukas“: „Nėra durnių keisti pastovų darbą į laikiną.“ Palaipsniui įsitikinau, kad Tarybų Sąjunga – naujas Rusijos imperijos pavadinimas.

Artimai bendravau su vengru Imre Tokačiumi. Jo vyresnysis brolis mokėsi Maskvos karo akademijoje. 1956 m. gegužę į Maskvą atvyko jo pažįstamas generolas Palas Moleteris, būsimasis vengrų sukilimo karinis vadovas. Susitikom. Generolas pasakojo, kaip rusai kišasi į jų vidaus reikalus. „Negi aš tam koviausi Ispanijoje, kad mano šalis virstų Rusijos protektoratu“, – guodėsi generolas ir sakė, kad jam malonu, jog mes, lietuviai, bičiuliaujamės su jo tautiečiais.

Maskvoje veikė Vengrų studentų žemėtija. Kilo mintis. Paskambinau Romualdui Grigui, Žemės ūkio akademijos studentui. Pats R. Grigas dienoraštyje rašo: „Iš mūsų Timiriazevo žemės ūkio akademijos ir gretimo Žemės ūkio mechanizacijos instituto nuvykom aštuoniese. Susitikimo iniciatorius – Bronius Genzelis.

Susirinkom septyniolika lietuvių. Susirinkimo atmosfera dvelkė politinio „suokalbio“ paslaptimi, pavojais ir ryžtu. Pirmiausia pasisakė čia viešėjęs estas, kurį pakvietė Bronius. Estas kalbėjo apie savo tautiečius, tautinės vienybės būtinybę.“ Tada sutarėme steigti klubą „Balticum“, jungiantį Maskvoje studijuojančius lietuvius, latvius ir estus. Užsimezgė pastovūs ryšiai.

Vengrijoje prasidėjus sukilimui, studentai per Vėlines Kaune ir Vilniuje organizavo vengrus palaikančias protesto akcijas. Buvo suregztos pirmosios po Stalino valdymo studentų bylos. Prasidėjus Atgimimui, tarp Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Latvijos Liaudies Fronto ir Estijos Tautos Fronto iniciatorių matome ir „Balticum“ aktyvistų.

Ryšiai su kitų šalių studentais nenutrūko ir po studijų. Ypač draugiški santykiai išliko su islandu Arnoru Hanibalsonu (Arnor Hannibalsson). Perestroikos metais jis svečiavosi Vilniuje. Žinodamas apie mūsų siekius, jis mąstė, kaip padėti mums Nepriklausomybės atgavimo metais, juolab kad jo jaunesnysis brolis buvo Islandijos užsienio reikalų ministras.

Suvokta, kad ginklu neišsivaduosime. Todėl svarbu neprarasti tautinės savimonės, istorinės atminties. Viską turime daryti, kad taip neatsitiktų, tikėjome: visos imperijos subyrėjo, vadinasi, subyrės ir ši. Imperijos jėgos silpo, neteko ideologinio pamato: kūrėsi įvairios savaveiksmės grupės, kurios tapo Sąjūdžio pamatu.

Panašūs judėjimai formavosi ir kitose imperijos vietose. Mezgėsi kontaktai. Imperijos valdžia jau nepajėgė jų kontroliuoti. Po studijų palaikiau ryšius ir su savo Alma Mater. Dalyvavau Maskvos universiteto rengiamose mokslinėse konferencijose, susitikinėjau su studijų draugais, dėstytojais, kai kurie užėmė įtakingus postus tuometiniame mokslo pasaulyje. Jie ne kartą padėdavo apsiginti nuo savų kovotojų su „buržuaziniais nacionalistais“ ir „revizionistais“. Gana gerai žinojau, kas vyksta imperijoje. Tai leido man ir mano bičiuliams sąžiningai atlikti mokslinius tyrinėjimus.

Žingsniai į nepriklausomybę

Artėjo imperijos žlugimo metai. Jaučiau, kad savo valstybės atkūrimui reikia rimtai rengtis. Žinojau, kad tokios mintys rusena Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Tadžikijoje, Gruzijoje. Visur buvo justi visuotinis nepasitenkinimas. Net aukščiausius respublikų pareigūnus erzino propaguojama „vyresniojo brolio“ koncepcija. Kuo ji skiriasi nuo nacistų, skelbusių, kad vokiečiai – aukštesnė rasė? Tai girdėjau ne iš vieno komunistų vadovo.

Sąjūdžio ištakų metu vis kartodavau: pirma pastatykim namą, po to mąstysime apie jo apstatymą. Taip mąstė ir mano artimieji. Svarbiausia buvo atkurti savo valstybę ir negalvojome, kaip ji bus valdoma. Juk neturėjome demokratinės patirties, nesugebėjome sukurti partinės sistemos (vadinamoji imperijos komunistų partija – ne partija, o valstybės valdymo mechanizmas).

Tačiau artėjant prošvaistei išnyko ir baimė, į Sąjūdžio gretas įsiliejo ankščiau abejingai stebėjusieji ar net uoliai imperijai tarnavusieji asmenys. Jų motyvas: matydami, kad imperija žlunga, ir pajutę, kad galima iš to susilaukti naudos, dėjosi prie Sąjūdžio. O tokių buvo dauguma.

Masiniai mitingai vienijo visus – ir tuos, kuriems svarbiausia asmeninė gerovė, ir siekiančius gyventi savojoje valstybėje. Ankstesnis gyvenimas netenkino daugumos Lietuvos kaip ir visos imperijos gyventojų. O kokia bus valstybė – antraeilis klausimas, svarbu, kad aš gerai gyvenčiau. Todėl šiandien jie siekia pamiršti tuos, kurie aukojo savo gyvybę, laisvę dėl mūsų tautos išlikimo. Ir svarbiausia – jie mūsų pačių dėka dabar valdo mus.

Savasties išsaugojimui veikta įvairiais būdais. Čia ir pogrindininkai, ir viešai siekiantys puoselėti istorinę atmintį, tautinę sąmonę. Visi jie papildė vienas kitą, vėliau susiliejo. Dažnas disidentas, prieš juo tapdamas, užėmė gerą padėtį. Sakysim, Antanas Terleckas buvo banko valdytojo pavaduotojas, jo vadovai jam pranašavo gerą ateitį. Buvau liudininkas, kaip jis 1966 metais Vilniaus universitete vienos disertacijos gynimo metu metė iššūkį lietuvių tautos niekintojams ir už tai neteko posto.

Dirvą Nepriklausomybės atgavimui rengė pogrindžio spauda. Šių dienų žmogui sunku suprasti, už ką kalėjo S. Tamkevičius ir jo bendraminčiai. Juk „Katalikų Bažnyčios kronikoje“ buvo rašoma tik apie TSRS konstitucijos ir kitų įstatymų, užtikrinančių tikinčiųjų teises, pažeidimus, pati Konstitucija nebuvo kritikuojama. Ji mums priminė 1864 metus, kai uždraudus lietuvišką spaudą Rytprūsiuose Motiejus Valančius organizavo maldaknygių lietuvių kalba leidybą, susiformavo slapta penkių knygnešių profesija. Ši spauda palaikė lietuvybę ir parengė dirvą tolesnei spaudos plėtotei. Panašiai vyko ir tuometinėje okupuotoje Lietuvoje.

1978 metais A. Terlecko iniciatyva įsikūrė Lietuvos laisvės lyga, savo tikslu laikanti Lietuvos valstybės atkūrimą. 1979 metais ji išplatino „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą“. Visi pasirašė savo tikromis pavardėmis. Joje pasakyta, kad mūsų šalys Molotovo–Ribentropo susitarimu 1940 metais buvo okupuotos.

Tarybų Sąjungos propagandistai neigė tokio sandėrio su nacistine Vokietija buvimą. „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas“ susilaukė pasaulio visuomenės dėmesio. Jis tapo įvairių tarptautinių organizacijų svarstymo objektu, buvo paskelbti Vokietijos archyvuose saugomi slapti protokolai. 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, pripažindama, kad šios šalys okupuotos.

Memorandumo iniciatorius buvo A. Terleckas. Tuo metu Vytautas Skuodis leido pogrindinį žurnalą „Perspektyvos“, leidinyje griežtai buvo kritikuojamas okupacinis režimas, keliamos Nepriklausomybės atkūrimo ir eurokomunistinės idėjos.

Iki pasirodant „Perspektyvoms“, Romualdui Ozolui buvo kilusi mintis leisti pogrindinį leidinį. Supažindinau jį su savo klasės draugu Vytautu Januliu, jis Kaišiadorių rajono Neprėkštos kaime turėjo iš tėvų paveldėtą sodybą. Sodyba buvo atokiau nuo kaimynų, joje jis laikė didelį bityną (bitės tarsi saugojo nuo neprašytų svečių). Vytautas pasiūlė rūsyje įrengti spaustuvę. R. Ozolas rūpinosi spausdinimo įranga, jau buvo parengęs kelis straipsnius. Kai pasirodė „Perspektyvos“ ir pateko į mūsų rankas (apie („Kronikos“ turinį žinojome iš užsienio radijo laidų), Romualdas pasiūlė susikoncentruoti ties legalia leidyba ir atsisakyti sumanymo, nes panašias idėjas jau skelbia „Perspektyvos“.

Toliau laisvėjant kūrėsi neformalūs judėjimai: „Talka“, Lietuvos kultūros fondas, paminklosaugininkų, žaliųjų, etnografijos ir panašūs judėjimai, diskusijų klubai, tokie kaip „Kultūra ir istorija“, tapęs labai populiariu. Neringoje Tomo Mano namelyje vyko konferencijos, aptarinėtos Lietuvos kultūros istorijos problemos, procesai kitose pasaulio šalyse. Į diskusijas atvykdavo iki kelių šimtų, kartais – ir daugiau asmenų. Taip formavosi valdžios nekontroliuojamas visuotinis judėjimas.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje surengė mitingą Molotovo–Ribentropo paktui priminti.

Po mėnesio Mokslo akademijos salėje įvyko diskusija „Ar yra istorinė tiesa?“ Pirmininkavome su rašytoju Vytautu Bubniu. Žodžio paprašė A. Terleckas. Suteikiau. Jis ramiai dėstė savo pažiūras, klausdamas: „Kodėl suomiai mini savo Nepriklausomybės metines, o mums negalima?..“

Neprašęs žodžio į tribūną įsiveržė jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas. Terlecką išvadino provokatoriumi, o mudu su Vytautu – neatsakingais asmenimis. Neprisiminčiau šio istoriko, jeigu jis išvertęs kailį, tokiais pat žodžiais nepultų ir dabar kitaip mąstančių negu jis. Nevalia pamiršti ir akademiko Juozo Jurginio, kuris ramiu balsu paaiškino: jeigu žmogus turi tau nepriimtiną nuomonę, nors galbūt ir neteisingą, dar nereiškia, kad jis provokatorius, būtina jį išklausyti. Akademikas buvo sutiktas audringais plojimais.

Vidinių nesutarimų ir intrigų užuomazgos

Išryškėjus Sąjūdžio perspektyvoms prasidėjo užkulisiniai žaidimai, apie kuriuos anksčiau nenutuokiau, – visų pirma tai Vytauto Landsbergio veržimasis į valdžią. Anksčiau V. Landsbergio nematėme jokiam klube, jis laisvai važinėjo po vadinamąsias kapitalistines šalis. Išrinktas į Iniciatyvinę grupę, pradžioje nedalyvavo jos posėdžiuose. Pirmą kartą jį išvydome LKP CK būstinėje, į kurią pakvietė LKP CK pirmasis sekretorius Rimgaudas Songaila. Nuo to laiko V. Landsbergis tapo aktyviu sąjūdiečiu.

Sąjūdžio įstatuose, priimtuose Steigiamajame suvažiavime, Estijos pavyzdžiu įrašyta, jog Tarybos posėdžiams pirmininkaujama rotacijos principu. Staiga Maskvos dienraštyje „Izvestijos“ pasirodo straipsnis, kuriame Sąjūdis vertinamas pozityviai, tik akcentuojama, neva jame esama agresyvios V. Landsbergio „ekstremistų grupuotės“. Sąjūdžio taryboje Algimantas Čekuolis, palaikant Virgilijui Čepaičiui, pasiūlė vardan vienybės išrinkti V. Landsbergį pirmininku.

Tam prieštaravo keli Tarybos nariai (aš tarp jų nebuvau, nes maniau, kad dar ne metas kalbėti apie postus) motyvuodami tuo, kad negalime veiklos pradėti nuo įstatų pažeidimų, ypač šią poziciją gynė Vytautas Radžvilas (taip amžiams įgydamas sau priešą – V. Lansbergį). Vardan kompromiso pasiūlyta pirmininką rinkti iš dviejų asmenų – V. Landsbergio ir R. Ozolo. Galutiniai rinkimai buvo atidėti kitam posėdžiui, kuriame nutarta V. Landsbergį iki 1989 m. birželio 3 d. išrinkti pirmininku, R. Ozolą – pavaduoju, o po tos datos jie turi pasikeisti pareigomis.

Deja, ir šis nutarimas nebuvo realizuotas, nes V. Čepaitis, Seimo tarybos sekretorius, nesuorganizavo posėdžio, mat dalis Tarybos narių buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariais, o antradieniais vykdavo svarbūs posėdžiai Maskvoje. Be to, V. Čepaitis „nesugebėjo“ Sąjūdžio tarybos posėdžio perkelti į kitą dieną ir, antra, prieš R. Ozolą prasidėjo ir šmeižto kampanija.

Pirma kartą pajutau, kad tarp mūsų atsirado intrigų. Šiandien, kaip žinome, „Izvestijų“ straipsnio autorius buvo pažįstamas su minėtais Tarybos nariais. Ar tai nebuvo išankstinis susitarimas?

Rengėmės 1989 m. kovo mėnesį įvyksiantiems TSRS deputatų pirmiesiems apylaisviems rinkimams. Rinkėjams reikėjo išdėstyti savo tikslus, o tuos tikslus paviešinti galėjome, nes jau buvo įregistravę Sąjūdžio kandidatus. Tai buvo labai svarbu, nes, išgirdę mūsų poziciją, galėjo ir neregistruoti, o teisę išbraukti iš sąrašų turėjo tik teismas. Jeigu nebūtume iki rinkimų prabilę apie savos valstybės atkūrimą, būtų galima pareikšti: „Tokioms kalboms neturite įgaliojimų.“

1989 m. vasario 16 d. pirmą kartą viešai leidus paminėti šią datą, Sąjūdžio taryboje buvo sutarta, kad aš Lietuvos nacionaliniame dramos teatre savo pranešime, kuris bus transliuojamas per televiziją ir radiją, pareikšiu, jog mūsų tikslas siekti savos valstybės atkūrimo. Dėl to pranešimo sulaukiau griežto puolimo. Vasario 21 d. skubiai šaukiamas neeilinis LKP CK plenumas, kuriame pareikalauta prieš mane imtis griežtų sankcijų, o LKP CK sekretorius ideologijai Lionginas Šepetys už nuolaidžiavimą atleistas iš pareigų.

Tą pačią vasario 16 d. Kaune įvykusiame Sąjūdžio Seimo posėdyje V. Landsbergis nepritarė siūlymams Nepriklausomybės paskelbimą įtraukti į rinkiminę programą. Apie tai savo prisiminimuose rašo Audrius Butkevičius, Egidijus Klumbys ir Algimantas Norvilas .

Sąjūdiečiai triuškinamai laimėjo TSRS liaudies deputatų rinkimus. Iki pasirengimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimams vidiniai nesutarimai kiek aprimo. Jie atsinaujino artėjant rinkimams, kurie turėjo įvykti 1990 m. vasario 24 d., nes pagal tuometinius įstatymus išrinktoji Aukščiausioji Taryba galėjo priimti nutarimą dėl pasitraukimo iš imperijos. Apie tai žinojo ir Maskva, jie tam atvejui taip pat rengėsi. TSRS deputato mandatas atvėrė plačias galimybes ir kontaktams su užsieniu. Diplomatinis pasas sudarė galimybę išvykti į užsienį.

Tais pačiais metais rugsėjį JAV Lietuvių bendruomenės kvietimu lankiausi JAV ir Kanadoje, pasakojau tautiečiams apie mūsų siekius. Visi pritarė, jog artimiausiu metu būtina skelbti Nepriklausomybę. Ten asmeniškai susipažinau su „Perspektyvų“ leidėju V. Skuodžiu, nuteistu septyneriems metams laisvės atėmimo ir penkeriems metams tremties. Kadangi jis gimęs JAV ir turėjo jos pilietybę, JAV valdžia išsirūpino, kad būtų išsiųstas į gimtinę. Susitikime Vytautas pareiškė, kad kai tik bus galimybė, grįšiąs į Lietuvą. Žodį ištesėjo, bet čia jo laukė staigmenos: V. Landsbergio gerbėjos, „megztosios beretės“, vos jį išvydusios šaukė: „Nešdinkis atgal į savo Ameriką…“

Mūsų TSRS liaudies deputatai artimai bendravo su Latvijos Liaudies Fronto ir Estijos Tautos Fronto deputatais, tariamės dėl bendrų veiksmų. Ryškiausias buvo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias. Rimtų trikdžių nepatyrėme. Jame aktyviai dalyvavo visų mūsų trijų šalių TSRS liaudies deputatai, buvo sudaryti organizaciniai štabai (Lietuvos štabui vadovavo Arūnas Grumadas).

Plačiai po pasaulį pasklido žinia apie šį įvykį, Baltijos keliu, bylojančiu apie mūsų šalių ryžtą, susidomėjo pasaulio žiniasklaida, politikai. Nepaisant tuometinių TSKP veikėjų žaibiško ir griežto pasmerkimo, gruodžio 24 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė Molotovo–Ribentropo paktą niekiniu, tai savo ruožtu reiškė, kad mūsų šalys 1940 metais buvo okupuotos, o ne savanoriškai įstojusios į Tarybų Sąjungą. Tame suvažiavime Kremliuje gruodžio 22 d. Kazimieras Motieka pareikalavo grąžinti Lietuvos nepriklausomybę.

Šiais metais, rugpjūčio 23 d., Baltijos kelias šiek tiek prisimintas ir per LRT, tik ne jo rengėjai, o Emanuelis Zingeris apgailestavo, kad tiek daug dėmesio skirdami Maironiui ugdome nacionalizmą. Šia proga negaliu neprisiminti kito atsitikimo.

1995 m. rudenį Paryžiuje vyko UNESCO generalinė asamblėja, svarstyta programa. Lietuva pasiūlė 1997 metais UNESCO šalyse minėti Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejų. Tam iš anksto pritarė Latvija ir Vokietija. Pagal nuostatus, jeigu šalis pateikia vieną renginį ir jį paremia dar dvi valstybės, jis įtraukiamas į sąrašą. Kitu atveju balsuojama. Tuo metu buvau UNESCO Lietuvos nacionalinės komisijos pirmininkas ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, oficialiai atstovavau Lietuvai generalinėje asamblėjoje.

Netikėtai iš Lenkijos atstovo išgirdau, esą, nežinia iš kur atsiradęs E. Zingeris su siūlymu paminėti Gaoną. Jei pastarąjį, kaip savo tautietį, siūlytų Izraelis, jis nekonkuruotų su Pirmosios knygos jubiliejumi. Susiradau Izraelio atstovę. Pasiūliau jai pristatyti šią asmenybę. Anot jos, judėjai turi daugybę tokių asmenybių ir jeigu visas siūlytų, visus metus jie užimtų, todėl be išlygų ji palaikanti mus.

Paskutinėmis 1989 m. gruodžio dienomis Lietuvos KGB padalinio vadovas Lietuvoje generolas Eduardas Eismuntas savo šefams Maskvoje rašė, esą LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus vasario mėnesį laimėsią sąjūdiečiai ir skelbsią Lietuvos nepriklausomybę, o jis disponuojąs 6 377 agentais, kurie pasirengę dirbti atkurtoje valstybėje. Generolas ketinęs juos įdarbins versle, žiniasklaidoje . Po Tarybų Sąjungos griūties KGB agentūrą perėmė Rusijos Federalinė saugumo tarnyba ir ji niekur nedingo.

Po 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. pučo žlugimo KGB viešai nutraukė savo veiklą ir išsinešdino iš savo rezidencijos. Kol mūsų struktūros perėmė jų patalpas, ten viešpatavo chaosas: kas netingėjo vogė dokumentus. Svarbiausius jie jau anksčiau buvo išgabenę į Rusiją.

Aukščiausioji Taryba sudarė Balio Gajausko vadovaujamą laikinąją komisiją užsienio specialiųjų tarnybų veiklai Lietuvoje tirti. Komisijos pasiūlymu Aukščiausioji Taryba vieningai nutarė: prisipažinę agentai atleidžiami nuo atsakomybės, jų vardai įslaptinami, bet jie negali pretenduoti į renkamus postus. Keisčiausia, kad vėliau konservatoriai, įsitvirtinę valdžioje, nusprendė pakeisti šį įstatymą ir visų agentų pavardes įslaptinti 75 metams (susimąstykime, kodėl jiems parūpo priimti tokį įstatymą?!). Negirdėjau, kad kokioje kitoje šalyje veiktų panašus įstatymas (Didžiojoje Britanijoje savi agentai, veikę svetimoje šalyje, įslaptinami 50 metų, bet ne užsienio agentai savoje šalyje).

1990 m. vasario 24 d. rinkimus laimėjo Sąjūdis. Ir po jų V. Landsbergis ne iš karto atsisakė savo abejonių dėl Nepriklausomybės paskelbimo. Kovo 11-osios išvakarėse į Sąjūdžio deputatų klubą susirinko išrinkti deputatai aptarti valstybės atkūrimo darbų. K. Motieka susisiekė su Stasiu Lozuraičiu ir iš jo išgirdo, kad JAV vyriausybė pozityviai žiūri į Nepriklausomybės paskelbimą. Tada K. Motieka paklausė V. Landsbergio, ar šis kalbėjęsis su ambasadoriumi. V. Landsbergis atsakė, kad ne. Motieka tiesmukiškai pasakė: „Tai pakalbėkite.“

Po telefoninio pokalbio grįžusio į pasitarimą V. Landsbergio veidas be žodžių bylojo: „Skelbkime.“ Taip buvo įveiktos V. Landsbergio dvejonės dėl Nepriklausomybės atkūrimo jau kovo 11 dieną . Prie Aukščiausiosios Tarybos buriavosi tūkstančiai žmonių. Iš balkono K. Motieka pranešė, kad skelbsime Nepriklausomybę. Vėliau pradėti kurti mitai, esą V. Landsbergis – vienintelis valstybės kūrėjas.

Paskelbus Nepriklausomybę imperijos šalininkai organizavo įvairiausius išpuolius. Jie būrė savo šalininkus ir, kas labiausiai nesuprantama, prie Aukščiausiosios Tarybos išdygo būriai, žurnalistų praminti „megztosiomis beretėmis“, giedantys himnus Landsbergiui, bet tuo pat metu skleidžiantys neapykantą Sąjūdžio pirmeiviams. Ypač nekenčiamas buvo Česlovas Kudaba, o juk jis buvo vienas iš Sąjūdžio organizatorių! Kai tik jis pasirodydavo prie įėjimo į Tarybos pastatą, pasigirsdavo užgauliojimų, jo rinkiminiai portretai buvo su išdurtomis akimis, užrašais „Išgama“. Manyčiau, tai pagreitino profesoriaus mirtį.

Brežnevo epochoje, kai Č. Kudaba buvo Gamtos fakulteto dekanas, du fakulteto bendradarbiai parašė į Maskvą, esą dekanas yra „buržuazinis nacionalistas“. Č. Kudaba, nelaukdamas „tyrimo“, atsistatydino. Rektorius Jonas Kubilius nekentė skundikų. Atėjus jų atestavimo metui, pasirodė, kad jie neatlieka savo pareigų, ir buvo atleisti. Dabar išvydau juos V. Landsbergio aplinkoje, nuėjęs pasakiau, kas tie du „nukentėję piliečiai“. Po to jie išnyko. Panašiai buvo juodinamas Justinas Marcinkevičius ir daugelis kitų.

Kova dėl Konstitucijos

Pradėjusi savo darbą Aukščiausioji Taryba priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Buvo sudaryta V. Landsbergio vadovaujama darbo grupė Konstitucijos projektui parengti. 1991 m. vasario 9 d. referendumu buvo priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Balandžio 15 d. V. Landsbergio darbo grupė Aukščiausiajai Tarybai pateikė svarstymui Konstitucijos metmenis. 1991 m. gruodžio mėn. 3 d. Aukščiausioji Taryba jiems nepritarė, nes tai buvo autoritarinės valstybės modelis, prieštaraujantis referendume priimtam Konstitucijos pirmam straipsniui. V. Landsbergis atsistatydino ir darbo grupės veikla nutrūko.

Tų pačių metų gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudarė 14 deputatų Laikinąją komisiją Lietuvos Respublikos Konstitucijai parengti, kurios pirmininkas buvo Kęstutis Lapinskas. Buvo numatyti rengimo etapai, susipažinta su 20 šalių konstitucijomis. 1992 m. kovo 30 d. komisija pateikė parlamentui svarstyti Konstitucijos projektą. Tačiau trys komisijos nariai, autoritarizmo šalininkai, pateikė pagrindinių straipsnių alternatyvas. Taryba joms nepritarė. Vis dėlto gegužės 23 d. nutarta rengti referendumą. Pagal jį, iki bus išrinktas Prezidentas, jo pareigas eis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas, kuris vadovausis vien savo sąžinę.

Referendumo išvakarėse per televiziją kalbėjo K. Motieka ir R. Ozolas. Jie paaiškino, kad taip mes absoliučią valdžią perduosim diktatoriui iki jo gyvos galvos. Jie priminė, kaip V. Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku, papasakojo, kaip jis, regzdamas įvairias intrigas, išliko šiame poste. Tauta nepritarė autoritarinės valstybės modeliui. Pretendentas į vienvaldžius Lietuvos valdovus nepritariančiuosius apšaukė „runkeliais“, „šunauja“. Bet tai sėkmės jam neužtikrino.

Po nesėkmingo referendumo darbas Aukščiausiojoje Taryboje buvo destabilizuotas. Mat pagal Laikinąjį Įstatymą Taryba galėjo priimti įstatymus 2/3 balsų dauguma. „Kietosios rankos“ šalininkai organizavo „parlamentinę rezistenciją“ – nedalyvaudami posėdžiuose padarė Aukščiausiąją Tarybą neveiksnią. Tačiau deputatai neužilgo suprato, kad taip elgdamiesi išduoda savo piliečius. Buvo sudaryta tarpfrakcinė derinimo grupė, ieškanti sutarimo. Ji veikė šalia K. Lapinsko vadovaujamos komisijos. Priklausiau abiem dariniams. Parengtas naujos Konstitucijos projektas. Nutarta jį 1992 m. spalio 25 d. pateikti referendumui, o pačiai Aukščiausiajai Tarybai pasileisti ir drauge su referendumu spalio 25 d. surengti Seimo rinkimus.

Susiskaldymo atgarsiai šiandien

Po 1992 metų Seimo rinkimų rūpintasi švietimu, mokslu, kultūra, siekta vykdyti Sąjūdžio programą. 1996 metais Gediminui Vagnoriui tapus premjeru jokių pokyčių neįvyko. Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijoms vadovavo kompetentingi ministrai. Viskas pasikeitė, kai po rinkimų 2008 metų pabaigoje į valdžią atėjo Andriaus Kubiliaus vyriausybė. Kultūrą imta vertinti kaip praeities atgyveną, kaip nepelningą verslą.

A. Kubiliaus vyriausybė inicijavo finansų ministrės Ingridos Šimonytės parengtas reformas. Jomis nepatenkinti piliečiai prie Seimo organizavo protestą. Pirmą kartą atgavus Nepriklausomybę į demonstrantus įsakyta šaudyti guminėmis kulkomis. Vyriausybė ir naujoji Seimo dauguma savo dėmesį nukreipė į švietimo ir kultūros paveldo naikinimą. Dėl šių veiksmų kritikos valdžioje atsidūrę valstiečiai ir žalieji žadėjo taisyti kultūrai padarytą žalą, bet iš esmės pažadai taip ir liko pažadais. Kiti rinkimai vėl atvėrė vartus vadinamiesiems konservatoriams. Beatodairiškas savos kultūros naikinimas, istorinės atminties trynimas tęsiasi.

Įdomi nūdienos Lietuvos politinė situacija. Demokratinėse šalyse piliečiai balsuoja už partijas, atstovaujančios socialinėms piliečių grupėms. Partijos siekia ginti tam tikrų piliečių grupių interesus. Neteko girdėti, kad yra demokratinių valstybių, kurių partijų rinkimų sąrašo vedlys būtų nepartinis. Paklausta, kodėl net būdama partijos rinkimų sąrašo vedlė nėra partijos narė, I. Šimonytė žurnalistams atsakė: „Aš tarnautoja…“ (įdomu, kam ji tarnauja?), o jos patarėjo Vito Vasiliausko nuomone, „moralė – ne šio amžiaus dimensija“.

Deja, tokie veikėjai mūsų krašte ne vieniši. I. Šimonytės vadovaujama vyriausybė vėl sukėlė chaosą, nors visa bėda verčiama pandemijai. Pasinaudodami pandemija turtuoliai tampa dar turtingesni, didėja socialinė atskirtis, naikinamos valstybinės institucijos, trinama istorinė atmintis, atsižadama moralės normų.

Kiekvienos šalies užsienio ministerijos ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiga tarnauti savo valstybei. O kam tarnauja šios mūsų institucijos?

Taip, Aleksandro Lukašenkos režimas despotiškas. Tačiau ar nesekame jo pėdomis? Kodėl pamirštame, kad ilgą laiką A. Lukašenka nepritarė Krymo, dalies Sakartvelo aneksijai, tolesniam Ukrainos grobimui, priešinosi Baltarusijos ir Rusijos sujungimui, o mūsų valdantieji gina tuos, kurie nori susijungti su Rusija. Kas atsitiktų, jeigu jų simpatikai Baltarusijoje atsidurtų valdžioje ir Baltarusija taptų Rusijos provincija?

Rusijoje propaguojama, esą Lietuvos, kaip ir Ukrainos, nėra (jos – hitlerininkų ir bolševikų kūrinys). Dabar ir A. Lukašenka kėsinasi į mūsų teritoriją. Ar gali būti demokratinės šalies parlamento užsienio reikalų komiteto vadovu asmuo, kuris viešai giriasi, neva bendraująs su mafija?

Dabar bandoma realizuoti V. Landsbergio sumanymą – paversti Lietuvą autokratine valstybe, nuo Dalios Grybauskaitės viešpatavimo laikų plečiama saugumo institucijų galia ir teisėtvarkos savivalė (žinomi atvejai, kai net merams pateikiami įtarimai ir jie kelis mėnesius laikomi belangėje, po to išryškėja: kaltinimai nepagrįsti, o didžiausios korupcinės bylos vilkinamos iki senaties), bet už tai niekas neatsako. Perrašoma istorija, perimami bjauriausi okupacinės valdžios papročiai: kuriamos legendos apie esamų faktiškų vadovų nuopelnus.

Susipažinus su pasaulio istorija paaiškėja, kad braukti iš istorijos nusipelniusių asmenybių pavardes yra įprastinis dalykas. Stalinas išžudė 1917–1918 metų Rusijos revoliucijų įkvėpėjus ir organizatorius, idant lengviau būtų įrodinėti, kad jis buvęs tų įvykių centrine figūra. Pas mus dar nežudomi, tik juodinami.

Kuo virto mūsų Seimas? Pasirodo, jo didžiausias rūpestis įteisinti narkotikų vartojimą, net kalinimo vietose. Apgailestaujama, kad mažiau vartojame alkoholio (anksčiau Europos Sąjungos duomenimis, mes daugiausia vartojome alkoholio, dabar nebetekome pirmos vietos).

Per internetą žiūriu BBC dokumentiką. Įstrigo atmintyje dokumentiniai filmai apie hitlerininkų ėjimą į valdžią. Po 1932 metų rinkimų jie gavo maždaug tiek balsų, kiek mūsų Laisvės partija. 1933 metais, organizuodami įvairias riaušes, jie įsitvirtino valdžioje. Paanalizuokime: hitlerininkai šaukė, kad pažeidžiamos jų trylikos mažumos teisės (mažuma neturi paklusti daugumai), pas mus šaukiama: „pažeidžiamos“ LGBT teisės (jiems turime paklusti). Tai, kas vyksta mūsų krašte, nesapnavau ir košmariškiausiame sapne – vyksta išvalstybinimas. Susimąstau, kas mus valdo? Ar išeiviai iš psichiatrinių ligoninių, ar Federalinės saugumo tarnybos agentai? Ar ne todėl jie įslaptinti?

Tai – antras mūsų istorijoje toks nuopuolis: pirmas – XVIII amžiaus paskutinis dešimtmetis, kada Lietuvos bajorai nepanoro būti lietuviais, atsisakė savo kalbos, siekė, kad ir kaimiečiai bendrautų lenkiškai. 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijoje neliko net ankstesnio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardo, įrašyta vieninga Lenkija. Kuo tas baigėsi, žinome: naujoji valstybė tapo lengvu kaimynų grobiu.

Šis mūsų Seimas nusprendė, kad Gegužės 3-iosios konstitucija yra didžiausias mūsų laimėjimas. Strimgalviais ritamės į diktatūrą, nes daugumas piliečių nejaučia atsakomybės už savo veiksmus. Dažnai girdime: „Čia laisva Lietuva… ką noriu, tą ir darau…

Kai vienas nesiskaito su kitais, kai nusikaltęs prieš kitus, jeigu turi pinigų, gali su nieku nesiskaityti“. Tokią „laisvę“ gali įveikti diktatūra ar piliečių sąmonėjimas. Ne veltui rašytojas Vytautas Rubavičius abejoja, ar „rastųsi toks drąsuolis mokslininkas, kuris į mūsų valstybės raidą išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos pažvelgtų buvusio turimo turto „prichvatizavimo“ aspektu. /…/ Tačiau ta istorija nebus parašyta. Ne tik dėl to, kad vargu ar atsiras toks drąsuolis, imsiantis vaizduoti tikrąjį istorinį Lietuvos turtingųjų sluoksnio paveikslą ir rizikuojantis visam laikui tapti „Kremliaus agentu“ ar „sovietiniu nostalgiku“. Jokia mokslo institucija neskirtų lėšų tokio pobūdžio „projektui.“

Apžvelgus dabartinę situaciją mūsų šalyje akivaizdu, kad valdantiesiems nerūpi nei mūsų tautos, nei valstybės likimas, bet mes ją išsirinkome patys. Kaip neprisiminsi vokiečių filosofo Georgo Hėgelio: „Kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kurios verta“, ar mūsų Povilo Višinskio: „Turime siekti, kad žmogus būtų laisvas, turėtų žodžio, spaudos laisvę, bet tai pasiekiama, kai žmogus jaučia atsakomybę už savo veiksmus, kitu atveju valstybėje įsigali anarchija, kurios baigtis arba tironija, arba valstybės ir tautos žlugtis“.

Taip 1905 metais sakė P. Višinskis. Dabar ir atsidūrėme kryžkelėje: arba diktatūra, arba tautos išnykimas. Jeigu Tauta neatsibus, bus įgyvendintas po Antrojo pasaulinio karo rusų paskirto gubernatoriaus Michailo Suslovo siekis: „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Mūsų valdžios tikslas yra Lietuvą paversti viena iš Europos Sąjungos provincijų. Skirtumas vienas – gubernatorius svajojo, kad mes būsime Rusijos provincija, o mes norime būti Europos Sąjungos provincija.

Jeigu mums lemta išlikti, privalome žinoti, kas vyko mūsų šalies kelyje į Nepriklausomybę, kas iš jos pelnėsi ir kas aukojosi. Likimas Tautos rankose.

Straipsnis skelbtas leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2021 m., Nr.4.