"Svarbiausia turėti gerą valdžią. Kad žmonės gyventų": ką sako ginklus sudėję Ukrainos kariai
Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-02-28 02:00:00, skaitė 592, komentavo 7
Specialusis kp.ru karinis korespondentas Aleksandras Kocas kalbėjosi su tais, kurie savo noru sudėjo ginklus.
Nusiprausę, nusiskutę, apsirengę švariais drabužiais – penki ukrainiečių kariai iš 53-iosios motorizuotųjų šaulių brigados įžengė į patalpą sudėję rankas už nugaros. Kiekvieną dieną dešimtys Ukrainos karių savo noru palieka savo pozicijas DLR (Donecko Liaudies Respublika) ir pasiduoda Respublikos kariuomenei. Šie kariai nusprendė baigti karą dieną prieš tai.
Su jais susitinkame laikinoje apgyvendinimo vietoje. Anksčiau su belaisviais teko bendrauti 2014–2015 m. Jų istorijos monotoniškos, tarsi nukopijuotos. Todėl iš būsimo pokalbio daug nesitikėjau. Tačiau pokalbis nutapė ne tiek Ukrainos karių portretą, kiek šiuolaikinės Ukrainos atvaizdą, kuriame žmonės žudomi iš nevilties.
„Jevelinų savo akyse nemačiau“
Vyresnysis leitenantas Aleksandras Marokas yra iš Pavlogrado, Dnepropetrovsko srities. Mokėsi Metalurgijos akademijoje, turi specialybę „Metalo terminis apdorojimas“. Jis baigė Kalnakasybos universiteto karinį skyrių, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Toliau klajojo po įvairias Krašto apsaugos ministerijos ir Krašto gvardijos dalis ieškant optimalaus saugaus ir apmokamo darbo santykio, kol galiausiai pasiliko 53-ioje brigadoje.
„Aš tiesiog norėjau dirbti šalia namo“, - sako vyresnysis leitenantas. Į Bogdanovka jis atėjo kaip prieštankinio būrio vadas, bet akyse nematė jevelinų. O britų NLAW, kaip sakoma, tik vieną kartą – pro duris. Sako, kad kautynėse nedalyvavo, kariai užsiimdavo kasdieniais reikalais, saugodavosi patys.
– Ryte prasidėjo masinis artilerijos pasiruošimas, skraidė daug sviedinių. Tai yra, mes ten sėdėjome apkasuose, net negalėjome nieko padaryti. Maždaug iki septintos ryto jie laukė techniko. Manau, kad tai buvo brigados tankai, jie išvažiavo į lauką, mes jau buvome pradėję riedėti. Paskambinau komandai, bataliono vadui, sakiau – ką daryti? Sako – sėdime toliau, laikomės pozicijų. Aš turiu galvoje, mes ten sėdėjome. Kažkur po dar dviejų valandų mums vėl prasidėjo artilerijos paruošimas. Susisiekė, sakė susisukti. Mes su kariu Derevianko įbėgome į namą, ten pasislėpėme ir sėdėjome tris valandas. Galvojome perlauktiartilerijos pasiruošimą. Kai jau nurimo, išgirdome įrangą, malūnsparnius. Išbėgome į kelią ir pamatėme stovinčius jūsų vyrukus, na, iškart pasidavėme.
– Buvai kažkaip ideologiškai pripumpuotas, prieš ką kovoji?
– Na, man pasakė, kad separatistai, su Rusijos parama, prasiveržė.
– 53-ioji brigada komplektuojama daugiausia iš kokių regionų?
– Luganskas, Donecko sritis. Techniniu požiūriu įranga labai prasta. Ir kuro nėra, ir mašinos sulūžusios, viskas sena, nieko naujo. Ką tik pagal pirmąsias sutartis atvykusių naujokų batalione turime apie 115 žmonių. Niekas nesitikėjo, kad taip įvykiai susiklostys.
Balsavo už Lugansko Liaudies respubliką
Prieštankinio būrio operatorius Romanas Golubas yra iš Artemovsko Donecko srityje, kuri dekomunizacijos metu buvo pervadinta į Bachmutą. Kartą jis tarnavo Ukrainos Kryme, vėliau dirbo gamykloje.
– Dar visai neseniai nenorėjau eiti į ginkluotąsias pajėgas. Taip sutapo, kad žmoną atleido iš darbo, likau be darbo. Du vaikai. Pragyvenimo šaltinių nebuvo. Nuėjau į karinį komisariatą. Ir kur eiti? Gamyklos sugriautos, supjaustė stakles, automobilius, pridavė į antrinio metalo laužą, aš asmeniškai mačiau, kaip iš gamyklų išvežė techniką. Darbo visai nėra. Na, o norint užsidirbti, reikia išlaikyti šeimą, nusprendžiau pasirašyti sutartį.
– Ar dalyvavote referendume Artemovske 2014 metais?
– Taip.
– Už ką balsavote?
– Už LLR.
– O kodėl nuėjote kovoti prieš LLR?
– 8 metai karo. Kada tai baigsis? Pinigų nebuvo. Darbo nėra. Šeimą reikia išlaikyti. Kai vaikas sako - noriu valgyti... Greičiau viskas baigtųsi...
Pats pirkau uniformą
Kareivis Andrejus Litvinovas gimė Krasnodaro krašte, Uspenskio rajone, bet paskui su mama persikėlė į Ukrainą – į Luhansko sritį. Gavo specialybę. Jistraktorininkas, mechanikas-kombainininkas. Tarnavo kadenciją Lvove, po to dvejus metus civiliniame gyvenime durnių "stumdė" ir grįžo į armiją užsidirbti pinigų.
– Pasirašiau kontraktą, batų man nedavė, neaprengė, draugai davė, ką galėjo. Beretes, striukę, kepurę, vilną žmona jau atsisiuntė iš namų, kad nebūčiau su civiliškais drabužiais. Mus atvedė į fronto liniją, paliko, sakė – eik, žiūrėk techniką, saugok... Mums davė 4 dėtuves ir vieną kalašą. Viskas. Prasidėjo kovniai veiksmai. Aš paskambinau. Paklausiau, ką daryti, paims mus ar ne? Jie sakė likti gynyboje. Ir tada supratome, kad kariauti iš viso nėra prasmės, ir nusprendėme trauktis.
– Nusprendėte slėptis gyvenamajame name?
– Taip. Numetėme automatus, šarvuotas liemenes, tada išgirdome triukšmą, pašvietė žibintuvėlis - nesipriešinome, pasidavėme ir buvome priimti, nuvežti pas valdžią, pasikalbėjome, pamaitinoo ir atvežė.
– Kas tavęs laukia namuose?
– Namuose turiu žmoną, kuri nėščia septintą mėnesį, du vaikai iš pirmosios santuokos. Seserys ir broliai.
– Jeigu dabar tave paleistų, bet vėl pašautų į kariuomenę?
– Daugiau neisiu, man jau gana. Šis karas mane jau išmokė, kad nėra prasmės kariauti. Kam? Už tai, kad su mumis taip elgiasi? Jie mus paliko kaip galvijus, o patys pabėgo. Manau, kad tai nėra normalu.
„Žmonės miršta visur“
Medikė šaulė Oksana Kravcova, taip pat iš Lugansko srities. Ji baigė medicinos kursus ir „nusprendė gelbėti žmones“. Ir skirtingai nei jos kolegos vyrai, atrodė, kad ji pasakė būtent tai, ką galvoja. Be demonstratyvaus įžūlumo, be iššūkio akyse, bet tvirtai ir užtikrintai.
– Ar žinojote, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos žudo civilius Luganske ir Donecke?
– Žinoma, žinojau. Jie žudomi jau aštuonerius metus, karas vyksta.
– Ir tai jūsų nesustabdė?
– Tuo momentu, kai pasirašiau sutartį, tokio karo kaip dabar, dabar nebuvo.
– O apie 2014-uosius, apie 2015-uosius, kai čia buvo žudomi žmonės, ar žinojote?
– Taip, žinojau, kad tuo metu vyko stiprus karas.
– Ir vis tiek nusprendė eiti į kariuomenę?
– Taip, nuėjau. Nusprendžiau tapti gydytoja.
– Kaip patekote į nelaisvę?
– Iš visų išgyvenusiųjų likau tik aš, kaip gydytojas – tiek. Štai ir gavosi. Tuo metu buvau rūsyje. Po kiekvieno stipraus apšaudymo išeidavau ir patikrindavau, ar yra sužeistų, ar ne. Pirmą kartą viskas pavyko, tuo metu visi žmonės buvo gyvi ir sveiki. Antrą kartą neišėjau, nes buvo labai stiprus sprogimas. Išėjau, kai jau buvo daug kariškių ir daug tankų. Viskas.
– Kiek jums metų?
– 36.
– Tai yra, kai prasidėjo karas, jūs jau buvote suaugusi ir supratote, kas vyksta?
– Žinoma.
– Ar jūs turite vaikų?
– Taip aš turiu. Vienas vaikas. Dukra.
– Ar matėte filmuotą medžiagą apie nužudytus vaikus Donecke?
– Taip, žinoma.
– Jūs vis tiek įstojote į kariuomenę. Kodėl?
– Ėjau ne žudyti. Aš tik nuėjau suteikti medicininės pagalbos.
– Tiems, kurie žudo?
– Ir jie taip pat žudomi, jiems taip pat tenka. Jie žudo ir čia. Ir jie ten žudo.
– Dabar grįšite namo ir nebegyvensite Ukrainoje, o gyvensite LLR. Kaip jum patinka ši realybė?
– Na, jei ji iš tikrųjų jau egzistuoja. Mieste, kuriame gyvenau, jis vis dar priklausė Ukrainai. Kuomet grįšiu, tai laiko klausimas – gali būti diena, mėnuo, metai, penkeri, per tą laiką daug kas gali pasikeisti. Svarbiausia turėti gerą valdžią. Kad žmonės gyventų. Nesvarbu, kurioje valstybėje.
– Na, o žmonėms, kurie už tai atidavė savo gyvybę, turbūt vis dar svarbu?
– Dabar žmonės atidavė savo gyvybes. Kai išėjau iš slėptuvės ir pamačiau, kaip žmonių kūnai susimaišė su žeme...
Matyti, kad Oksana Kravcova dėl nieko nesigaili ir yra visiškai tikra, kad yra teisi. Nepradėjau jai aiškinti, kuo skiriasi tie, kurie vykdė nusikalstamus įsakymus nuo tų, kurie savo noru stojo ginti savo tėvynės. Nors ji nenaudinga, ji dar turi būti iš naujo perauklėta. Galbūt šį procesą paspartins apsilankymas Angelų alėjoje Donbase žuvusių žmonių atminimui.
Šaltinis: https://www.kp.ru/daily/27369.5/4551555/