Autorius: Povilas Gylys Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2022-02-15 15:12:00, skaitė 373, komentavo 2
Ar jums neatrodo, kad mūsų valstybė dėl keistų valdžios veiksmų šiandien irgi yra tokioje būsenoje, kai, nori nenori, ima kirbėti mintis - valstybė pamišo, prarado protą, gali sau galą padaryti ir panašiai. Todėl jai reiktų pasitikrinti politinės psichikos sveikatą, savo politinių smegenų būseną.
O kaip kitaip vertinti mūsų valstybei turinčios tarnauti valdžios kalbas bei veiksmus? Juk ji nuolat niekus kalba šalies vidaus gyvenimo klausimais (bene ryškiausias pavyzdys - ekonomikos ministrės A.Armonaitės benefisai). Juk ji pastoviai nesilaiko gyvybiškai svarbių moralinių bei juridinių taisyklių, kurių dėka visuomenės gyvenimas paprastai būna teisingas, saugus, efektyvus ir t.t.
Kas gali paneigti, kad valdžia, kuriai patikėta spręsti viešuosius, bendro gyvenimo klausimus, smarkiai prisidėjo prie to, kad gyvename pagal principą - „Moralė nėra šio pasaulio dimensija". Ne geresnė padėtis ir teisės srityje. Valstybinis aparatas pasistengė, kad pas mus būtų galima kojas šluostyti ne tik į eilinius įstatymus, bet ir į Konstituciją, kuri pagal užmanymą yra pačių bendriausių bendrojo gyvenimo taisyklių rinkinys ir kuri turi priversti teisę besąlygiškai tarnauti teisingumui.
O kai griūva moraliniai, teisiniai, paprotiniai, religiniai bendrosios, viešosios tvarkos pamatai, valstybė praranda savo veiklos bei raidos orientyrus. Gyvenant be moralinio, teisinio, paprotinio kompaso, žmonės nežino kaip elgtis net šiaip jau standartinėse situacijose (standartai neaiškūs, nes nuolat griaunami), jų veikla tampa neprognozuojama. Dėl to įsigali chaosas. O chaosas, entropija, betvarkė yra blogio, šėtoniškų jėgų poveikio apraiška. Kaip tik šia prasme kvailys yra blogio prado karys.
Tas chaosas, betvarkė didžia dalimi ateina iš visuomenės smegenų - valdžios institucijų. Konkrečiau iš Seimo, vyriausybės, prezidentūros, teismų ir t.t. Tai jų veikloje vis labiau ignoruojamos minėtos moralinės, teisinės, administracinės ir kitos taisyklės. Be tokių taisyklių, viešojo elgesio normų tvarkos, harmonijos visuomenėje būti negali.
O juk pamatinė valdžios misija ir yra, kiek tai duotu metu įmanoma, užtikrinti tvarką ir harmoniją visuomenėje. Tai turi būti daroma derinant skirtingus, dažnai prieštaraujančius vienas kitam interesus ir juos pajungiant bendrųjų nacionalinių interesų labui.
Kita svarbi organizuojanti valstybės misija yra adekvačiai suvokti, atstovauti ir ginti nacionalinius interesus tarptautiniame lygmenyje. Tam reikia, kad valstybės smegenys būtų pajėgios atpažinti tarptautinio gyvenimo reiškinius, mokėti skirti palankius ir žalingius šaliai to gyvenimo veiksnius ir, to pagrindu, priimti sangviniškus, protingus, naudą šaliai atnešančius sprendimus. Vengiant galimos žalos.
Žiūrim ką turim. Pažiūrėjus vaizdelis atsiveria nekoks. Na ir kas gali paneigti, kad mūsų valdžios lygioje vietoje, be jokios rimtos priežasties sukeltas konfliktas, su pirma ar antra pagal savo ekonominę ir politinę galią Kinija, nėra sveiko valstybinio proto apraiška. Lietuva šiame konflikte atrodo išskirtinai kvailai. Vien dėl to, kad mes neturim jokių šansų šiame dirbtinai sukeltame konflikte pasiekti pergalės.
Tai, pirmiausia, reiškia didelę reputacinę žalą Lietuvai: dauguma mūsų partnerių mums už nugaros sukioja pirštą apie smilkinį - kvailių šaika nusprendė įveikti didijį Rytų drakoną. Tai, kad esame kvailio vietoje rodo ir tai, kad toje kovoje mes likom VIENI - nė vienas sąjungininkas ar kaimynas (tarkim, Latvija) mūsų nepalaikė. O Lenkijos prezidentas vos ne demonstratyviai, prieš tai paplekšnojęs per petį mūsų prezidentui, nuvyko į Pekiną, kur draugiškai derėjosi dėl Lenkijos ir KLR santykių plėtros.
Taip, jis pažeidė Vakarų organizuotą Pekino olimpinių žaidynių politinį boikotą, bet užtat, labai tikėtina, perims bent dalį iš kvailos lietuviškos varnos snapo iškritusio ekonominio sūrio gabalą. Bet mūsų mergaitės ir berniukai, bandantys imituoti tarptautiniuose vandenyse blaškomo durnių laivo kapitonus, užsispyrusiai, kaprizingai kartoja - „Mes nieko nekeisim". Ar toks elgesys yra politinės sveikatos požymis?
Valstybėje turime ne tik infantiliškas, politinės bei ekonominės geografijos pagrindų nemokančias mergaites bei berniukus, bet ir pirmą valstybės asmenį - prezidentą. Bet jis, rodos, bijo įsisiautėjusių, manau, politiškai nepakaltinamų vaikigalių bei tų vaikigalių, tenka pripažinti - kol kas galingos, rėmėjų komandos. Ta paniška prezidento baimė ginti nacionalinį interesą irgi nėra valstybės sveikatos požymis. Nes lengvai gali virsti paranojos diagnoze.
Mūsų valdžios elgesys su Baltarusija irgi nerodo jos geros psichinės sveikatos. Visoje santykių su kaimynais poelgių grandinėje sunku ižvelgti sangviniškumą, sveiką protą. Pirmas neprotingas poelgis buvo ponios S.Cichanouskajos PASKYRIMAS Baltarusijos prezidente. Visai suprantamas galėjo būti jos pripažinimas opozicijos lydere. Tačiau prezidentą baltarusiai turi išrinkti patys. Paskyrimas iš užsienio yra etinio ir juridinio kvailumo apraiška.
Sankcijų kare su šiais kaimynais irgi nesam adekvatūs. Didžiulius nuostolius atnešiantis karas dėl kalio trąšų tranzito per Lietuvą, manau, daugiau žalos atneš vienašališkas sankcijas įvedusiai Lietuvai nei Baltarusijai. Juk tai nebuvo ES mastu priimtas ir kontinentinį solidarumą demonstruojantis veiksmas. Jį sumanė ir inicijavo grynai lietuviška „gudručių" šaika. Jau šiandien tai neša šaliai žalą. Ir reputacinę („ką daro tie išprotėję lietuviai!“), ir ekonominę. Ta žala mūsų ekonomikai bus didelė ir ilgalaikė.
Turint galvoje tai, kad karas su kaimyne buvo sukeltas gilėjančios ekonominės krizės sąlygomis tik patvirtina diagnozę: mūsų valstybė elgiasi kaip nesveika, neadekvačiai - šaudo sau į kojas, apskritai turi polinkį į suicidinį elgesį.
Šis tekstas yra skirtas diagnostikai. Ligonio gydymo klausimus, jei bus proga, aptarsiu kitose publikacijose.