Vakarai Rusijai priskiria pralaimėjimą dėl neatvykimo į karą

Autorius: Piotras Akopovas Šaltinis: https://sputniknews.lt/2022022... 2022-02-20 23:33:00, skaitė 689, komentavo 5

"Ar Rusija sumirksėjo pirma? O gal ji tiesiog užmerkė vieną akį, kad geriau nusitaikytų ir nuspaustų gaiduką?"

Ši citata iš "The Economist" geriausiai apibūdina dabartines Atlanto elito nuotaikas — jie kol kas neskuba skelbti apie padėties aplink Ukrainą deeskalavimą, o pirmenybę teikia informaciniam "Rusijos grėsmės", Rusijos puolimą prieš Ukrainą aktualumo pumpavimui pratęsti. Nepaisant to, apskritai dabartinis Rusijos ir Vakarų konfrontacijos etapas jau turėtų būti laikomas baigtu, o tai reiškia, kad galima padaryti išankstines išvadas. Kas laimėjo šį nepavykusį karą — ir koks tai buvo karas? Apie tai rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Žinome, kad Rusijos beveik neįmanoma nugalėti mūšio lauke, nebent rusai patys sunaikintų save iš vidaus ir suardytų savo jėgas. Taip buvo per karštą Pirmąjį pasaulinį karą ir per Šaltąjį karą — ir savanoriško pasidavimo pastarajame pasekmes jie vis dar patyria, taip pat ir Ukrainos kryptimi.

Tačiau dabar matoma nauja susipriešinimo forma — rusų priešininkai paskelbė, kad Rusija ruošia karą, net nustatė jo datą, didvyriškai bandė jį sustabdyti... O kai karas neįvyko, tai yra, Rusija neatvyko į jį, rusams bandoma priskirti pralaimėjimą — net ne techninį, kaip sporte dėl neatvykimo, o geopolitinį. Ir čia jau nesvarbu, ar Vakarai tikrai tikėjo tuo, ką patys propagavo — tai yra rusų agresijos realybe — ar tai buvo visiškai speciali operacija (tiesą sakant, anglosaksai turėjo abu motyvus). Dabar svarbu kas kita: rusus bando paskelbti pralaimėjusiais geopolitinėje akistatoje. Kiek šie bandymai gali būti sėkmingi?

Jeigu kalbėti apie Rusijos tarptautinę reputaciją, tai "Rusijos agresija, kuriai užkirto kelią Vakarai", jos niekaip nepaveiks. To nepavyks parduoti niekam už Vakarų auditorijos ribų — nei Kinijai, nei Indijai, nei arabų pasauliui (kuris labai gerai išmoko Sirijos pamoką), net Lotynų Amerikai (atsitiktinai, bet simboliniu sutapimu prezidentai iš dviejų didžiausių jos šalių — Brazilijos ir Argentinos, aplankė Maskva būtent isterijos apie "invaziją" įkarštyje). Tai yra, virtuali pergalė anglosaksų sugalvotame kare jiems nebus pliusas — o minusai bus gana apčiuopiami.

Juk melagingi (beje, sąmoningai melagingi) kaltinimai agresyvumu kenkia išradėjo reputacijai. Ir nors niekas pasaulyje neabejojo ​​anglosaksų gebėjimu betką priskirti kitiems, vis dėlto dauguma pasaulio lyderių dabar padarys išvadą, kad šį kartą "Akela apsišovė". Kodėl jis tai padarė — dėl tikros Rusijos invazijos baimės ar siekdamas spausti ir įbauginti Rusiją, likusiam pasauliui nėra svarbu. Vašingtonas ir Londonas surengė isterijos priepuolį pasauliniu mastu, ir dabar jau Rusija turi visas priežastis apkaltinti juos sąmoninga provokacija ir dezinformacija. Bet kuri šalis gali atsistoti į jos vietą ir pagalvoti, ką ji darytų šioje situacijoje. Išvada visiems bus maždaug vienoda: reikia padaryti viską, kad būtų paspartintas atėmimo iš anglosaksų galimybės organizuoti tokio masto informacinį terorą procesas. Tai yra, pasaulis turėtų dar greičiau tapti tikrai daugiapolis, kad Vakarų informacinės specialiosios operacijos apimtų tik Vakarų šalis.

Tačiau to, kas įvyko, poveikis Vakarų viešajai nuomonei nebus toks aiškus, kaip daugeliui atrodo dabar. "Taikdario", tai yra to, kas užkirto kelią karui ir "sustabdė Putiną", laurai nepadės nei Džonsonui (jei jis ir išvengs atsistatydinimo, tai dėl savo vidinių politinių kovinių savybių), nei Baidenui ir "Vašingtono pelkei". Net jei kažkokia amerikiečių dalis patikės tuo, kad tai Baidenas sustabdė Putiną, tai praktiškai niekaip nepadės demokratams lapkritį sustabdyti Trampo revanšą per vidurio kadencijos Kongreso rinkimus (ten gali suveikti kiti metodai, grynai vidaus politiniai, bet ir dėl ​​to kyla didelių abejonių). Be to, kai prasidės JAV ir Rusijos saugumo derybos, "Ukrainos gynyba" dar bus nukreipta prieš demokratus, kaltinant juos nuolaidžiavimu rusams ir tolesnio Rusijos ir Kinijos suartėjimo skatinimu.

Tačiau yra ir trečia tezės "Rusija pralaimėjo" taikymo sritis — Rusijos vidaus politika. Joje rusų geopolitiniai oponentai sužais šią temą ypač ciniškai. Ir ne tarp rusų provakarietiškų liberalų — čia viskas primityvu, ten ir be to viskas pastatyta ant tikėjimo amerikiečių gebėjimu išgelbėti pasaulį ir Rusiją nuo baisaus Putino. Ne, bus naudojama, ir dažniausiai aklai, dalis rusų patriotiškai nusiteikusios visuomenės — joje bus siejamas nusivylimas tuo, kad "Putinas taip ir neužėmė Kijevo". Visa tai jau stebėjome 2014-2016 metais, visas šias nesibaigias dejones apie tai, kad "Putinas atmetė" (Donbasą, Novorosiją, rusų pasaulį, Rusijos interesus). Dabar bus tas pats: išsigando, nesiėme išlaisvinti Ukrainą, na, bent jau Mažąją Rusiją, įlinko spaudžiamas Vakarų. Ir priežasčių paaiškinimas paruoštas — aišku, ko tikėtis iš šios valdžios, jie visi Vakaruose turi pinigų, vaikų ir interesų. Deja, net devintaisiais akistatos su atlantistais metais kai kurie Rusijos patiklūs gyventojai vis dar tiki šia nesąmonė.

Yra ir dar vienas "Rusija pralaimėjo" variantas — šiek tiek sudėtingesnis. Kariauti rusai nenorėjo bet bandė išgąsdinti anglosaksus, todėl kėlė jiems akivaizdžiai nepriimtinus saugumo reikalavimus ir surengė karinę demonstraciją aplink Ukrainą. Tikėdamiesi, kad tie išsigąs, sudrebės ir nusileis, bent jau garantuodami, kad Ukraina neįstos į NATO. Tačiau atkaklus Baidenas ir likusieji nepasidavė, priešingai, vos nepradėjo provokuoti rusus į operaciją prieš Ukrainą, kuriai Putinas visai nesiruošė. Ir kaip rezultatas rusai buvo priversti atsitraukti, susitarti dėl "nepadorios taikos", tai yra, padėties, buvusios prieš prasidedant protrūkiui, grįžimo.

Pagal šią logiką silpniausia (neskaitant prielaidos, kad Vakarai išprovokavo rusų puolimą, — ji visiškai prieštarauja anglosaksų ketinimams ir taktikai) yra pirmoji pasakata: reikia patikėti, kad Putinas žaidė žaibišką karą, tai yra tikėjosi greitos pergalės trumpame žaidime. Tačiau lapkritį pateikdamas ultimatumą dėl saugumo garantijų prezidentas nesivadovavo nei Baideno silpnumu (tikrai susilpnėjusio, įskaitant Afganistano istoriją), nei vyriausybės pasikeitimu Vokietijoje ar artėjančiais rinkimais Prancūzijoje — jis rėmėsi bendros kovos už Ukrainą strategija. Kuri tęsiasi jau net ne aštuonerius metus po Krymo — bet kasmet įgija vis grižtesnį charakterį. Už Ukrainą rusai kovoja ne su Zelenskiu ar Ukrainos oligarchais, o su tomis Atlanto pasaulio jėgomis, kurios rimtai tikisi, kad ši istorinės Rusijos dalis bus visam laikui atskirta nuo rusų. Tai reiškia, kad jie pasikliauja strateginiu, istoriniu 1991 m. rezultatų konsolidavimu, persvarstant Rusijos pasaulio ir Europos sienas. Būtent tai yra kategoriškai nepriimtina rusams — ne Putinui, o bet kuriam rusui abipus dabartinės Rusijos ir Ukrainos sienos. Būtent apie tai Putinas ir sako savo pasiūlymuose ir reikalavimuose Vakarams — ir tai puikiai suprato anglosaksų elitas.

Jie nerimauja ne dėl to, ką padarys Putinas šiandien, jie nerimauja dėl to, kad Rusija verčia juos atsisakyti Ukrainos atlantizacijos planų, plėtros į rytus planų. Tiesą sakant, vidutinės trukmės perspektyvoje jie ir be to turėjo mažai šansų išlaikyti svetimą — ir tai gerai supranta tikri strategai, tokie kaip Kisindžeris, — bet jie turėjo iliuziją, kad visą tai su Ukraina bus galima vilkinti gana ilgai. laikas. Dabar Putinas atėmė iš jų šią iliuziją. Jiems reikės šiek tiek laiko apmąstyti ir pripažinti šį faktą. Jų pačių pralaimėjimo šiame mūšyje (bet kol kas ne geopolitiniame kare) dėl Ukrainos faktą.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija