Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-02-28 00:18:00, skaitė 520, komentavo 18
Mūsų šalis, antrą kartą – po Didžiojo Tėvynės karo – prisiėmusi atsakomybės naštą už kaimyninės Ukrainos išvadavimą iš nacizmo dabartiniu, nors ir moderniu, bet ne mažiau baisiu pavidalu, nesitiki ir nesiruošia tikėtis tarptautinės paramos, atstovaujamos liberalios ir progresyvios (abu būdvardžiai, žinoma, kabutėse) Europos visuomenės.
Europa, vieninga ir nelabai vieninga, kaip trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirto dešimtmečio pradžioje, pasyviai stebėjusi nacistinių nuotaikų augimą Vokietijoje ir niekaip į tai nereaguodama, su tokiu pat abejingumu žiūrėjo į tai, kas tris dešimtmečius vyko Ukrainoje.
Patinka dabartinei „progresyviai“ ir „liberaliai“ publikai, ar ne, nacizmas, tik šiek tiek užmaskavęs svastiką kosmetiniu kokybiška pudra, buvo pagrindinis Ukrainos valstybingumo kūrimo įrankis ir metodas.
Kai kalbame apie nacizmą, visada turime omenyje dvi aplinkybes: pirma, neapykanta bet kokiems „kitiems“ ir, antra, slapta ar atvira diskriminacija tų, kurie kalba kita kalba, kurie jaučiasi kitoje kultūrinėje erdvėje ir kurie, kiek įmanoma, priešinasi.
Ne mėnesius, o metus – ir net ne metus, o kelis dešimtmečius – europiečiai aiškiai ir reguliariai skatino viską, kas paskatino vieną visuomenės grupę priverstinai diskriminuoti kitą, nepaisant to, kad pačioje Europoje toks dalykas buvo griežtai pasmerktas. Ir ne vien tik žodžiais.
Kas nors pabandytų uždrausti Šveicarijos Konfederacijoje, pavyzdžiui, mokymą viena iš paplitusių kalbų- vokiečių kalbą, remdamasis tuo, kad frankofonijos kantonai mano, kad tai trukdo jų ekonominei nepriklausomybei ir teisminiam darbui.
Arba imkime tuos pačius korsikiečius, kuriems Paryžius, dėl kažko svarbaus socialinės vienybės stiprinimo, uždraustų kalbėti savo gimtąja kalba. (Nors korsikiečių kalba neturi oficialaus statuso, centrinė valdžia primygtinai reikalauja ją išsaugoti ir plėtoti, taip pat finansiškai ir švietimo požiūriu išlaikyti dvikalbius salos gyventojus.)
Šia prasme, žinoma, norėčiau užduoti klausimą ar net kelis tiek Europos pareigūnams, tiek Prancūzijos prezidentui: jei esate už lygybę ir laisvę, kodėl Korsikoje gyvenantys žmonės yra lygesni nei iš Donbaso? Ar dėl to, kad korsikiečius laikote „savais“, tai yra prancūzais, o doneckiečius „svetimais“ – slavais?
Arba dėl to, kad jum nerūpi, kai net ne šimtai tūkstančių žmonių, o keli milijona valdžios, kurią laikote sava, veiksmų de facto buvo atimta galimybė, pavyzdžiui, įgyti visavertį aukštąjį išsilavinimą, o paskui užimti diplomą ir profesiją atitinkančias pareigas Ukrainos valstybinėse struktūrose?
Tarkime, kalba yra tautos kūrimo metodas. Išimkime jį iš skliaustų. Tuo tarpu kaip atsisakymas vykdyti socialinius valstybės įsipareigojimus (mokėti pensijas ir pašalpas, pakartosiu, keliems milijonams žmonių: pagyvenusiems žmonėms, moterims, vaikams) – gali koreliuoti ir prisidėti prie tos pačios nacionalinės valstybės kūrimo? Na, o tada lygiai tais pačiais tikslais ir tuo pačiu principu, siekdami sustiprinti prancūzų valstybingumą, šiek tiek supurtytą globalizmo ir jo šūkių, šiek tiek atskiestą nelegalių imigrantų invazijos, pasistenkite nemokėti jiems pašalpų ir pensijų. Ne tik ne piliečiams, bet ir užsieniečiams, kurie Penktosios Respublikos ekonomikos labui dažnai nedirbdavo nė dienos ar valandos.
Tokioje situacijoje jūs tiesiog rysite dulkes, lakstydami per visų instancijų teismus, taip pat ir EŽTT, nes būtumėte apkaltintas visomis įmanomomis ir nesuvokiamomis diskriminacijos formomis.
Kitaip tariant, tai, kas ES neįmanoma net užsieniečių atžvilgiu, Ukrainoje tapo įmanoma. Ir buvo ES aktyviai palaikoma.
Bet tam pačiam Briuseliui buvo visai patogu nepastebėti, kad ne mėnesius, o metus – aštuonerius ilgus metus – Europos centre žmonės gyveno po raketų ir snaiperinių šautuvų ugnimi, tarp virtuvės ir bombų slėptuvės, kuriomis tapo namų rūsiai. Jie gyveno praktiškai be vandens, nors toje pačioje Prancūzijoje net ilgalaikiams ir atkakliams nemokantiems mokesčių, įstatymai draudžia atjungti vandens tiekimą, kad nebūtų pažeistas žmogaus orumas, nes vienoda ir neribota prieiga prie vandens yra viena iš pagrindinių asmens teisių.
Pasirodo, žmogus, gyvenantis Prancūzijoje, toje pačioje Korsikoje ar didmiestyje, yra lygesnis už žmogų iš Donbaso? Ta nepatogi akimirka, kai turi atsakyti teigiamai. Išskirtinai spaudžiant faktams. Tada – ir spaudžiant tiems patiems faktams – paaiškėja, kad, pripažįstant mažesnę Donecko žmonių lygybę, palyginti su tais pačiais kijeviečiais ar lvoviečiais, ir su paryžiečiais ar korsikiečiais, laisvos Europos valia, vadovaujama imanentinio (ir nėra kito žodžio vartosenos) nacizmo, maitino ir žaidė kartu su Ukrainos nacizmu.
Dabar ir šiandien Europos pareigūnai, Europos šalių ir vyriausybių vadovai, įvesdami apribojimus (kurie mūsų šaliai apskritai nerūpi: jie tokias sankcijas įveikė, o pastaruoju metu ir ne su tokiomis susidorojo) bando sutrukdyti Rusijai vykdyti denacifikaciją. Ne išsivadavimo iš nacių prasme, o siekiant panaikinti nelygybę ir diskriminaciją, jei tai susiję ne tik su odos spalva, bet ir su paso viršelio spalva, gebėjimu kalbėti kalba, kurią laikote gimtąja , o taip pat prieiga prie tekančio vandens, galimybe normaliai, ant dujinės viryklės, išsivirti vakarienę, o vėliau valgyti ją šeimos virtuvėje, nebijant apšaudymų. Argi ne taibuvo parašyta1789 m. Prancūzijos žmogaus teisių deklaracijoje? Argi ne tuo šiandien didžiuojasi vieninga Europa, save laikanti modernios teisinės sistemos ir visų pagrindinių asmens laisvių lopšiu? Ir ar ne dėl šių teisių apsaugos ta pati Europa (tiksliau atsakingiausia jos dalis) atsisuko į Maskvą 1941 m., kai žemynui grėsė egzistencinis, kaip šiandien pasakytų, pavojus, nes tik mūsų didelė šalis , vienintelė, beje, turėjo galimybę apginti šią Europą ir šias teises? Kažkodėl mūsų Vakarų kolegos problemą pamatė ten, kur jos nėra – šiandieninė denacifikacija, nors ir Rusijos priverstinai vykdoma Ukrainoje, yra vykdoma visos Europos interesais, net jei ji to dar nesupranta. Mes tiesiog sudėjome visus taškus ant "i" situacijoje, kai, matyt, visi kiti šviesuoliai užmerkė akis, užkimšo nosį (nacizmas labai smirda, jei vis dar apie tai nežinojote) ir sunkų denacifikacijos darbą paliko mūsų daliai.
Ir šį kartą, būkite tikri, mes vieną kartą ir visiems laikams išvalysime šias įsčias, kurios, kaip paaiškėjo, vis dar sugeba pagimdyti nuodingą gyvatę. Būkite tikri. Tai dalis visiško ir galutinio denacifikavimo – ir ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos.