Bereikšmės, tačiau sakralizuotos Lietuvos šventės

Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-02-10 21:43:00, skaitė 471, komentavo 8

Vasario 16 d. Lietuva švenčia savo eilines metines. Savo klasinę šventę buržuazinis Lietuvos elitas kiekvieną kartą bando pristatyti kaip visų Lietuvos žmonių šventę. Jos išvakarėse nepriklausomybės kovų mitologija laisvai liejasi iš visų TV ekranų ir oficiozinių interneto portalų. Rengiami iškilmingi posėdžiai, priėmimai, konferencijos, parodos, patriotiški mitingai ir eitynės, skamba fanfaros ir ditirambai. Viso šventinio šurmulio apoteozė - „patriarcho“ kalba iš balkonėlio. Taip buvo iki šiol ir tokią oficiozinę šventinę tradiciją be abejo bus bandoma tęsti ir toliau.

Lietuvoje klesti tik stambaus kapitalo ir politinės klasės sluoksniai bei juos aptarnaujantys šou biznio, teisėtvarkos ir propagandinės žiniasklaidos atstovai, tai yra kapitalistinis elitas. Visi jie kuria „gerovės valstybę“ sau. Visi jie šiandien ir šlovina „nepriklausomą“ Lietuvą. Mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu kapitalizmu, nes visą buvusį socialistinį visaliaudinį turtą savo laiku privatizavo ir „prichvatizavo“ buvusi tarybinė, partinė, sąjūdistinė ir emigrantiška nomenklatūra. Čia kapitalas ir valdžia glaudžiai persipina, verslo atstovai ateina į valdžią, o valdžios - į verslą. Neretai stambus kapitalistas tampa politiku nors formaliai pagal įstatymą lyg ir perleidžia savo verslo akcijas šeimos nariams. Visi supranta kad, tai gryna fikcija, bet kaip sakoma „vsio zakono“.

Beveik trečdalis Lietuvos buvo priverstas emigruoti ieškant geresnio gyvenimo, dar trečdalis likusiųjų gyvena žemiau ar ties skurdo riba. Darbo kodekso reforma pavertė darbo žmogų tiesiog beteisiu baudžiauninku. Lietuva lyderiauja Europoje ir pasaulyje pagal savižudybių, alkoholizmo, korupcijos lygį, pagal socialinės atskirties mastus ir kainų augimo koeficientą, o šiandien dar ir pagal covidinio mirtingumo indeksą. Tuo pačiu ji yra ES autsaiderė pagal visus socialinius rodiklius, pagal darbo užmokesčio, pensijų, stipendijų, kitų socialinių išmokų dydžius. Tuo tarpu valstybinė Lietuvos skola sudaro beveik pusę jos BVP. Nedarbas per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo ne mažesnis kaip 6-7 %, o atskirais periodais siekdavo 13-14%. Buržuazinis Lietuvos laikotarpis - tai sodybų, miestelių ir miestų tuštėjimo metas.

Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus ir dažniausiai transnacionalinio kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai neatsako personaliai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai, o kapitalistai už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas - štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.

Plačiai liaudžiai paliekamos dvi sakramentalios datos gyvenimo džiaugsmui pasireikšti – vasario 16 ir kovo 11. Deja, jos apipintos mitais ir antiistoriškais ideologizuotais išvedžiojimais. Užmirštama, kad vasario 16 - tai vokiečių okupacinės administracijos sukontroliuotas ir paremtas aktas, o kovo 11 – tai iš esmės JAV spectarnybų ir tarptautinio kapitalo projektas prifarširuotas „tautinio atgimimo“ ideologija.

Ar verta tokis šventes švęsti? Kiekvienas pats turi nuspręsti. Mano galva švęsti nereikia. Jokias būdais. Jos bereikšmės, įvilktos į melo rūbą. Švęsti tokias šventes reikštų pilti vandenį ant chuntos vandens malūno ratų.