14 fašizmo požymių arba ar tikrai artėjame link fašizmo?

Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-02-10 02:50:00, skaitė 593, komentavo 12

Kaip žinia, fašizmas tai tokia politinė tendencija, atsiradusi kapitalistinėse šalyse per bendrą kapitalizmo krizę, išreiškianti reakcingiausių ir agresyviausių imperialistinės buržuazijos jėgų interesus. Fašizmo ideologija yra lyderystė, antidemokratija, antikomunizmas, kraštutinis nacionalizmas, genocido pateisinimas, valstybės mašinos visagalybė, akivaizdi demagogija, siekiant užtemdyti elito privilegijų teikimą. Formuodamasis fašizmas remiasi smulkiosios buržuazijos ideologija.

Čia apibendrintas fašizmo apibūdinimas. Tačiau iškyla klausimas. O kaip gi su Lietuva? Ar Lietuva fašistinė valstybė? Ar tik artėja link to?

Kaip rašė didis italų rašytojas Umberto Eco, yra 14 amžinojo fašizmo požymių, apžvelgus kuriuos pamatysime, ar šie požymiai taikytini Lietuvai.

Pirmas požymis

Tradicijų kultas.  Tradicionalizmas senesnis už fašizmą. Jis buvo kontrrevoliucinės katalikiškosios minties dominantė po Prancūzijos revoliucijos, tačiau radosi ji vėlyvojoje helenistinėje epochoje, kaip reakcija į Senovės Graikijos racionalizmą. O kaip gi Lietuvoje? O čia mes mątome puikų šio požymio pavyzdį. Pakanka paskaitinėti kokį alką, Sinicos ar radžvilo mintis. Taigi, dedame pliusą.

Antras požymis

Nepakantumas modernizmui. Tradicionalizmas neišvengiamai lemia nepakantumą modernizmui. Tiek italų fašistai, tiek ir vokiečių nacistai lyg ir dievino techniką, kai tuo tarpu tradiciškai nusiteikę mąstytojai paprastai techniką smerkė, regėdami joje tradicinių dvasinių vertybių atmetimą. Tačiau iš esmės, nacizmas mėgavosi tik išoriniu savo industrializacijos aspektu. Jo ideologijos gelmėse viešpatavo Blut und Boden* teorija.

Šiuolaikinis pasaulis buvo atmetamas su kapitalistinės dabarties atmetimo padažu. Tai, iš esmės 1789 metų dvasios atmetimas (o taip pat, žinoma, 1776-ųjų) – Švietimo dvasios. Racionalizmo amžius vertinamas kaip šiuolaikinio iškrypimo pradžia. Todėl amžinasis fašizmas gali būti apibūdinamas kaip iracionalizmas. Čia galėtume suabejoti. Lietuva save pristato kaip modernią ir inovatyvią šalį, gerbiančia lgbt teises ir pan. Taigi, dedame minusą.

Trečias požymis

Veiksmo dėl veiksmo kultas. Veikimas nuostabus jau pats savaime, tad vykdomas atsiribojus ir be refleksijos. Mąstymas – nevyriškas užsiėmimas. Į kultūrą žvelgiama įtariai, kaip į potencialią kritinio santykio nešėją. Čia viskas: ir Goebbelso pasisakymas „kai girdžiu žodį „kultūra“, griebiuosi pistoleto“, ir mielos bendresnės vietos apie intelektualias terliones, kiaušingalvius inteligentus, radikalųjį snobizmą ir universitetus – komunistinio užkrato peryklas. Įtarumas intelektualiojo pasaulio atžvilgiu visados signalizuoja amžinąjį fašizmą. Oficialieji fašizmo mąstytojai iš esmės ir užsiėmė modernios savo laiko kultūros ir liberaliosios inteligentijos kaltinimu atsitraukimu nuo amžinųjų vertybių. Lietuvos atveju tai tinka iš dalies. Veikimas dėl veikimo. Atrodo, kad užsienio ir vidaus politika tik daroma dėl pačio veiksmo. Dėl pačio darymo. Tačiau inteligentija dar nepuolama (kol kas). Teisingumo dėlei šio požymio neskaičiuosiu.

Ketvirtas požymis

Jokia sinkretizmo forma nepakelia kritikos. Kritinis požiūris operuoja distinkcijomis, o jos yra šiuolaikiškumo atributai. Dabartinėje kultūroje mokslo bendruomenė vertina nesutarimus kaip mokslo vystymosi pagrindą. Fašizmo požiūriu, nepritarimas tolygu išdavystei. Ar aptariamas požymis tinka Lietuvai? Taip, tinka. Prisiminkime jokios diskusijos nebuvimą covido atveju, landzbergių bendruomenės kritikos nepriėmimą ir t.t. Taigi, dedame pliusą.

Penktas požymis

Nepritarimas – tai dar ir kitoniškumo ženklas. Amžinasis fašizmas auga ir ieško konsensusų, išnaudodamas įgimtą kitoniškumo baimę. Pirmieji fašistoidinio ar prefašistoidinio judėjimo lozungai nukreipti prieš svetimšalius. Taip amžinasis fašizmas, jau pagal apibrėžimą, pamišęs dėl rasizmo. Ar Lietuva yra rasistinė šalis? Tikrai ne. Lietuvoje per amžių amžius draugiškai sugyveno daugelio tautybių asmenys. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Prisiminkime valdančiąją daugumą. Taip. Jie rasistai.Elgesys su Baltarusijos_Lietuvos sieną kertančiais migrantais, apgręžimo politika, šaudymai į orą, pjudymai šunimis, moterų (tame tarpe ir nėščių) ir vaikų laikymai palapinėse, ęsant minusinei temperatūrai, anūkėlio pageidavimai priimti tik tinkamus migrantus, kitus paliekant už borto. Ir dar daug kitokių pavyzdoų. Taigi, dedame pliusą.

Šeštas požymis

Visi istoriniai fašizmai rėmėsi frustruotomis vidurinėmis klasėmis, nukentėjusiomis nuo kokių nors ekonominių ar politinių krizių ir jaučiančių suerzintų žemesnių klasių grėsmės baimę. Mūsų laikais, kai buvę „proletarai“ tampa smulkiąja buržuazija, o liumpenas iš politinio gyvenimo pasitraukia pats, fašizmas šioje naujoje daugumoje ras puikiausią auditoriją. Lietuvoje jis puikiai tokią dirvą rado. Visokie elfai, jorkšyrų šunys ir kitoks gaivalas tai tik patvirtina. Dedame pliusą.

Septintas požymis

Visiškai socialiai nuskriaustiesiems, amžinasis fašizmas sako, kad vienintelis jų privilegijų garantas yra gimimo tam tikroje šalyje faktas. Taip nukalamas nacionalizmas. Be to, vienintelis dalykas, kuriuo galima suburti naciją, – priešai. Todėl fašistinės psichologijos pagrindas yra apsėdimas sąmokslo, geriausia – tarptautinio, idėja. Organizacijos nariai turi jaustis apsupti. Taigi, šis požymis puikiai tinka Lietuvai. Lietuvą supa vien priešai. Rusija, Baltarusija. Rusija visam pasauliui daro įtaką. Visus knibžda jos agentų. Tačiau Lietuva, kaip koks Dovydas prieš Galijotą viena šiame fronte kovoja. Pastoviai, iki koktumo įgrysusių švenčių šventimas ( Sausio 13, Vasario 16, Kovo 11 ir t.t.) ir t.t. Dedame pliusą.

Aštuntas požymis

Bendrijos nariai turi jaustis įžeisti dėl to, kad priešai parodai išstato turtus, didžiuojasi jėga. Tuo pat metu bendrijos nariai įsitikinę, kad gebės nugalėti bet kokį priešą. Taip retorinių stygų virpesiais priešai vienu ir tuo pačiu metu vaizduojami ir kaip itin stiprūs, ir kaip itin silpni. Dėl to fašizmai pasmerkti visada pralaimėti karus: jie negali objektyviai įvertinti priešininko kovinės galios. Pavyzdys Rusijos ir Baltarusijos, anot lietuviškosios propogandos, šimtatūkstatntinės kariuomenės, apginkluotos naujausia ginkluote, pelnai, gaunami iš prekybos dujomis ir nafta ir t.t. Tačiau, anot propogandistų, klęstinti korupcija, NATO stipresnis ir t.t. Dedame pliusą.

Devintas požymis

Nėra kovos dėl gyvenimo, o yra gyvenimas vardan kovos. Jei taip, pacifizmas prilygsta broliavimuisi su priešu. Pacifizmas smerktinas, nes gyvenimas – amžina kova. Taigi, dedame pliusą, kadangi visa "nepriklausomos" Lietuvos potarybinė istoriją tik patvirtiną šį teiginį. Militarizmas visose gyvenimo srityse, amžinos karo nuotaikos ir nei vieno žodžio apie taiką ir draugystę.

Dešimtas požymis

Visoms reakcingosioms ideologijoms būdingas elitarizmas dėl jo giluminio aristokratiškumo. Istorijoje visi aristokratiniai ir militaristiniai elitarizmai laikėsi ant paniekos silpnesniam. Eiliniai piliečiai yra geriausia tauta pasaulyje. Partija susideda iš geriausių eilinių piliečių. Eilinis pilietis gali (arba privalo) tapti partijos nariu. Tačiau negali būti patricijų be plebėjų.

Vadas, žinantis, kad gavo ne deleguotą valdžią, o užgrobė jėga, taipogi supranta, kad jo jėga remiasi masių silpnumu, ir ši masė tokia silpna, kad jai reikia Varovo ir turi jo nusipelnyti. Todėl tokiose hierarchiškai organizuotose (pagal militaristinį modelį) visuomenėse, kiekvienas vadas, iš vienos pusės, niekina stovinčius aukščiau, o iš kitos – pavaldinius. Tuo pačiu stiprėja masinis elitarizmas. Lietuvoje aristokratų nėra, tačiau pilna visokių elito atstovų (tv žvaidždės, dainorėliai, nieko nepasiekę aktoriai, nuomonių formuotojai, politikos elitas ir t.t.). Ir jų požiūris į paprstą Lietuvos gyventoją visiems yra žinomas. Dedame pliusą.

Vienuoliktas požymis

Visi ir kiekvienas auklėjami taip, kad taptų herojumi. Mituose herojai įkūnija retą, neeilinį sutvėrimą; tačiau amžinojo fašizmo ideologijoje heroizmas – norma. Heroizmo kultas betarpiškai susijęs su mirties kultu. Lietuvai tai tinka. Istorijos apie miškinius, 1940 metų sukilėlius, šaulius, savanorius tai tik patvirtina. Dabartinės "istijos" pamokos šauliams (pastariesiems išduoti pusiau automatiniai ginklai), savanoriams, kariams moksleiviams tik patvirtina mano teiginį. Dedame pliusą.

Dvyliktas požymis

Kadangi tiek amžinas karas, tiek ir heroizmas – gan sunkūs žaidimai, fašizmas perkelia valdžios troškimą į lytinę sferą. Tuo paremtas vyriškumo kultas (tai yra, moterų negerbimas ir negailestingas bet kokių nekonformistinių seksualinių pakraipų persekiojimas: nuo abstinencijos iki homoseksualizmo). Šis požymis Lietuvos atveju netinka. Visi žinome, kad LGBT bendruomenės nariai šioje šalyje nepersekiojami, moterų teisės nėra suvaržytos. Atvirkščiai. Matome visai kitokį procesą. Procesą, kurį bandysiu aptarti kitame straipsnyje. Dedame minusą.

Tryliktas požymis

Fašizmas remiasi kokybiniu (kvalitatyviniu) populizmu. Demokratijos sąlygomis piliečiai naudojasi asmens laisvėmis; piliečių visuma savo politines teises įgyvendina tik kiekybiniu (kvantitatvyniu) pagrindu: vykdomi daugumos sprendimai. Amžinojo fašizmo požiūriu, individai asmenybės laisvių neturi, o Tauta tampa kokybe, vientisu, savo valią reiškiančiu monolitu. Kadangi joks žmonių skaičius iš tiesų negali turėti bendros valios, Vadas pretenduoja atstovauti visus. Netekę delegavimo teisės, eiliniai piliečiai ne veikia, jie tik kviečiami – dalis kaip visi, pars pro toto – vaidinti Liaudies vaidmenį.

Taip Liaudis egzistuoja kaip grynai teatralinis fenomenas. Kokybinio populizmo nebūtina ieškoti Niurnbergo stadione ar perpildytoje Romos aikštėje. Paprasčiausiai tai televizija ir internetas, kurie gali pateikti emocingą atrinktos piliečių grupės reakciją kaip „tautos nuomonę“. Požymis, puikiai tinkantis Lietuvai. Asmeninių laisvių nėra (covid suvaržymai, gyvulio pasas ir kt.), valdžia deleguota kolektyviniam vadui landzberg bendruomenei, LRT, visokių delfių, 15 min ir kitokiam info šlakui. Dedame pliusą.

Keturioliktas požymis

Fašizmas kalba Naujakalbe. Nacistiniai, ir fašistiniai vadovėliai pasižymėjo skurdžia leksika ir primityvia sintakse, taip siekiant maksimaliai apriboti mokinių sudėtingo kritinio mąstymo instrumentų rinkinį. Tačiau turime gebėti išsiaiškinti ir kitas Naujakalbės formas, netgi tada, kai ji būna nekaltų populiarių televizijos pokalbių laidų formos. Naujakalbė jau įvedinėjama ir įvesta Lietuvoje. Žmoga, antivakseris, vatnikas tai tik keletas to pavyzdžių. Dedame pliusą.

Suskaičiavau vienuolika požymių. Trūksta kelių, tačiau visu greičiu priartėjome prie finišo tiesiosios. Ar ilgai tai tęsis?

P.S.

Fašizmas iki šiol šalia mūsų, kartais jis vaikšto apsitaisęs civiliškai. Visiems būtų patogu, jei kas išeitų į pasaulinę areną ir pareikštų: „Noriu vėl atidaryti Osvencimą, noriu kad juodi marškiniai vėl marširuotų paraduose Italijos aikštėse“. Deja, gyvenime taip gerai nebūna! Fašizmas gali pasirodyti (ir jau pasirodė) kuo nekalčiausiais vaizdais ir formomis. Mūsų pareiga – išaiškinti jo esmę ir nurodyti naujas jo formas, kasdien.