A. Rusteika: ​Vis paklausia - kodėl taip nemėgstat Vytauto Landsbergio?

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-03-21 02:32:00, skaitė 383, komentavo 1

A. Rusteika: ​Vis paklausia - kodėl taip nemėgstat Vytauto Landsbergio?

Vis paklausia - kodėl taip nemėgstat Vytauto Landsbergio? Buvo faktinis vadovas, tai ar gaila jam to prezidentinio statuso? Juk be jo nieko nebūtų buvę!

Atsakyti viešai gera proga tapo apskritojo stalo diskusija Respublikoje. Tik gaila, kad didelė dalis mano pasisakymo nebuvo publikuota. Suprantu, V.Tomkui nelengva dabar, konservatoriai perėjo į totalų opozicijos puolimą, reikia suktis kaip nors, kad išsaugotų leidinį.

Todėl čia įdedu visą atsakymą, kuris pilnai paaiškina mano požiūrį į tą asmenį - tai ir bus mano atsakynas klausiantiems. 

_________________________  

Kausimas:

Mūsų šalies piliečiams peršama nuomonė, kad V.Landsbergio vadovaujama Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą. Laikui bėgant konservatorių partijos elitas visus „blogio imperijos griovimo nuopelnus bando priskirti tik savo partijos garbės pirmininkui. Dabartiniam Tėvynės Sąjungos lyderiui, neatsiliekant nuo senelio tenka griauti komunistinės Kinijos imperiją. O koks iš tiesų Jūsų nuomone yra Lietuvos ir visus jos žmonių laimėjimus prisiimančio V.Landsbergio vaidmuo griaunant „blogio imperiją — TSRS?

A.Rusteika:

Giliau nesidominčiam žmogui, o ypač jaunimui, kuris viską sužino tik iš tendencingos žiniasklaidos, primygtinai peršama nuomonė, kad V.Landsbergis praktiškai vos ne vienas iškovojo Lietuvai nepriklausomybę. Ši nuomonė daugiausiai paremta vaidmeniu, kurį šis asmuo atliko sausio 13-tąją, nors visiškai aišku, kad V.Landsbergis tiesiog buvo tautos įgaliotas, negalėjo elgtis kitaip ir bet kuris iš tuometinių Sąjūdžio lyderių jo vietoje būtų padaręs lygiai tą patį.

Gerai žinoma, kad į Sąjūdžio kūrimo susirinkimą V.Landsbergis atėjo net nekviestas ir iniciatyvinėje grupėje atsidūrė atsitiktinai. Kaip ir tai, kad buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku tik pusmečiui, buvo numatyta vadovų rotacija ir R.Ozolas, atėjus laikui pakeisti V.Landsbergį, buvo melagingai apkaltintas "Atgimimo" lėšų išeikvojimu, kuris nepasitvirtino. O ir skelbiant nepriklausomybę V.Landsbergis ilgai dvejojo ir tik po telefoninio pokalbio su S.Lozoraičiu ryžosi.

Tai ir nenuostabu. Iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių 17 buvo komunistai, joje buvo ir KGB bendradarbių, ir "pakabintų" žmonių, per kuriuos buvo veikiama tam, kad realizuoti TSKP vadovybės tikslus, vykdant sistemos pertvarką ir išsaugant TSRS. Niekas nepaneigė ir signataro A.Sakalo liudijimo, kad jis buvo represuotas KGB organų būtent pagal V.Landsbergio įskundimą.

R. Paulausko kalba Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime nebuvo tik "akibrokštas", tai buvo kauniečių, pajutusių, kur kreipiama Sąjūdžio veikla, siekis išvengti Lietuvos okupacijos ir aneksijos įteisinimo Sąjūdžio rankomis. Tai tapo akivaizdu, kada 1988 m.rudenį V.Landsbergis nuostatą Nepriklausomybės atžvilgiu suformulavo konkrečiai, teigdamas, jog ,,tikslas, į kurį einame, yra nuosekli federacinė lygiateisių respublikų sąjunga su pakankamai išreikštais, tarkim Pabaltijo atveju, - konfederacijos bruožais".

Sąjūdžio Seimas patvirtino 1988-11-13 naująją Lietuvos TSR konstitucijos redakciją ir kreipimąsi į LTSR AT Prezidiumą, raginant ne tik įtraukti konstitucijos projekto svarstymą į AT sesijos dienotvarkę, bet ir ją priimti. Ta "konstitucija", už kurią agitavo Sąjūdžio Seimas, butų konstituciškai įteisinusi Lietuvos kaip LTSR - sudėtinės TSRS dalies - egzistavimą demokratinėmis procedūromis ir galimybę tik "išstoti iš TSRS sudėties" pagal TSRS įstatymus. 

Tai būtų reiškę faktinį okupacijos pripažinimą ir užkirtę bet kokius kelius teisiškai atkurti buvusią Nepriklausomybę. Dar gerai pamenu kilusį aršų pasipiktinimą, kada ta savižudiška "LTSR Konstitucija" nebuvo priimta. 1988-11-20 Sąjūdžio Seimo tarybos išplėstinio posėdžio nutarimu buvo paskelbta, kad LTSR AT atsisakymas priimti tą LTSR konstituciją "yra politinė klaida".

Gerai pamenu Kauno sąjūdiečių pasipiktinimą dėl tokio bandymo Nepriklausomybę laidoti savo rankomis, karštus ginčus, neskelbtus niekur ultimatyvius reikalavimus Sąjūdžio tarybai ir kitus veiksmus, privedusius iki 1989 02 16 posėdžio Kaune. Prie jo sėkmės, kada galutinai buvo nutarta siekti nepriklausomybės ne TSRS sudėtyje, labai prisidėjo R.Ozolas.

O kur dar tilto per Bražuolę sprogdinimas, pakaunės savanorių antivalstybinis maištas, kurio metu žuvo niekuo dėta mergina, J.Abromavičiaus nužudymas, kurio tyrime figūruoja V.Landsbergio veiksmai, strateginių valstybės įmonių išdalinimas už dyką ir kitos aferos? Visa tai vyko konservatorių iniciatyva ir neabejotinai su V.Landsbergio žinia ir palaiminimu. Ką bekalbėti apie Sąjūdžio autoritetą perėmusios partijos perdavimą paveldėjimo pagrindais ir anūkėlio šeimos aferas, atkakliai nepastebimas teisėsaugos.

Lietuva tik praėjus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, 2000 metais sugebėjo priimti Liustracijos įstatymą, kada viskas jau buvo patvarkyta ir susitvarkyta. Butaforinė galimybė buvusiems KGB bendradarbiams prisipažinti buvo sudaryta ir anksčiau, 1991 – 1992 metais veikusiai Aukščiausiosios Tarybos laikinajai komisijai, kurios dokumentai niekur nepaskelbti ir iki šiol nežinomi. 

Ši komisija dirbo be reglamento ir, nepriėmus tokios informacijos publikavimo įstatymo bei nederinus su Generaline prokuratūra, kuri to reikalavo, spaudoje su rubrika "Voratinklis" atskirų komisijos narių iniciatyva buvo pasirinktinai skelbiami straipsniai apie bendradarbiavimą su KGB. Pasinaudojant šia komisija ir jos sukaupta medžiaga, taip pat remiantis ne vieno tų metų įvykių liudininkų patvirtintu faktu, kad nemažai KGB bylų buvo išgrobstyta, galima pagristai teigti, kad taip buvo įtvirtinta konservatorių ir asmeniškai V.Landsbergio politinė įtaka, kuria naudojamasi iki šiol.

Asmens kultas buvo pradėtas formuoti tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo. Dar gyvi ir žmonės, atmenantys altorių su Patriarcho portretu tarp žvakučių raižyto medžio krėsle Sausio 13-osios brolijos patalpose. Įstatymai, rašomi vienam žmogui, ordinai, ilgi audringi plojimai ar paskelbimas prezidentu kokia nors proga - ar tai jums nieko neprimena? Garbę suteikia žmonės laisvai, o ne valdžios nutarimai. Garbė nėra dovana ir nėra didesnės negarbės už garbės reikalavimą.

Ten jau buvome: mums į akis meluoja ir mes žinom, kad meluoja, ir jie žino, kad mes žinom, ir mes žinom, kad jie žino, kad mes žinom. Tai rodo, kad visos sistemos priemonės jau išbandytos, toliau arba diktatūra, arba prasidės jų pabaiga. Ir jie tą taip pat žino.