Andrius Tapinas psichoterapeutą M.G.Maksimalietį, knygos „Totali blaivybė ar totali kontrolė” autorių, pavadino oportunistu

Autorius: minfo.lt Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-02-22 04:16:00, skaitė 472, komentavo 6

Žurnalistas Andrius Tapinas šį sekmadienį skyrė ilgam rašiniui apie Vasario 16 plojimus, nepatenkintą ir valdžiai nematomą Lietuvą ir žmones, kurie yra tų nematomųjų vedliai, žadintojai. Pasak A.Tapino, „jiems viskas su smegenimis tvarkoje ir jie tikrai žino, ką daro“. Savo rašinyje žurnalistas dalį Lietuvos visuomenės skirsto į tris lygmenis. Paskaitykite, kaip jis mato žmones ir įvykius: 

„Ilgas tekstas. Trys žmonių lygiai. Ir kodėl pasakojantys apie "įrašytus plojimus" tikrai nėra bepročiai.

Po mano įrašo apie feikinius plojimus, kolonėles kuprinėse ir po 5 eurus gavusius mano samdinius ir vykdomus techninius garso tyrimus buvo nemažai komentarų – maždaug, ar jiems visai kukū, kas turi dėtis smegenyse, kad platintum tokias nesąmones ir panašiai. 

Tai čia toks ilgesnis sekmadienio skaitinys, kur pabandau paaiškinti, kad jiems viskas su smegenimis tvarkoje ir jie tikrai žino, ką daro. Ir dar šiek tiek apie sociologiją. 

Dalį Lietuvos visuomenės norėčiau padalinti į tris lygmenis. 

Pirmas lygmuo – nepatenkinti žmonės. Nepasitenkinimo priežasčių gali būti daug – nuo pavydo artimam savo iki prasto atlyginimo, pojūčio, kad esi niekas nereikalingas ir neįdomus, kad savęs neįprasmini, kad tavo problemos niekam neįdomios ir niekas tavęs negirdi, kad kainos kyla, kad problemos šeimoje, kad kaimyno mašina geresnė. 

Didelė klaida manyti, kad čia tik „kroksiniai kaimų gyventojai su šaranais“, „runkeliai“, „neišsilavinę provincialai“ ir panašiai. Taip, bendroje imtyje čia turbūt būtų daugiau prasčiau išsilavinusių, rankoje dažniau čierką nei knygą laikančių ir kritiniu mąstymu nepasižyminčių lietuvių, tačiau tarp nepatenkintų tikrai netrūksta mokslų daktarų ir inteligentų. Vėlgi – pavydas, nusivylimas ar jausmas, kad tavęs negirdi nepriklauso nuo diplomų kiekio ir spalvos. 

Viena didžiausia ne tik šios (nors šios ypatingai) valdžios klaidų – apsimetimas, kad šitie žmonės neegzistuoja ir net nemėginimas su jais kalbėtis. Paprasčiausiai juos nurašyti į protesto balsus, pasakyti, kad čia ne mūsų rinkėjai ir „jei norėsit, po keturių metų išsirinksit kitus“.

Kiek tokių žmonių yra? Paskutinė apklausa sako, kad „iš esmės Šeimų sąjūdžio protesto akcijoms“ pritaria arba labiau pritaria 38% žmonių. Formuluotė gan keista, nes čia suplaktos visos akcijos nuo riaušių ir maršo Vingio parke, todėl būtų galima teigti, kad šitas procentas linkęs sakyti „kad aš tiesiog nepritariu tam, ką daro valdžia“. 

Ir mano galva, tokiu atveju šitas procentas turėtų būti dar didesnis, nes valdžia nepatenkintų visada yra daugiau nei patenkintų, nes priežasčių nepasitenkinimui tiesiog visada yra daugiau. 

Dabar kodėl toks didelis procentas nepatenkintų nesikonvertuoja į skaičius – a) Šeimų sąjūdis į akcijas savo geriausiais laikais maksimaliai sugebėjo mobilizuoti vos 0.5% žmonių, b) rinkimų procentai ir sąlyginai nedidelis palaikymas atvirai populistinėms partijoms, kas reikštų, jog nepatenkintieji yra tiek nepatenkinti, kad nebenori/nesitiki nieko pakeisti ir neina nei į gatves, nei prie urnų. 

Sakyčiau, kad pagrindinė priežastis ne tik nusivylimas sistema apskritai, bet ir nenoras dalyvauti šituose sostų žaidimuose, kovose ir žygiuose. Dauguma šitų žmonių nori a) geriau gyventi, b) būti saugūs, c) jaustis, kad kažkas juos išklauso d) gauti paprastus paaiškinimus, kad vyksta ir kas dėlto kaltas. 

Tada mes turime antrą lygį, kuriame atsiranda labai skirtingi žmonės a la vedliai, kurie mėgina patenkinti nepatenkintų žmonių lūkesčius – kadangi jie negali išpildyti nei a), nei b), tai jie tarsi juos išklauso ir tada paaiškina, kaip viskas buvo ir kas kaltas. 

Ir šitie vedliai yra tarsi lietuviška mišrainė, tokie jie skirtingi. 

Tarp jų yra Politikų (Puidokas, Gražulis, Ąžuolas), kurie tenkindami žmonių lūkesčius tikisi užsitikrinti politinius dividendus ir karjeros kilimą į viršų. 

WannaBe Politikų (Krivickas, Grinevičius, Vasiliauskaitė, Vaišvila, Vėgėlė), kurie jau labai norėtų būti išrinkti ir pagaliau patirti tą valdžios jausmą. Vieniems pakaktų Seimo, kiti nori turėti savo partiją, o treti tikisi, kad nepatenkintųjų cunamis nuneš juos į Daukanto aikštę. 

Medijų (Janutienė, Furmanavičius, Juraitis, Orlauskas, Tomkus ir Respublika), kurie tapo Teisibės retransliatoriais pamatę, kad tą pačią laidą “Šimonytė begs iš Lietuvos” ar “Sukrečianti Adamkaus išpažintis” ar “Įrodymai, kad plojimai buvo surežisiuoti” galima pakartoti keturis kartus, auditorija ją suvalgys ir žiūrimumo skaičiai šaus į viršų. Bet jų auditorija auga, nes žmonėms reikia Teisibės. 

Norinčių Būti Svarbiais (maršo koordinatoriai, Astra Astrauskaitė, Adelina Sabaliauskaitė, kiti), kurie mėgaujasi galėdami atsidurti dėmesio centre, įprasminti save ir tai jau tampa tam tikra narkotine priklausomybę. 

Nusikaltėlių (Paleckis, Kandrotas, buvęs Žemaitijos kontrabandistas Lukšas, kuris užfiksuotas V16 nuotraukoje su Žemaitijos vėliava) 

Atvirų antivalstybininkų ir Rusijos/Baltarusijos garbintojų (Regelskis, Švenčionienė, Lekstutis, Juraitis)

Oportunistų, turinčių savo tikslus (tas pats Kandrotas, Maksimalietis, Gustuko picerija, Petys už laisvę asociacija)

Atliekančių Misiją Budinti (kunigas Grigas, brolis Vaineikis, Žydrūnas Savickas, Jurga Lago, Sveikatos Teisės Institutas)

Grupavimas sąlyginis – kai kurie patenka į kelias kategorijas, kai kurie tarp jų migruoja, bet esmė: susirinkę vedliai yra žiauriai skirtingi ir nenuostabu, kad jie riejasi tarpusavyje, skyla ir neranda bendros kalbos. 

Bet yra vienas siejantis dalykas, kurį pastebėjo sociologai – nepatenkinti žmonės įsivaizduoja, kad prieš juos yra didelis ir labai nesąžiningas blogis ir šitie vedliai paslaugiai personifikuoja blogį (Landzbergiai, Švabas, Sorošas, Geitsas, koncervatoriai, homoseksualai, Tapkinas, Vilniaus gyventojai), paprastai paaiškina jo veikimo principus ir save nupiešia kaip kovotojus. 

Dėl to atsirado Ozolo naratyvas – kaip mirtinas ginklas prieš blogio įsikūnijimą Profesorių. 

Taip atsiranda 5G, čipavimo, manekenų ligoninėse, kirmėlių kaukėse, visur esančių Sorošo pinigų, perrengtų kareivių prie balkono ir kitos teorijos, kurios paslaugiai ir paprastai paaiškina, kas yra kaltas dėl to, kad žmonėms baisu, nesaugu, kainos kyla, jie mažai uždirba ir kaimyno mašina geresnė. 

Dar vienas labai svarbus momentas vedliams yra parduoti žmonėms jausmą, kad jų yra žiauriai daug, o tų kitų – tik saujelė. Todėl visada yra kalama į galvą, kad Tauta Pabudo, Visa Lietuva Susirinko, Visi Tikri Lietuviai Gina Šeimą, Tūkstančiai Fūrų užblokuos blogio irštvą. 

Taip atsiranda istorijos, kad Vingio parke mūsų buvo 15 tūkstančių, bet dar 600 000 kartu mintimis, kad į Ukmergę gesinti Raskevičiaus, Maldeikio ir Tapino atvažiavo 50 žmonių, nes kiti dirbo, kad kitame proteste jau išžygiuos tiek, kiek Prancūzijoje ir dar daugiau.

Taip atsiranda dešimtys tūkstančių feikinių profilių socialiniuose tinkluose, tūkstančiais laikų ir komentarų palydinčių kiekvieną Vėgėlės ar Celofano išstojimą. 

Taip atsiranda 300 tūkstančių feikinių vardų pavardžių,, reikalaujančių Raskevičiaus atsistatydinimo ar 100 000 per savaitę surinktų “parašų” ant peticijos prezidentui, kai per keturis mėnesiu darbo po visa Lietuvą referendum organizatoriai dar neturi ir 90 000 tikrų parašų.

Visa Lietuva. Visa Tauta. Mūsų šimtai tūkstančių, o jų tik saujelė. Gal iš viso nebeliko. Nes mes protestavom ir marširavom gegužę, birželį, rugpjūtį, rugsėjį, sausį, o jie niekur nepasirodė. Jie bijo – labai smarkiai įtikinėja vedliai ir tada nepatenkintiems jau “patinka”, kad jų bijo, kad blogis tūno savo irštvoj ir laukia komandų iš Švabo. 

Ir tada nutinka Vasario 16-oji. Reality check arba “o, bl.., kiek jų daug”, kaip kalbėjo atėję protestuoti”. Ir sukonstruota istorija apie Visą Tautą ir saujelę Kitų pradeda byrėti. 

Štai todėl atsiranda ir taip skubiai visais kanalais stumiama istorija apie įrašytus plojimus, nusamdytą masuotę ir maksimum 250 žmonių prie balkonėlio. 

Iš kitos pusės pasakojama apie policijos brutalumą, sovietinius metodus, blokpostus ir “kiek mūsų būtų buvę daugiau, jei ne policija”. 

O kadangi nepatenkintiems žmonėms mentai visada bus gaidžiai, tai tokios greitos ir paprastos istorijos sueina ne prasčiau už manekenus ligoninėse ar prilimpančias monetas nuo 5G ir nuramina nepatenkintuosius, kad “viskas gerai, nieko čia nenutiko, čia režimo agonija”. 

Ir tada turime trečią lygį. Visoms vedlių akcijoms atrakcijoms reikia pinigų. 

Reikia pinigų mitingams ir maršams, reikia pinigų technikai, scenai, garsui, šviesoms, reikia pinigų autobusams, reikia pinigų STI filmams, reklaminiams klipams ir reklamoms, reikia pinigų antivakseriškiems stendams, reikia pinigų referendumo kampanijoms ir parašų rinkimo autobusiukams, reikia pinigų kurui ir nuomai, reikia pinigų teisinėms išlaidoms, galų gale negi visi socialiniuose tinkluose triūsiantys rašytojai, visi koordinatoriai, parašų rinkėjai, renginių ir protestų organizatoriai, visi absoliučiai iki vieno dirba visuomeniniais pagrindais. 

Į klausimą apie finansus atsakymas visada yra vienas – susimetė pilietiški žmonės. 

Bet nepaisant pažadų nebuvo paviešinta nei vieno jų renginio detali pajamų ir išlaidų ataskaita. Nepaisant to, kad kiekvienas vedlys ir organizacija turi savo Patreoną ar Contribee ten renkamos sumos ir finansinių rėmėjų skaičiai juokingi.
Vėlgi kyla klausimas – jeigu čia Visa Lietuva ir Facebooke jus palaiko dešimtys tūkstančiai tikrų, o ne feikinių žmonių, kodėl Orlauską Patreone remia 237 žmonės, Sveikatos teisės institute 434, OpTV ir Vasiliauskaitė apskritai užsislaptinusi ir Patreonų skaičių, ir gaunamas sumas, nors pagal reakcijų kiekį šiose platformose ten ne fontanai.
Tai iš kur pinigai? 

Arba tiksliau – iš kur cashas, kurį labai sunku atsekti finansinius srautus stebinčioms institucijoms.
Greičiausiai iš trečiojo lygio “Patreonų”. 

Greičiausiai iš tų, kurie turi labai didelius biudžetus hibridiniam karui Pribaltikoje vykdyti ir pakirtinėti žmonių pasitikėjimą išrinktomis institucijomis, valstybės struktūromis ir pačia valstybe apskritai.

Ir greičiausiai iš mūsų vietinių politinių oligarchų, kurie irgi turi gilias kišenes. Nors tarsi įstatymiškai yra suvaržyti, bet kas gali neleisti patiems ar per priklausomas įmones ar buvusias žmonas pristatyti grynuosius tada kada reikia ir kam reikia.
Paremti garsą ir šviesas, paremti protestuotojų struktūras, didinti ir stiprinti nepatenkintų skaičių, tikintis, kad atėjus rinkimams užsiaugintą hidrą pavyks suvaldyti ir išnaudoti, kad investicijos nenueitų veltui. 

Žaidimas rizikingas – jeigu kažkam pavyks atsekti pinigus ir įrodyti, kad Tautos vedlius ir žadintojus finansuoja sisteminiai politikai, nepatenkintiems žmonėms tai nepatiks dar labiau. 

Bet jeigu sugebi greitai paruošti ir paserviruoti briedą apie įrašytus plojimus, paserviruosi ką nors ir apie mėginimus diskredituoti kovotojus pakišus jiems pinigus ar dar ką nors. 

Ir be to – nereiktų abejoti, kad trečiojo lygio žaidėjai nebūtų apsvarstę didžiosios dalies savo žaidžiamos partijos variantų.
Tad galvoti, jog mes turime reikalų su saujele nepatenkintų žmonių ar keliolika įrašytais plojimais įtikėjusių bepročių, būtų didžiulė klaida. 

O ką daryti – turbūt kyla logiškas klausimas. Apie tai – kitame įraše.“