Laisvės kaina

Autorius: Andrius Martinkus Šaltinis: https://www.ekspertai.eu/laisv... 2022-02-11 15:47:00, skaitė 502, komentavo 2

Laisvės kaina

Šių metų Sausio 13-osios minėjimas buvo ypatingas. Ta proga (ir artėjant Vasario 16-ajai) noriu prisiminti prieš penkiolika metų parašytą savo tekstą. Tai vienintelis mano tekstas, parašytas kalbos, pasakytos Lietuvos nacionalinio transliuotojo – LRT – eteryje, pagrindu. Buvau pakviestas pasisakyti radijo laidoje „Radijo paskaita“. Paskaitos turinys su laidos redaktore derintas nebuvo. Galėjau kalbėti, ką noriu. Ir pakalbėjau. Bet po to nacionalinis transliuotojas manęs daugiau nebekvietė.

2007 metais ėjo antroji Valdo Adamkaus (kurio pirmosios kadencijos metu Lietuvoje veikė slaptas JAV CŽV kalėjimas, ir kuris buvo išrinktas antrajai kadencijai po to, kai režimo „elitas“ nuvertė 2002 metų prezidento rinkimuose Valdą Adamkų nugalėjusį Rolandą Paksą) kadencija. Vladimiras Putinas dar nebuvo pasakęs savo garsiosios „Miuncheno kalbos“, dar nebuvo įvykęs Rusijos ir Gruzijos karas, o iki perversmo Ukrainoje dar buvo likę septyneri metai. Rašydamas apie Lietuvą, savo tekstuose dar nevartodavau žodžių „režimas“ ir „antinacionalinis“. 2007 metų pradžioje Lietuvoje dar gyveno 3 milijonai 231 tūkstantis žmonių.

Paskaitos tekstą pateikiu su kai kuriais sutrumpinimais. Jis buvo publikuotas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ 2007 metų sausio 13-ąją dieną.

•••

Laisvės kaina

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse reikia kalbėti apie laisvę. Bet kalbėti apie laisvę galima įvairiai. Nes pati laisvė nėra kažkas savaime suprantama, kažkas paprasta ir neproblemiška. Laisvė nėra toks akivaizdus mūsų protui dalykas kaip žmogaus „pasmerkimas“ valgyti ir gerti tam, kad palaikytų savo kūno gyvybę. Jeigu viskas būtų taip paprasta, greta žodžių „laisvė“ ir „vergija“ mūsų kalboje nebūtų kito žodžio – „savivalė“. Tai, kas 1991 metų sausio 13-ąją vedė žmones prie Televizijos bokšto ir Parlamento, nėra panašu į tuos jausmus, kurių vedami kai kurie Olandijos piliečiai įkūrė pedofilų ir zoofilų partiją. Taigi kas yra laisvė? Ar laisvė yra absoliuti vertybė? Ar laisvė turi turėti ribas ir jei turi – tai kur tos ribos? Mes keliame tuos klausimus būdami Vakarų politinės sistemos dalis, Europos Sąjungos ir NATO nariai, tačiau tuo pačiu metu gyvendami Rusijos ir Baltarusijos pašonėje, egzistuodami globalizuotame pasaulyje, kuriame keleiviniai lėktuvai nukreipiami į dangoraižius, o tyčiojimasis iš kitų žmonių religijos yra teisinamas „saviraiškos laisve“. Tai fundamentalūs klausimai. Ir tai, kaip į juos atsakysime mes, lietuviai, kaip į juos atsakys Vakarų civilizacija, kitos mūsų planetos civilizacijos, lems Lietuvos, Vakarų, pagaliau viso pasaulio likimą.

Viena iš šio teksto intencijų yra kvietimas pažinti mūsų draugus ir priešus. Kvietimas lavinti ne vien lokalinę, bet ir globalinę istorinę atmintį. Dabar noriu apsidrausti. Aš priimu žaidimo taisykles, kurios yra nusistovėjusios mūsų viešajame diskurse per septyniolika Nepriklausomybės metų. Būtent – priimu suskirstymą į Lietuvos „draugus“ ir „priešus“, tą suskirstymą, kuris visada turimas omenyje, kai kalbama apie mūsų užsienio politiką, apie geopolitiką apskritai ir netgi dažnai apie mūsų vidinius politinius reikalus. Tas suskirstymas visada turimas omenyje, o dažnai ir atvirai bei pabrėžtinai deklaruojamas. Mūsų priešai yra Rusija, dabartinis Baltarusijos režimas, apskritai nedemokratiniai režimai, savaime suprantama, tarptautinis terorizmas ir islamo fundamentalizmas. Nemanau, kad turėčiau išvardyti mūsų draugus. Mūsų priešai yra laisvės priešai, o mes esame laisvę mylinčios ir ją ginančios tarptautinės demokratinės bendruomenės nariai. Kartoju – aš priimu šį suskirstymą. Tačiau manau, kad mes nepakankamai pažįstame savo draugus ir priešus, o iš viso mūsų viešojo diskurso susidaro įspūdis, kad dažnai mes ir nenorime jų geriau pažinti. Kita vertus, man atrodo, kad mūsų istorinė atmintis yra neleistinai siaurinama ir lokalizuojama. Bet mes gyvename globaliame pasaulyje.

Taip apsidraudęs leisiu sau ir skaitytojams užduoti provokacinį klausimą. Klausimas toks: „Kaip ir kodėl atsitiko taip, kad trys milžiniškos valstybės, šiandien laikomos liberaliosios demokratijos ir žmogaus teisių citadelėmis, iš kurių viena, negana to, skelbiasi esanti laisvės apaštalė visame pasaulyje, šios trys laisvės šventovės kartu yra ir milžiniškas, precedento istorijoje neturintis tautų, kalbų ir kultūrų kapinynas?“ Jūs, aišku, suprantate, apie kurias valstybes kalbu. Tai Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir Australija. Bet tai tik pirmoji klausimo dalis. Antroji skamba taip: „Kaip ir kodėl atsitiko taip, kad daugumoje kitų kolonijinę praeitį turinčių šalių, kurioms teko laimė arba nelaimė būti kolonizuotoms ne anglosaksų (ir ne protestantų) užkariautojų ir kuriose liberali demokratija bei žmogaus teisės nėra taip pažengusios kaip Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, tose mažiau laisvės ragavusiose šalyse egzistuoja nepalyginti didesnė genčių, kalbų ir kultūrų įvairovė negu minėtose Šiaurės Amerikoje ir Australijoje?“ (Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, tokiose kaip Bolivija ir Peru, senųjų gyventojų, t. y. indėnų, kalbos yra oficialios kalbos šalia ispanų kalbos.) Ir pagaliau trečioji šio provokuojančio klausimo dalis, kuri kai kuriems skaitytojams gali nuskambėti kaip ciniškas piktžodžiavimas, o gal net pasityčiojimas iš lietuvių tautos kančių. Ji skamba taip: „Kaip ir kodėl atsitiko taip, kad Rusijos užkariautų tautų lemtis buvo nepalyginti laimingesnė už tų tautų ir genčių lemtį, ant kurių kaulų yra pastatytos Šiaurės Amerikos ir Australijos laisvės šventovės; kaip ir kodėl atsitiko taip, kad despotiškos Rusijos jungas su nedidelėmis išimtimis užkariautoms tautoms buvo daug lengvesnė našta negu Šiaurės Amerikos indėnams ir Australijos aborigenams anglosaksų protestantų jungas, kuris galų gale pasirodė šioms tautoms nepakeliamas ir mirtinas?“ Aš pasakiau – „su nedidelėmis išimtimis“. Taip, viena iš tų išimčių buvo lietuvių tauta. Tačiau jei norime būti iki galo sąžiningi, neturėtume pamiršti, kad tuo metu, kai Lietuvoje siautėjo lietuviškos spaudos draudimas, o knygnešiai būdavo tremiami į Sibirą, latviai ir estai rengdavo savo dainų šventes, suomiai mėgavosi tokia plačia politine ir kultūrine autonomija, kokios niekada neturėjo valdant švedams, gruzinai ir armėnai džiaugėsi saugumu, kurio Rusijoje jie turėjo tikrai daugiau negu Turkijoje gyvenantys armėnai, pagaliau daugybė tautų nuo Volgos vidurupio iki Ramiojo vandenyno galėjo džiaugtis bent jau tuo, kad apskritai išliko. Tarp Atlanto ir Ramiojo išliko daug mažiau. Kodėl rusai buvo tokie nevykėliai naikintojai, o anglosaksai – tokie šaunūs? Gal dėl to, kad rusai nuolat gėrė, o anglosaksai – nuolat „dirbo“. Na, o mūsų – nedidelės baltų tautos – kalba tapo dviejų didžiausių slavų tautų nesantaikos įkaite. Aišku, rusų politinis mąstymas buvo gana primityvus, bet, žvelgiant iš jų pačių pusės, labai logiškas – surusinti, kad nebūtų sulenkinta. O pastangų sulenkinti juk irgi būta...

Suprantu, kad tokių klausimų kėlimas Lietuvoje gali būti laikomas politiškai nekorektišku. Bet dėl to, kad jie nėra patogūs, jie niekur nedingsta. Juos kelti verčia pati istorinė atmintis. Šiandien pas mus dažnai kalbama apie istorinę atmintį, apie jos būtinybę. Tačiau globaliame pasaulyje yra būtina ne vien lokalinė, bet ir globalinė istorinė atmintis, kuri būtų jautri ne vien priešų mums padarytoms skriaudoms, bet ir tam blogiui, kuris padarytas dabartinių mūsų draugų. O gal kas nors pasakys, kad Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų genocidas vyko labai seniai, todėl kam mums apsunkinti savo gyvenimą ir trikdyti savo pasaulio matymą visomis tomis senomis istorijomis? Bet ką reiškia „labai seniai“? Kiek apskritai turi siekti istorinė atmintis? Turkijos armėnų genocidas vyko prieš beveik šimtą metų. Tai daug ar mažai? Atrodo, vadinamasis „laisvasis pasaulis“ mano, kad Turkija turėtų prisiminti tai, kas vyko prieš šimtą metų. O du šimtai metų? Tai daug ar mažai? O gal tokiam nusikaltimui kaip genocidas senaties terminas neturėtų būti taikomas? Bet gal kas nors pasakys, kad Šiaurės Amerikos ir Australijos tautų naikinimas nebuvo genocidas, kad tai buvo kažkas kita? Leiskime kalbėti Samueliui Huntingtonui, garsiosios „civilizacijų konflikto“ teorijos autoriui. Štai citata iš vienos naujausių jo knygų „Kas mes?“, kurioje nagrinėjama amerikiečių tapatybės istorija ir iššūkiai amerikiečių identitetui: „Dėl šio karo puritonai nubrėžė sienas ant žemės ir savo pačių sąmonėje – sienas, atskiriančias juos nuo indėnų. Anglų kolonistai virto amerikiečiais... Naujakuriai padarė išvadą, kad vienintelė teisinga politika vietos gyventojų atžvilgiu – bauginimas ir pačios žiauriausios priemonės iki visiško išnaikinimo. Galimybė atsirasti Amerikoje daugiakultūrei visuomenei buvo sunaikinta gemalo stadijos ir nebeatsirado per kitus tris šimtus metų... Nesantaika tarp kolonistų ir indėnų nesiliovė nė akimirkos... Dažnai nesantaika įgaudavo atviras formas, išsiliedavo žudynėmis, nežmonišku žiaurumu ir tiesioginiu genocidu...“ Tai savikritiški ir baisūs žodžiai. Juk Huntingtonas iš esmės teigia, kad be vietinių gyventojų genocido pasaulyje nebūtų šalies, vadinamos Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, šalies, kurios patriotu jis save laiko. Kitais žodžiais, kaina, kurią pasaulis sumokėjo už Jungtinėse Valstijose įsikūnijusią laisvę, buvo daugiau kaip 500 genčių, kalbų ir dialektų sunaikinimas. Tas pats Australijoje – keli šimtai tautų, kalbų ir dialektų, keli šimtai skirtingų pasaulio interpretacijų. O gal pats Dievas norėjo genocido? Regis, Amerikos puritonai labiau mėgo Senąjį Testamentą nei Naująjį, o save pačius jiems labai patiko lyginti su senovės izraelitais, užkariaujančiais Palestiną. Amerika yra Pažado žemė, o joje gyvenantys laukiniai pagonys yra verti sunaikinimo. Keliose pirmosiose Senojo Testamento knygose pats Dievas reikalauja iš izraelitų visiškai sunaikinti vietinius Palestinos gyventojus. Jis liepia „sunaikinti visa, kas alsuoja“ (Joz 10,40), „vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus“ (Joz 6,21). Kalbant šiuolaikiškai, Dievas reikalauja genocido. Bet ar taip yra iš tikrųjų? O gal šiurpą keliančios Senojo Testamento istorijos liudija ne Dievo žiaurumą, bet savotišką Dievo bejėgiškumą žmoguje slypinčio blogio akivaizdoje – Dievas kalbasi su žmogumi taip, kaip šis supranta, ne angelų, bet žmonių, šitų žiaurių būtybių, kalba.

Tai, kas dabar vyksta Europoje, būtų galima pavadinti maištu prieš žmogaus prigimtį. Agresija, kuri nušlavė nuo žemės paviršiaus Šiaurės Amerikos ir Australijos kultūras, kuri šimtmečius kėlė karus pačioje Europoje ir už jos ribų, ta pati agresija dabar su visa savo naikinančia jėga puola pačią žmogiškumo sampratą. Ji puola sukurtąją žmogaus prigimtį, kėsinasi sunaikinti žmogų kaip Dievo kūrinį, kaip vyrą ir moterį. Nes būtent tokį žmogų sukūrė Dievas – „pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį“, rašoma Pradžios knygoje. Tos pačios lyties asmenų santuokos, lyties keitimo operacijos, tragikomiškas piktnaudžiavimas plastinės chirurgijos galimybėmis, teise į savo kūną grindžiama galimybė nutraukti savo ir kito gyvybę (turiu omenyje abortų ir eutanazijos praktikas), teisė pradėti žmogų ne žmogaus kūne, eksperimentai su embrionais, pagaliau dėl genų technologijų vis realesnė tampanti galimybė pasirinkti tam tikras savo palikuonio savybes – visa tai yra maišto prieš žmogaus prigimtį apraiškos. Tas maištas vykdomas dėl laisvės, dėl galutinio žmogaus išlaisvinimo. Bet dėl kokios laisvės? Ir iš ko žmogus turi būti išlaisvintas?

Mes esame labai ambicingo eksperimento liudininkai, ne mažiau ambicingo negu bandymas įgyvendinti komunizmo utopiją. Tas eksperimentas – tai bandymas sukurti naują žmogų, alternatyvą Dievo kūriniui. Labai galimas dalykas, kad ne tokioje tolimoje ateityje Bažnyčia turės atsakyti į klausimą, ar žmogaus klonas turi sielą. Regis, potencialūs naujojo žmogaus kūrėjai į šį klausimą linkę atsakyti neigiamai. Naujasis žmogus bus tobulesnis už Dievo kūrinį, aišku, ne paties Dievo, bet jo kūrėjų akimis žiūrint. Jis bus stipresnis, gražesnis, protingesnis... Jis irgi bus mūsų laisvės pasekmė. Tik kokią kainą už laisvę be Dievo mes sumokėsime šį kartą? Ir ar kada nors neatsitiks taip, kad mes patys tapsime nebereikalingi tobulesnei žmonių rasei – stipresnei, gražesnei, protingesnei? Tuomet visai įmanoma, kad mūsų pačių laukia Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų likimas.

Visą tekstą galima rasti čia: eia.libis.lt