Lietuva ir Kinija: delsimas kainuos milijardus

Autorius: Vidmantas Misevičius, „Respublikos“ žurnalistas Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2022-02-13 22:28:00, skaitė 335, komentavo 3

Kadangi, nepaisant skambių valdančiųjų kalbų, „gelbėtojai" iš Taivano vis dar nepasirodė, „Respublika" pasidomėjo, kokiomis nuotaikomis 2022-uosius metus pradėjo Lietuvos verslas. Apie „vertybinės" užsienio politikos padarinius kalbinamas Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narys, verslininkas Kęstutis Černeckas nedvejoja - nuostolius teks skaičiuoti milijardais.

- Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė konfliktą su Kinija vertino kaip „nedidelį lauželį". Kaip situaciją mato verslas?

- Gal taip konfliktą Laužaitė pavadino? Juokas pro ašaras, bet tai dar vienas įrodymas, kaip politikai negeba adekvačiai įvertinti susidariusios situacijos rimtumo. Nuo konflikto pradžios eina šeštas mėnuo. Lietuvos įmonės kardinaliai praranda Kinijos rinką. 2021 m. gruodį į Kiniją buvo eksportuota lietuviškos kilmės prekių tik už 3,8 mln. JAV dolerių, kai prieš metus eksportuojamų prekių suma siekė 43,1 mln. JAV dolerių. Lietuva gruodžio mėnesį patyrė daugiau negu 91 proc. siekiantį eksporto nuosmukį - aukštųjų technologijų lazerių eksportas sumažėjo 95 proc., diagnostinių reagentų - 98 proc., durpių siuntos sumažėjo 92 proc.

Su pardavimų nuosmukiu susidūrė ir tos Lietuvos įmonės, kurios gamina sudedamąsias dalis gaminiams, o gaminius į Kiniją eksportuoja kitose šalyse esančios įmonės. Prekės, turinčios „lietuviško kvapo", yra stumiamos iš globalių tiekimo grandinių. Pridėjus dar ir padidėjusias geležinkelių logistikos sąnaudas, kurias įmonės sumoka dėl to, kad prekių negali tiesiogiai atsivežti, o vežasi į Lietuvą per Vokietiją, Lenkiją ir kitas šalis, turėsime bendrą nuosmukį apie 1 mlrd. JAV dolerių per metus. Tad jei A.Armonaitei tai - „tik lauželis", tuomet ministrė pretenduoja žaisti su žmonių gerove bei jų likimais.

- Politikai atkerta, kad demokratinėmis vertybėmis grįsti santykiai yra vienas esminių šios Vyriausybės įsipareigojimų užsienio politikos srityje.

- Tuomet jau turėjome būti kreipęsi į Europos Komisiją dėl sankcijų įvedimo Vokietijai. Juk ji neleidžia estams parduoti senų ginklų Ukrainai, ji uždarė savo oro erdvę Jungtinės Karalystės orlaiviui, gabenančiam gynybinę įrangą ukrainiečiams. Ar tai nėra traktuotina kaip nuolankumas Rusijai, kuri atvirai siekia sunaikinti suverenios valstybės demokratiją, grobia kitų šalių teritorijas, nuodija savo šalies piliečius? O gal kaip tik tai akivaizdus lygesnių tarp lygių pavyzdys - totalitarizmo alegorija - puikiai atspindėtas Dž.Orvelo knygoje „Gyvulių ūkis".

Matas Maldeikis televizijos laidoje pasakė, kad jie, politikai, nešoks pagal penkių ar septynių verslininkų dūdeles. Skamba kaip koks pirmykštis komunistinis gaivalas. Susidaro įspūdis, kad dalies ministrų ir kitokių veikėjų karjeros biografijoje galėtume rasti tokius įrašus: universitetas-karjerytė kokioje nors partijoje ar Seimo kanceliarijoje, o toliau - ministras ar Seimo narys. Pagal politikų sukauptą kompetenciją dabar turime atitinkamus rezultatus šalies ūkyje bei užsienio politikoje.

- A.Armonaitė pareiškė, kad iš konflikto Lietuva tik laimės: milijoninė parama bus skiriama verslui, 200 mln. JAV dolerių į Lietuvos pramonę investuos Taivanas, steigiamas 1 mlrd. JAV dolerių paskolų fondas bendriems Lietuvos ir Taivano projektams.

- Ministrė dar lapkričio mėnesį žadėjo paramą verslui 130 mln. eurų apyvartinėms lėšoms. Turime vasario vidurį ir iš žadėtos paramos nė vienas euras nepasiekė nė vienos įmonės, o nuostolius įmonės patiria nuo rugsėjo. Verslui paskolos reikalingos dabar, bet ne po pusės metų. Akivaizdu, kad praradimai yra kur kas didesni nei žadama paramos suma. Ir žmonėms reikėtų atvirai pasakyti, kad visoms nukentėjusioms įmonėms tos paramos tikrai neužteks, tad vėl turėsime lygesnių tarp lygių situaciją.

Taivano investicijos į Lietuvą yra sveikintinas dalykas. Politikų darbas - padėti pritraukti užsienio investicijas, bet neatstumti jas. Iš kitų šalių Lietuva yra sukaupusi daugiau negu 20 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų, tad nors žadamas 1 mlrd. JAV dolerių paskolų fondas, bet lieka neaišku, kaip įmonės galėtų pasiekti jo lėšas, todėl jį belieka vertinti tik kaip tikėtiną ateities galimybę.

Faktinės aplinkybės yra tokios - Lietuvos gamintojai išstumiami iš pasaulio globalių tiekimo grandinių ir tai turės tiesioginės įtakos užsienio investicijoms Lietuvoje. Nauji investuotojai Lietuvą aplenks, o esami susilaikys nuo plėtros. Žinant, kad 20 kartų skiriasi tai, kas jau yra investuota nuo to, kas galbūt tik bus, žadamas 1 mlrd. JAV dolerių paskolų fondas kol kas patraukliai atrodo tik popieriuje.

- Bet atrodo, kad verslas pagaliau sulaukė politikų dėmesio - prezidentūroje įvyko susitikimas, tartasi, kaip sumažinti dėl Kinijos taikomų sankcijų patiriamus nuostolius...

- Prezidentūros iniciatyva - teisinga bei sveikintina. Tik rezultatas toks, tarsi kurčias aklam kelią rodytų. Pasirodo, Taivano atstovybės pavadinimas nebuvo derintas nei prezidentūroje, nei Užsienio reikalų komitete, nei Seime. Nederino niekas nieko su verslu ir su Europos Komisija. Tad kyla klausimas - kas ir su kuo derino ir kodėl Taivanas? Žinant, kad Lietuvos prekyba su Taivanu kiekvienais metais tik mažėjo, mūsų politikų elgesys atrodo kaip akibrokštas. Geriausiai turbūt atsakytų tie, kurie skraidė į JAV ir susitikinėjo su tenykščiais politikais, nes dabartinė Lietuvos pozicija geriausiai atspindi būtent Amerikos užsienio politikos siekius Azijoje.

O Lietuvos politikai ne tik nesugebėjo visos mozaikos sudėlioti, bet dar Kinijos konflikto sprendimo problematiką stengiasi perkelti ant ES pečių. URM taip pat buvo surengusi susitikimą su verslo atstovais. Rezultatas - toks pat niekinis. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė sako, kad neišgirdo iš verslo, jog reikėtų keisti Taivano atstovybės pavadinimą, bet juk ne verslo reikalas spręsti pavadinimų klausimus. Kai politikai prisivirė košės, tada jau klausia verslo, o anksčiau vaizdavo, kad išmano viską geriau už visus.

Iš politikų dabar girdime kitą naratyvą - neva vieningo vertinimo nebuvimas daro žalą Lietuvos valstybei ir tai trukdo siekti ES sankcijų Kinijai. Kvailiau turbūt ir nesugalvosi. Suprask - verslininkai patys kalti, nepalaikydami vykdomos užsienio politikos, nes tai trukdo susitarti su ES. Politikai visais būdais mėgina atsikratyti atsakomybės teigdami, kad Taivano atstovybės pavadinimą kinų kalba sugalvojo Taivano atstovai, kad Lietuvos verslas nepageidauja keisti atstovybės pavadinimo, kad konfliktą pradėjo pati Kinija ir kad tai dabar yra ES problema. Visur kalti kiti.

- Tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje buvo skelbiama, kad, Kinijai neįsileidžiant lietuviškos kilmės prekių, jas priėmė Taivanas. Gal tai iš tiesų naujo proveržio pradžia?

- Sakyčiau, tokiu poelgiu taivaniečiai yra vieninteliai, kurie pagelbėjo Lietuvos verslininkams. Prekių grąžinimas atgal į Lietuvą būtų tikrai brangus. Tačiau jei galima išgerti kelis konteinerius romo ar alaus, nereiškia, kad taivaniečiai ims pirkti lietuviškus baldus ar durpes. Bendro vartojimo prekių segmente Taivano rinka, nors ir gerokai mažesnė, galėtų atstoti tokių prekių eksporto apimtis, kokios anksčiau buvo prekiaujant su Kinija. Tačiau neatstos lietuviškos kilmės prekių apimčių, patenkančių į globalias pasaulines tiekimo grandines ir neatstos importo apimčių iš Kinijos.

Vėlgi tokius taivaniečių poelgio nuopelnus Lietuvos politikai mėgino priskirti sau - spaudoje pasirodė pranešimas, kad viena įmonė 2021 metais į Taivaną pardavė 23 kartus daugiau alaus. Tikra istorija yra ta, kad, Kinijai nepriėmus prekių, jos buvo Taivano importuotos. Kas galėtų paneigti, kad vienas užsakymas iš Kinijos nebuvo 23 kartus didesnis nei tos įmonės metinis eksportas į Taivaną. Čia ir matome, koks yra Kinijos ir Taivano rinkos potencialas ir kokie galimi rinkų apimties skirtumai.

- Situacija yra sudėtinga, bet ar bent aiškėja, kuria kryptimi reikėtų judėti, norint normalizuoti tiek ekonominius, tiek diplomatinius santykius su Kinija?

- Niekas neteisina Kinijos dėl tokių veiksmų prieš Lietuvą. Bet ir mūsų politikai, nenumatydami galimų sunkumų verslui ne tik prekyboje su Kinija, bet ir su Baltarusija, nebuvo išmintingi. Juk apie trąšų tranzito stabdymą buvo žinoma prieš pusmetį. Pakako laiko susitarti dėl kompensacijos dydžio Lietuvai prisijungiant prie JAV sankcijų palaikymo. Dabar likom it musę kandę - įvertinus Baltarusijos sankcijas Lietuvos vežėjams, prekyboje turėsime 1 mlrd. JAV dolerių nuosmukį.

Pirmiausia reikėtų būti sąžiningiems su Lietuvos žmonėmis ir neskleisti melagienų vienu ar kitu klausimu. Nesvarbu, kad esi pirmą kadenciją Seime ar pirmą kartą eini ministro pareigas. Jei nori būti žmonių gerbiamas, darbą turi daryti gerai. Pavyzdžiui, M.Maldeikis radijo laidoje teigė, kad Lietuva tris kartus daugiau eksportuoja į Kazachstaną negu į Kiniją ir kad ši šalis Lietuvai yra kur kas svarbiau negu Kinija.

Atkreipsiu dėmesį, kad, kalbant apie santykius su Kazachstanu, „vertybinė" Lietuvos užsienio politika jau atitinka demokratinių santykių kriterijus. Apie prekybą su Kazachstanu statistika kalba kitaip - Lietuva į Kazachstaną 2020-aisiais eksportavo prekių už 391 mln. Eur, į Kiniją - už 315 mln. Eur. Tačiau to tikriausiai net pats M.Maldeikis nežino, kad Lietuva iš 391 mln. Eur į Kazachstaną lietuviškos kilmės prekių eksportavo tik už 36 mln. Eur. Visa kita buvo reeksportas - tai yra nupirkta kitur ir parduota Kazachstanui. Tuo metu į Kiniją lietuviškos kilmės prekių buvo eksportuota daugiau negu už 200 mln. Eur. Tai reiškia, kad Lietuvos ūkiui kur kas reikšmingesnis eksportas yra į Kiniją nei į Kazachstaną. Bet, pasirodo, taip „grybaujant" vis tiek galima tapti Seimo nariu bei užimti atsakingus postus.

Mums vieniems išspręsti konfliktą su Kinija - misija neįmanoma. Kinija su mumis nesikalba ir nesikalbės. Viceministras viešai grasina kinus paduoti į teismą, ministras gąsdina ES sankcijomis. Su kuo iš valdžioje esančių dabar galima palaikyti konstruktyvų dialogą? Drakono žudiko alegorija labiau primena vaikystės pasaką apie narsųjį riterį ir drakoną. Norint žinoti, ką reiktų daryti pirmiausiai, reikia abiem pusėms kalbėtis. Jei kalbėti patiems neleidžia išdidumas, reikia surasti, kas tai darytų vietoj mūsų.

Jei Lietuvos problematika būtų kam nors įdomi, kurios nors šalies lyderis jau būtų prisiėmęs mediatoriaus vaidmenį ir pradėjęs tarpininkauti dialoge su Kinija. Bet to nenutiko. Lietuvos politikai užsižaidė geopolitinėse lenktynėse ir „pastatė ne ant to žirgo". Dabar likome vieni su „instagram'ine" Vyriausybe. Minus 1 mlrd. iš prekybos santykių su Kinija, minus kitas 1 mlrd. iš prekybos santykių su Baltarusija, dar priskaičiuokime daugiau negu 1 mlrd., paliekamą tautiečių apsiperkant Lenkijoje, taip pat negautas užsienio investicijas bei išsikeliančius iš Lietuvos verslus, ir turėsime „vertybinės" užsienio politikos kainą, kurią kartu su „gerovės valstybe" galima padėti į apatinį stalčių ir laukti geresnių laikų.