Filme apie V.Landsbergį pravirkti nepavyko
Autorius: Danutė ŠEPETYTĖ Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2022-02-20 23:08:00, skaitė 498, komentavo 5
Lyg ir nereikėtų stebėtis, kad apie Sergejaus Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją" parašyta ne tiek daug, kiek buvo galima tikėtis iš profesoriaus kariaunos, kuriai priklauso didžioji žiniasklaida su nacionaliniu transliuotoju priešakyje, ir kad visa, kas parašyta, parašyta tik iš gerosios pusės.
Ir viena, ir kita yra suprantama, nesileidžiant į didesnę demagogiją, esą visi be išimties šių dienų projektai yra išskirtinės vertės, nes jie - meno kūriniai ir užtat neįkainojami. Juo labiau kad filmo režisierius jau pripažintas užsienyje, o nacionalinio charakterio savybė - jau pripažintus gerbti dar labiau. Dar nepaminėjau aplinkybės, kad ši ilgo metražo dokumentika trunka kone penkias valandas, nes kino teatras nedaro išimties ir kone pusvalandį prieš seansą bombarduoja žiūrovą reklaminiais siužetais. Tai irgi prisideda prie to, kad dažnas nesiryžta ilgam išbandymui, net jeigu šis susijęs su Sąjūdžiu, net jeigu - su Vytautu Landsbergiu. Ypač tas, kuriam V.Landsbergis nėra ikona.
Aš surizikavau. Pirmiausia, mane suintrigavo, prisipažįstu, juostos kūrėjas. Posovietiniam krašte ukrainiečių režisierių S.Loznicą bene labiausiai išgarsino filmas apie diktatoriaus J.Stalino laidotuves („Valstybinės laidotuvės"). Bet apskritai tiek šis, tiek kiti jo dokumentiniai kūriniai, gimę iš režisieriaus ambicijos ištraukti iš istorijos nepaprastas ir daug interpretacijų sulaukiančias temas („Maidanas", „Donbasas", „Austerlicas" ir kt.), yra sulaukę didžiulio rezonanso, jo filmams negailėta tarptautinių apdovanojimų. Ne išimtis ir „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją", dokumentinių filmų festivalyje Amsterdame nurovęs pagrindinį prizą. S.Loznica po premjeros sakė, kad pasibaigus seansui, visi žiūrovai verkė, verkė ir jis pats. Norėjau tokio pat įspūdžio ir aš.
Prisipažįstu, intrigavo ir scenarijaus bendraautorio, režisieriaus ir rašytojo Vytauto V.Landsbergio pavardė, iš pradžių pasėjusi abejonių. Tačiau jas netrukus jau sklaidė vertintojų liudijimai, jog filmas objektyvus, skaudžiai aktualus, unikalus, vienintelis taip išsamiai atskleidžiantis lietuvių tautos kelią į laisvę, kad niekam, iki Loznicos, tokio „išsamaus pjūvio" šia tema nepavyko padaryti ir t.t., ir pan. Ir svarbiausia - tai nėra filmas apie V.Landsbergį, tai filmas „apie mus".
Aiškindamas filmo priešistorę režisierius sakė, kad besikalbant su profesoriumi jam kilęs klausimas, kodėl jo niekas nefilmuoja, kodėl niekas nėra sukūręs filmo apie sudėtingą Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos procesą. Regis, nuo 2005 metų periodiškai čia besilankantis, čia kuriantis ir montuojantis savo filmus S.Loznica galėjo nežinoti, kad šiuo atžvilgiu atminties įamžinimas nėra žiojėjanti tuštuma, kad režisierių Rimtauto Šilinio, Edmundo Zubavičiaus, Vytauto Damaševičiaus, Juozo Matonio, Sauliaus Beržinio ir kitų darbai šia tema tik dulka fondų lentynose.
Tačiau V.Landsbergio atžvilgiu, ko gero, meistras gudrauja, nes pamiršti, jog, be jo paties, kita legendinė asmenybė, kurios akiratin buvo pakliuvęs V.Landsbergis, - rusų režisierius Aleksandras Sokurovas; tiesa, jo „Paprastoji elegija" pasirodė Nepriklausomybės pradžioje.
Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus valia į pateiktus klausimus atsako atkurtos valstybės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis, kuris jam pataikaujančios žiniasklaidos nūn įvardijamas faktiniu arba tiesiog pirmuoju Atkurtos Lietuvos vadovu. Jis, žingsnis po žingsnio, komentuoja besirutuliojusius įvykius nuo pirmo tokio galingo Sąjūdžio mitingo 1988 m. rugpjūčio 23 dieną Vingio parke iki 1991 metų, kai Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų organizaciją, ir kur žurnalistai bandė jį stabdyti ausiai maloniu kreipiniu „prezidente"...
Matai: baltai žydinčio krūmo fone sėdi šviesus, geranoriškai nusiteikęs žmogus, akis įbedęs knygon, paskui jas pakelia, maloniai pažvelgia (kameron) į tave ir tu empatiškai žvelgi taip pat, pamiršusi, kad neseniai jo buvai apšaukta ne žmogumi, likdama pusėje tų, kuriems šiandienės valdžiukės, anot Romualdo Ozolo, arogancija yra kokti. V.Landsbergis žino, kad neparankių klausimų nebus, jis su jais, be abejonės, yra susipažinęs. Kaip, greičiausiai, ir su asmenišku: ar jis bijojęs tomis įtampų dienomis? Ne, V.Landsbergis nebijojęs, jam tik skaudėję, priduria, kai išgirdęs apie šarvuočių traiškomus žmones...
Nieko neprikiši, gudrus sumanymas: klausimas, atsakymas ir jį iliustruojanti minia. V.Landsbergis taip pat yra patikinęs, kad jis - tiktai pasakotojas, kad filmas ne apie jį, bet apie Lietuvos žmones. Na, o kritikai išskiria tris pagrindinius veikėjus - V.Landsbergį, M.Gorbačiovą ir Lietuvos žmones.
Štai čia ir slypi pagrindinis klausimas, kas jie, tie Lietuvos žmonės? Gal dvi sekundes šmėsteli Justinas Marcinkevičius Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo prezidiume. Porąkart pro šalį tyliai praslenka jaunas Zigmas Vaišvila, dvasingas kunigo Roberto Grigo veidas, Audriaus Butkevičiaus, Rolando Paulausko, Kazimiero Motiekos ir kt. kadrai... Užtat kamera neskuba kaip bitė prie kito žiedo, kai V.Landsbergis į Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tribūną atveda savo tėvą, architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, beje, sovietmečiu buvusį ypatingoje pirmojo kompartijos sekretoriaus Antano Sniečkaus globoje, ir leidžia jam kreiptis į revoliucingai nusiteikusią auditoriją, pasakius, jog šventovė yra čia...
Turbūt toks režisūrinis sumanymas - apsieiti be jokių prierašų, neaiškinant, kas yra kas, leidžiant (pasmerkiant?) akyse sušmėžavusiems žmonėms ištirpti minioje. Galbūt jie ir parodyti tik tam, kad vėl dingtų minioje?
Ką iš tų asmenybių įsidėmės žiūrovas, negyvenęs Sąjūdžio laikais? Pilką politikos darbininkę Kazimirą Prunskienę, pakėlusią maisto kainas, sutrikusį ir kiek pažemintą Algirdą Brazauską, kurio Antanas Terleckas skelbiasi bijąs labiau nei sovietų tankų? Gal Sąjūdžio ideologą Romualdą Ozolą, su šypsena tariantį, kad savo atsisakymo pretenduoti į AT pirmininko postą motyvus paaiškinsiąs vėliau (bet taip ir nepaaiškina), ir atsisakiusį kandidatuoti Kazimierą Motieką, lyg ir pabijojusį atsakomybės, apie kurią po šitų kadrų taria ją prisiėmęs V.Landsbergis, nors būtent K.Motieka buvo pirmasis, Maskvoje, Liaudies deputatų suvažiavime, iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės klausimą (to filme, žinoma, nėra). Susidaro įspūdis, kad iš tūkstančio valandų archyvinių kadrų buvo atrinkti tie, kurių turinys nekonkuravo su „faktinio valstybės vadovo" įvaizdžiu, o, atvirkščiai, tik stiprino jį.
Kitas reikalas - Lietuvos žmonės, kurie filme veikia kaip minia. Čia ji skanduoja „Landsbergis", čia - „Lietuva", čia ji protestuojanti, čia - giedanti, besimeldžianti, čia - stumdoma, brutali, agresyviai besilaužianti pro AT rūmų duris, čia nė per žingsnį nesitraukianti nuo riaumojančių šarvuočių... Galiausiai - gedinti, nakties tamsoje laidojanti savo didvyrius minia...
Žmonių pulkai, sujungti bendros emocijos, yra minia. Savaime ji gali atsirasti netikėtai ir tik tam kartui ir vėl išsisklaidyti kaip paukščių pulkas danguje. Didelė sangrūda žmonių, be lyderio, be autoritetų, be šauklių, įkvėpėjų ir be tikslo, yra tiktai banda šiame filme stebint vienas kitą keičiančius mitingus ar susibūrimus, galima pajusti, kad iš tikro juos veikia tikslingai nukreipianti organizatorių ranka. Filme jos nematome.
Atsiprašau, filme lyderis yra nuvokiamas, jis vienatinis, ką byloja ir filmo pavadinimas. Veiksmažodžio bendratis „sugriauti" pasąmonėje konvertuojasi į pasiektą tikslą, t.y. išvadą, kad V.Landsbergis pradėjo Sąjūdį ir sugriovė melo imperiją. Su visa pagarba AT pirmininkui, be abejo nusipelniusiam Lietuvos nepriklausomybei, be kita ko, ir tam tikromis būdo savybėmis, padėjusiomis laisvintis iš Sovietų Sąjungos, turėtume pasakyti, kad tai nėra tiesa. Vien dėl Sąjūdžio, kurio ištakose profesoriaus pėdsakų nebūta.
Apsiverkti man taip ir nepavyko. Pasižiūrėjusi S.Loznicos juostą, pasijutau nelyg turistas prie Egipto piramidžių: jos pasirodė daug žemesnės, nei buvo tikėtasi pamatyti. Ją gali laikyti ir vienpusišku pasakojimu apie griūvančią imperiją, ir šeimyninės sagos tęsiniu. Kad būtų kitaip, tektų prie jo pridurti daugybę serijų: „Mr. R.Ozolas, Mr. Just.Marcinkevičius, Mr. A.Juozaitis, Mr. K.Motieka, Mr. Z.Vaišvila, Mr.
B.Genzelis, Mr. V.Radžvilas ir kt. Sugriauti blogio imperiją."
Vienas įkvėptasis žiūrovas V.Landsbergį palygino su Moze, išvedusiu izraelitus iš Egipto. Tetrūksta, kad šis filmas taptų kokiu Šventraščiu, bylojančiu, kaip lietuvių tauta atgavo savo laisvę. Požymių jau yra: ištisos klasės kone varu varomos jo žiūrėti. Na, o papildomos medžiagos šiam tikslui neturėtų pritrūkti: Lietuvos televizijoje turbūt tebėra filmas „Vytautas Landsbergis", niekur nedingo ir Gražinos Ručytės-Landsbergienės iniciatyva Agnės Marcinkevičiūtės režisuota dokumentinė trilogija: „Vytautas Landsbergis: mintys ir darbai", „Vytautas Landsbergis: laisvės kelias", „Pirmininko diplomatija: atkurtos Lietuvos kelias", šiam tandemui priklausanti ir penkių dalių juosta apie V.Landsbergį „Lūžis prie Baltijos"; pagaliau V.V.Landsbergio, sūnaus, filmas „Visa teisybė apie mano tėvą".
Maloniai primename, kad bybiamosis fašistas LANDSBERG labai džiaugtųsi, jeigu narkotikais būtų sunaikinta bent ketvirtadalis žmonijos: