Almantas Stankūnas. Ar elektros ir dujų kainos jau tapo ES valstybių nacionalinio saugumo klausimu?

Autorius: propatria.lt Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-02-13 22:00:00, skaitė 499, komentavo 5

Autorius yra verslo konsultantas, Nacionalinio susivienijimo Energetikos komiteto pirmininkas

Nespėjome atsikvošėti nuo šilumos kainų augimo sukelto šoko, kai mus užgulė elektros ir dujų kainų šuolis.

Išbandymą elektros kainomis dalis vartotojų patyrė jau praeitų metų pabaigoje. Pirmiausia jos smogė nepriklausomų tiekėjų klientams, kuriems kaina buvo skaičiuojama pagal elektros biržoje buvusias kainas. Tai, kas atrodė anksčiau neįsivaizduojama – 35 cnt/kWh, — tapo skaudžia realybe. 

Ypatingai skaudus šis smūgis smulkiajam ir vidutiniam verslui (SVV), kuris jau neturi galimybės naudotis visuomeninio tiekėjo „Ignitis“ paslauga, o jo galimybes investuoti į pigesnės energijos šaltinius apriboja tam reikalingos didelės apyvartinės lėšos, ypač  — jų stoka. Didieji verslai turi daug geresnes galimybes tiek derėtis su tiekėjais dėl palankesnių elektros tiekimo sąlygų, tiek patys investuoti į atpigusias vėjo ar saulės elektros jėgaines. Tuo būdu, kaip paprastai, viešai deklaruojant paramą SVV, jis žlugdomas.

Panaši padėtis, tik šiek tiek mažesniu mastu, susiklostė ir dėl gamtinių dujų kainos.

Politikai, pabūgę galimų socialinių neramumų, iki šių metų liepos 1 atidėjo vieną iš paskutinių elektros rinkos liberalizavimo etapų, kuris paliestų apie 500 000 vartotojų, ir įpareigojo „Ignitį“ dalį mokėjimų už elektrą nukelti vėlesniam laikui. Todėl nuo sausio 1 d. visuomeninio tiekėjo kaina nuo 15,2 cnt./kWh išaugo tik iki 16,7 cnt./kWh. 

Pasaulinės gamtinių dujų ir naftos kainų, nuo kurių tiesiogiai priklauso ir elektros kaina, tendencijos, regis, nieko gero nežada. Todėl valdantieji politikai, jeigu jiems iš tiesų rūpi Lietuvos žmonių gerovė ir turėdami omenyje kitas aplinkybes, tarp jų ir Lietuvos nacionalinį saugumą, privalo iš esmės keisti savo nuostatas energetikos srityje.

Akivaizdu, kad privalomas elektros rinkos liberalizavimas turi būti atšauktas. Tai turi būti padaryta net jei liberalizavimo reikalautų ES direktyvos, kadangi valstybės stabilumas ir saugumas yra nepalyginamai svarbesni už bet kokius viršnacionalinių institucijų nurodymus. Tuo labiau, kad aiškėja, jog prievartinio liberalizavimo nėra reikalaujama; tereikalaujama sudaryti sąlygas rinkoje veikti nepriklausomiems elektros tiekėjams. 

Minėtas atšaukimas gali būti pagrįstas tvirtais ekonominiais, socialiniais ir nacionalinio saugumo argumentais. Jau buvo minėta, kad „Ignitis“ dėl didelės savo paslaugų apimties turi puikias galimybes tiekti elektros energiją maksimaliai palankiomis sąlygomis. Socialinis aspektas atsiranda tada, kai valstybė verčia socialiai pažeidžiamus, dažnai ribotai besinaudojančius IT priemonėmis vartotojus imtis jiems per sudėtingos užduoties — pasirinkti nepriklausomą tiekėją. Nacionalinio saugumo aspektas yra svarbus, nes, energetikos rinkoje arba tarptautinėje arenoje susiklosčius ekstremalioms sąlygoms, valstybės kontroliuojama įmonė „Ignitis“ turėtų užtikrinti būtinų paslaugų tiekimą vartotojams prieinamomis kainomis.Kaip ir gyventojams, SVV taip pat privalo būti suteiktos galimybės naudotis visuomeninio tiekėjo paslaugomis. Privalu ne tik sustabdyti priverstinį vartotojų stūmimą pas nepriklausomus tiekėjus, bet ir leisti tuos tiekėjus pasirinkusiems vartotojams grįžti pas visuomeninį tiekėją.

Paminėjau skubius namų darbus, kuriuos politikai gali ir privalo atlikti nedelsdami.

Tačiau vien tuo apsiriboti negalima.

Pagrindinės išaugusių elektros kainų priežastys yra sunkiai paaiškinamais tempais pakilusios pasaulinės dujų ir naftos kainos, staigus mokesčio už Apyvartinius taršos leidimus (taip vadinamas CO2 mokestis) augimas ir išaugęs elektros energijos poreikis bendroje ES rinkoje. 

Jeigu ES valstybių vadovai nutarė liberalizuoti dujų bei elektros rinkas ir pavedė jas prižiūrėti Europos Komisijai, tai EK įgijo ne tik teisę, bet ir prievolę aktyviai vykdyti intervencijas į rinkas, jei jose neužtikrinama pakankama konkurencija ir dėl to neleistinai smarkiai išauga kainos. 

Argi ponai EK komisarai neatkreipė dėmesio į tai, kad jau praeitų metų viduryje sutriko įprastas gamtinių dujų saugyklų užpildymo procesas? Argi skubiai, dar vasarą, neturėjo būti pradėtas šio reiškinio priežasčių tyrimas ir Europos vadovų tarybai pasiūlyta laikinai perimti dalies „Gazprom“ saugyklų valdymą, kad būtų užtikrintas jų užpildymas dujomis iš kitų šaltinių nei Rusija? Taip, techninės dujų tiekimo galimybės iš alternatyvių šaltinių yra ribotos, tačiau, ryžtingai veikiant ir išnaudojant visus ES suskystintų gamtinių dujų terminalus, buvo galima smarkiai pagerinti padėtį.  

Kitas klausimas susijęs su intervencija į elektros rinką. Elektros kaina išaugo ne tik dėl išaugusių dujų bei naftos kainų, bet ir todėl, kad augant elektros poreikiui, dabar jau nebrangiai atsinaujinančią energiją generuojantys elektros gamintojai (pirmiausia vėjo parkų valdytojai) padidino elektros kainą aukcionuose orientuodamiesi į  alternatyvių brangiausių gamintojų, naudojančių gamtines dujas, kainas. To negalėjo padaryti tik gamintojai, kurie turi fiksuotas supirkimo kainas. Tačiau pastaruoju metu leidimai statyti naujas vėjo jėgaines paprastai būdavo išduodami be susitarimo dėl fiksuotos gamintojų kainos, bet numatant galimybę laisvai prekiauti pagaminta energija biržoje. Tuo tarpu birža, kaip laisvosios rinkos įrankis, užtikrinantis konkurenciją tarp gamintojų ir taip reguliuojantis kainą, nustojo veikti. Aukštos elektros kainos užgulė visus elektros vartotojus, kurie neturi nuosavų pigios elektros gamybos jėgainių arba ilgalaikių sutarčių su tomis jėgainėmis. Pagrindiniais laimėtojais tapo stambioji Vokietijos pramonė ir didieji investuotojai į energetikos sektorių. Pasakiškus pelnus jiems krauna visi kiti, įskaitant ir jus, gerbiami Lietuvos elektros vartotojai.

Jeigu laisvoji rinka kuriame nors sektoriuje neveikia, politikai turi įsikišti . Padėtis yra panaši į esančią Lietuvos centralizuoto tiekimo šilumos tinkluose, kur taip pat neveikia konkurencija tarp nepriklausomų šilumos tiekėjų. Tik elektros atveju mastas didesnis. O tai reiškia, kad būtina pradėti reguliuoti elektros gamintojų veiklą visoje ES. To nepadarius kyla socialinių įtampų, neramumų, SVV sužlugdymo ir padėties destabilizacijos didesnėje ES dalyje grėsmė – t. y. grėsmė ES nacionaliniam saugumui. Esminė kliūtis įteisinti gamintojų kainų reguliavimą yra ne verslo sąlygų pakeitimas, bet politikų nenoras pripažinti, kad jų vizija apie efektyviai veikiančią elektros rinką žlugo. Verslui visada galima pasiūlyti teisingas sąlygas jo turto išpirkimui, jei jis nesutinka dirbti reguliuojamoje aplinkoje. Galų gale žaliosios energetikos verslo atstovai turėtų puikią progą pademonstruoti socialinę atsakomybę ne vien žodžiais, bet ir konkrečiais darbais.

Šioje situacijoje pažymėtinas faktas, kad Vokietija uždarinėja galingas branduolinės energijos gamybos jėgaines, vykdydama planus didinti savojo energetikos sektoriaus saugumą. Galbūt EK derėtų įsikišti į šį procesą ir pareikalauti, kad Vokietija tokiais veiksmais neaštrintų situacijos elektros rinkoje, bet atidėtų planus uždaryti tas elektrines, kol atsiras pakankamai daug naujų elektrinių? 

Dar vienas aštrus klausimas yra minėtų ATL kainos išaugimas. Ji išaugo todėl, kad pagal nustatytą tvarką ATL kiekis rinkoje yra nuolat mažinamas, tačiau elektros gamyba, naudojant CO2 emisijas generuojantį kurą, nemažėja tokiu tempu, kokiu mažėja ATL kiekis. Puikiai suprantame, jog šis įrankis buvo sugalvotas tam, kad būtų skatinamas perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir mažinamos CO2 emisijos. Klimato kaitos stabdymas yra svarbus uždavinys. Tačiau kokią reikšmę jis turės, jei sukels grėsmę daugelio valstybių nacionaliniam saugumui? Todėl būtina pripažinti, kad ATL paskatų mechanizmas šiuo metu yra žalingas ir turi būti bent laikinai sustabdytas jo taikymas arba žymiai padidintas ATL kiekis rinkoje. Apie tai jau prakalbo Lenkijos vadovai.

Kas gali įvykti, jeigu EK visos ES mastu nesiims minėtų veiksmų, o kainų spaudimas išliks? Argi nekyla grėsmė, kad dalis ES narių gali vienašališkai atskirti savo elektros rinkas nuo bendros ES rinkos ir pradėti gamintojų reguliavimą savo nacionalinėse rinkose, vienašališkai sugriaudamos visos ES rinką ir delegitimuodamos ES valstybių susitarimus? Iš pažiūros tai neįmanomas scenarijus, bet, kilus grėsmei valstybės stabilumui, tampa priimtinos visos priemonės, kurios padeda suvaldyti situaciją.

ES narėms ryžingai pradėjus reikalauti iš EK intervencijos į energetikos rinkas, tikėtinas atsakymas bus tas, jog tam trukdo dabartinė konfederacinė ES sąranga. Todėl EK turbūt pirmiausia siūlytų tartis dėl ES federalizavimo ir nacionalinių valstybių kompetencijoje tebesančių sričių perėmimo ir tik tuomet sutiktų spręsti intervencijos klausimus. 

Na ne, ponai komisarai, jei toks būtų jūsų atsakymas, jūs ir vėl pastatytumėte vežimą prieš arklį. Jūs pasiūlėte laisvąją rinką ten, kur ji anksčiau ar vėliau buvo pasmerkta žlugti, neturėdami plano, kaip ją reguliuosite, kai taip atsitiks, o dabar reikalaujate iš ES valstybių atsisakyti savo valstybingumo. Argi ne panašiai atsitiko su euro įvedimu, kai ėmėte vykdyti projektą, kurio neįmanoma visavertiškai  kontroliuoti, o dabar, Pietų Europos valstybėms ėmus destabilizuoti eurą, reikalaujate įteisinti federacinės valstybės atributą bei įrankį – bendrą ES biudžetą ir mokesčių sistemą?

Gilinantis į šiuos ES lygio klausimus, kyla natūralus klausimas – ką čia gali padaryti mažutė Lietuva? Negali nieko, jeigu, tęsdama LTSR tradicijas, žvelgs į Briuselį ir Berlyną kaip į neklystančius galios centrus, iš kurių svarbiausia „išsunkti“ kuo daugiau dotacijų. Jei Lietuvai atstovaujantys politikai jaustųsi tikrais nepriklausomos valstybės vadovais, jie suvoktų, kad gali ir privalo ES mastu kelti net ir pačius aštriausius klausimus, jeigu jie yra gyvybiškai svarbūs Lietuvos visuomenei. Išmintingi politikai neturėtų vieni, nesuderinę savo veiksmų su galimais sąjungininkais, pradėti viešų politinių kampanijų, kaip paramos Taivanui atveju. Tačiau ar tokiais klausimais vyksta kokios nors konsultacijos bent su mūsų artimiausių kaimynių ES diplomatais? Vargu. Turbūt jau vien tokių užmojų kvestionavimas atrodo kone laisvosios rinkos idealų išdavystė. Be to, ar įmanoma ką nors reikšmingesnio nuveikti tarptautinėje arenoje, kai Vyriausybė vis bando apkarpyti Prezidento galias ir įtaką, o savo institucijų tarpusavio nesutarimus kelia į viešumą, valstybę paversdama tarptautinės pajuokos objektu?

Pateikime šiuos klausimus mūsų politikams, kai vėl gausime „kosmines“ sąskaitas.