Dar kartą apie nepriklausomybę - Dovana iš okupantų: arba kodėl Lietuvoje gėdijamasi švęsti tikrąją Nepriklausomybės dieną

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-02-15 05:30:00, skaitė 645, komentavo 4

Lietuva metų eigoje mini tris „Nepriklausomybės dienas“: Lietuvos valstybės dieną - liepos 6 dieną, Lietuvos valstybės Nepriklausomybės dieną - vasario 16 dieną ir Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dieną - kovo 11 dieną. Tačiau, tikrosios,  Nepriklausomybės dienos – 1917 metų gruodžio 24 dienos - kada iš tikrųjų buvo paskelbta Lietuvos valstybė, Lietuva nešvenčia.

Maža to, yra netgi nutylima ar slepiama apie tokios datos egzistavimą. O nutylima dėl labai paprastos priežasties: tėvai įkūrėjai paskelbė Lietuvą tik gavę vokiečių okupacinės valdžios leidimą, prisiekdami okupantams „amžinus sąjunginius ryšius tarp Lietuvos valstybės ir Vokietijos“.

Vienas iš postulatų, kalamų į masinę sąmonę jau tris dešimtmečius iš eilės, teigia, kad: pas lietuvius nebuvo SS. Normaliam žmogui iš šono visa tai visada reiškė ne ką kitą, kaip “gavę vokiečių sankciją, latviai savo žydus žudė, apsirengę štai tokia uniforma, o lietuviai - kitokia“. Tačiau, žinoma, patys lietuviai bandė ir bando suteikti  tam daug gilesnę prasmę: atseit, mes tada nepaklusome vokiečiams ir mechaniškai nevykdėme jų įsakymų, nes mes - laisva tauta.

Tačiau faktas lieka faktu: vokiečiams 1943 metais tikrai nepavyko suformuoti lietuviško SS legiono, ir daug kam visada rūpėjo klausimas: kodėl?

Atsakymas siūlėsi maždaug toks: lietuviai psichologiškai mažiau priklausomi nuo vokiečių nei latviai ir estai, kurie šimtmečius buvo vokiečiams pavaldžios tautos. Mintis diskutuotina, bet ji turi teisę egzistuoti.

Tačiau jei pasikapstyti šimto metų senumo Pribaltikos „nepriklausomybių“ istorijose, pamatytume, kad ir kaip bebūtų keista, būtent Lietuvos nepriklausomybė turi kuo tikriausią vokišką kilmę.

Kada pradedama  kalbėti apie Pribaltikos šalių atskyrimo nuo Rusijos paskelbimą po 1917 metų revoliucijos, oficialūs Lietuvos, Latvijos ir Estijos propagandosai dažniausiai gėdingai ignoruoja labai svarbią klausimo pusę – šių pareiškimų teisėtumą. O ji, atleiskite, buvo nulinė.

Visais trimis atvejais politinius sprendimus dėl įspūdingų pagal dydį teritorijų likimą priimdavo niekieno neįgaliotų, savavališkai susibėgusių "pagrindinės" tautybės liaudies dainų mėgėjų ir folkloro rinkėjų grupės, nors šiose teritorijose gyveno ir kitos tautos. Tačiau Lietuvos atvejis, net ir tokiame aspekte - yra išskirtinis.

Reikalas yra tame, kad taip vadinamas Lietuvos Sovietas (taryba) buvo suformuotas 1917 metų rugsėjo 18-22 diena teatre “na Pogulianke” (Pogulianka - verčiasi panašiai kaip vieta pasišlaistyti, pasivalkioti, vien pavadinimas, kaip matyti, pabrėžia renginio rimtumą).... tik gavus vokiškos okupacinės valdžios leidimą.

 
Renginio vieta, dabar Rusų dramos teatras

Kaip besigėdindama Vikipedija aprašo įvykio esmę, tai buvo padaryta „organizacinio komiteto pakviestų delegatų sprendimu”, nes Vokietijos valdžia neleido surengti rinkimų.

Kalbant kita (teisine) kalba, Rusijos pavaldinių grupė, pasinaudodama karo aplinkybėmis, kada užsienio kariuomenė okupavo jų gyvenamąją vietą, okupacinės valdžios iniciatyva ir jos interesų labui sudarė "valdžios“ organą, kuris veikė okupantų nustatytuose rėmuose.

Apskritai, jeigu estiški ir latviški „nacionaliniai sovietai“ 1917 metais tebuvo savavališkai niekieno neišrinktų asmenų šutvės, tusovkės ar susibūrimai, tai Lietuvos atveju viskas buvo dar liūdniau.

Pagal tarptautiniu mastu pripažintą terminologiją tai vadinama talpiu žodžiu „kolaboravimas“, "kolaboracija" ir, esant teisėtai reikalo baigčiai, tai turi neigiamų pasekmių dalyviams net ir prie „demokratijų“: galima paguglinti, kaip tai buvo Prancūzijoje ir Norvegijoje po prohitleriškų kolaboracionistinių režimų žlugimo.

Likimo ironija yra tame, kad pareikalauti iš lietuviškų kvislingų (Kvislingas - fašistinės Vokietijos vietininkas Norvegijoje, savo tautos išdavikas, kolaboravęs su fašistiniais okupantais, jo pavardė tapo išdavystės sinonimu) atsakomybės paprasčiausiai nebuvo kam: per tuos beveik 23 metus, kuriems išsitęsė vokiečių okupacinės administracijos Lietuvoje sukurta „politinė tradicija“, reali Rusija buvo „perkrauta“ vadovaujantis naujais pagrindais ir kurį laiką nelaikė savęs istorinės Rusijos teisiniu įpėdiniu.

Bet tai nė kiek neprideda teisėtumo  ar legitimumo lietuviškos kilmės vokiečių chalujų (neverčiamas žodis, galimai gali būti artimas pakalikai prasmei) veiksmams, nes teisėtumas ar legitimumas neatsiranda atgaline data..

Žinoma, jokio teisėtumo ar legitimumo neturėjo ir 1917 metų gruodžio 24 dienos Sovieto sprendimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir „amžinų sąjunginių ryšių tarp Lietuvos valstybės ir Vokietijos“.

Prieškario Lietuvos „nepriklausomybė“ buvo lygiai prieš 107 metus paskelbta vokiečių paskirtųjų grupės, ir neatskiriama sudėtine tos "nepriklausomybės" dalimi buvo vasalinė padėtis Vokietijos atžvilgiu.

Šaltinis: wikipedia.org Rugsėjo 18-22 1917 metų taip vadinamos Vilniaus, arba Lietuvių konferencijos sušauktos leidus vokiškajai okupacinei valdžiai sekretoriatas ir prezidiumas

Po poros mėnesių tas pats „organas“ pasisėmė drąsos ir paskelbė dar vieną „nepriklausomybę“, dabar jau be žodžių apie ryšį su Vokietija, ir būtent vasario 16-oji dabar Lietuvoje švenčiama kaip valstybinė šventė.

Toliau cituojant Vikipediją: „Vasario 21 dieną Vokietijos kancleris pranešė Sovietui, kad Vokietijos valstybė negali pripažinti Lietuvos nepriklausomybės kitais pagrindais, nei išdėstyta gruodžio mėnesio deklaracijoje. Vasario 28 dieną Lietuvos Sovieto prezidiumas paskelbė, kad abi deklaracijos viena kitai neprieštarauja, kad gruodžio mėnesio deklaracija nustato būsimų Lietuvos ir Vokietijos santykių pagrindus ir kad  Sovietas sutinka su nepriklausomybės pripažinimu pagal 1917 metų gruodžio mėnesio 11 (24) deklaracijos principus“.

Tai yra iš Berlyno, kuris jo sukurtame lietuviškame „valstybingume“ niekad nematė jokios kitos prasmės, išskyrus bendradarbiavimo eksproprijuojant vištas, žąsis ir paršelius kariaujančio Antrojo Reicho reikmėms, riktelėjo ant savo  atsipalaidavusių marionečių, ir tie momentaliai „įjungė atbulinį“.

Lietuvoje dabar stengiamasi ir nenorima prisiminti apie faktiškąjį Lietuvos Sovieto vasario 16 dienos „nepriklausomybės“ išsižadėjimą praėjus vos 12 dienų po jos paskelbimo.

Bet faktas lieka faktu: jokių kitų įgaliojimų, išskyrus suteiktų vokiškos okupacinės valdžios, nei Sovietas, nei 1918 m. liepos 11 dieną iš jo „savaime transformavesis“ „Lietuvos Valstybės Sovietas“ niekada neturėjo, ir visų jų veiksmų ir sprendimų, įskaitant net dviejų „nepriklausomybių“ paskelbimą (po to antrosios, vasario 16 dienos, panaikinimą ir grįžimo prie pirmosios, gruodžio 11 (14)), dviejų laikinųjų konstitucijų "priėmimas" ir 1920 metais Steigiamojo Seimo sušaukimas, teisėtumas yra lygus nuliui.

Nebent jei, žinoma, jūs nemanote, kad vokiečių vadovybė turi „teisę“ suteikti kam nors kažkokius "įgaliojimus" Rusijos Kowno ir Wilno gubernijų teritorijose, kokiomis jos juridiškai buvo 1917 metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais.

Be viso to, 1918 m. liepos 13 dieną “Lietuvos Valstybės Sovietas” dar nusprendė įkurti Lietuvoje konstitucinę monarchiją ir pasiūlyti Lietuvos karalystės karūną (Mindaugo II vardu) Viurtembergo kunigaikščiui Vilhelmui fon Urachui (taip sakant, parduoti Lietuvą). Tačiau 1918 metų lapkričio 2 dieną šis sprendimas buvo panaikintas.

 
1917-1940 metų Lietuvos "politinės tradicijos" šaltinis – vokiečių okupacinės kariuomenės būriai Rusijos teritorijose 1917-1918 metais / Šaltinis: wiki2.org

Be bendro viso šio vaizdelio, lengvai sakant, "nepatrauklumo",  bet kuris nešališkas stebėtojas pastebės dar kai ką: aukščiau aprašyta „politinė tradicija“ buvo likviduota 1940 metų birželį kur kas labiau teisėtai – bent jau per rinkimus. Taip, žinoma, už viso to slypėjo politinė Kremliaus valia, tačiau formalaus politetiketo vis dėlto buvo laikomasi.

Ir neatsitiktinai 1940 metų birželio įvykiai Pribaltikos šalyse praktiškai nesukėlė jokios atviro pasipriešinimo, net nors kiek pastebimų žodinių protestų: šių „valstybių“ piliečiai puikiai įsiminė tikrąją savo „nepriklausomybių“ vertę, eiti mirti už kurias net į galvą niekam nešovė.

Kalbant apie tikrosios „nepriklausomybės“ sukaktį, tai, žinoma, Lietuvoje ji niekada nebus švenčiama – švęs netikrąją, vasario 16 dieną. Tačiau istorija - tai tas, kaip buvo, o ne tai, kaip norėtųsi. Kad ir kaip tai nemalonu bebūtų Lietuvoje kol kas dar valdančiai lanzbergistų šaikai.

O ji, istorija, turi savybę kartotis.