Matthew Karnitschnig. Putino naudingi idiotai vokiečiai
Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-03-30 15:02:00, skaitė 510, komentavo 9
Vokietija ne naujokė klaidingoje istorijos pusėje.
Todėl niekas neturėjo stebėtis, kai Berlynas pastaruosius šešiolika metų praleido abiem kojom tvirtai stovėdamas klaidingoje pusėje takoskyros dėl to, kaip tvarkytis su Rusija.
Mažiau nuspėjamas buvo greitis, kuriuo Vokietija pastarosiomis savaitėmis apleido savo laikyseną Maskvos atžvilgiu. Vokietija sustabdė Nord Stream 2 dujotiekio projektą, išsiuntė ginklų į Ukrainą, pritarė sankcijoms Rusijai ir net paskelbė, kad pradės skirti reikšmingą finansavimą savo kariuomenei.
Kitaip tariant, beveik per naktį Vokietija pritarė viskam, dėl ko JAV ir kiti sąjungininkai vokiečius baksnojo metų metus. Sukurtas net grotažymei tinkamas šio pokyčio lozungas: Zeitenwende arba naujos eros aušra.
Po kelių savaičių tapo akivaizdu, kad iš tiesų Vokietijos lyderiai nori pasakyti: judam toliau.
Tame vokiečiams pasisekė ne ką labiau nei Rusijos kariuomenei Ukrainoje. Taip nutiko, nes Vokietija ne tik „neįvertino Putino“, kaip tą praėjusią savaitę pavadino buvęs Angelos Merkel užsienio reikalų patarėjas Christophas Heusgenas.
Vokietijos užsispyrimas tęsti santykius su Putino jo nuolatinės agresijos akivaizdoje (nuo invazijos į Gruziją ir oponentų nužudymų iki karo nusikaltimų Sirijoje) buvo iš tiesų katastrofiškas, politinio naivumo Panteone pelnysiantis Merkel vietą kažkur greta Nevillio Chamberlaino.
Lėtai, bet užtikrintai vokiečiams pradėjo aiškėti, kad sulig 2015 metų sprendimu leisti Nord Stream 2 statybas Krymo aneksijos fone zenitą pasiekusi švelni prieiga santykiuose su Rusija, Putinui ne tik leido žengti toliau, bet ir padrąsino tą daryti.
Rusijos invazija Ukrainoje įrodo klydus ne tik Merkel, bet visą Vokietijos politikų kartą iš viso politikos spektro, įskaitant apakintus nostalgijos Ostpolitik ir Wandel durch Handel – 1970-ųjų sulaikymo politikai, propaguotos Willy Brandto ir, pasak vokiečių legendos, atvedusios prie Šaltojo karo pabaigos.
Vokietijos kolektyvinė atsakomybė lemia, kad iš tiesų versti santykių su Rusija puslapį sunkiau nei tą pasakyti. Vokietijos politikoje nėra Čerčilio lygmens figūrų, kurios būtų ilgai bandžiusios perspėti nepasitikėti Putinu. Nors didžioji dalis kaltės už patekimą į Rusijos spąstus tenka Merkel, iš tiesų kalta visa Vokietijos politinė klasė.
Merkel finansų ministras ir vicekancleris, o dabar jau kancleris Olafas Scholzas, vadovauja socialdemokratams, kurie yra pagrindinis Nord Stream dujotiekių variklis. Jis nuolat kovojo už požiūrį, kad geriausias santykių su Putinu būdas – nesibaigiantis dialogas.
Jensas Plötneris, dabartinis Scholzo nacionalinio saugumo patarėjas, per ilgus darbo vyresniuoju diplomatu Vokietijos užsienio reikalų biure metus buvo vienas pagrindinių šios politikos architektų. Ten jis dirbo tuomečio Užsienio reikalų ministro Franko-Walterio Steinmeierio (dabartinio prezidento socialdemokrato) biuro vadovu ir galiausiai ministerijos politiniu direktoriumi. Net po to, kai Putinas pernai gruodį sutelkė dešimtis tūkstančių karių prie Ukrainos sienos, Jens Plötneris patarė Scholzui laikytis Nord Stream 2 ir viešai kartoti įsivaizdavimą, kad tai ne ką daugiau nei „komercinis projektas“.
Plötnerio senasis viršininkas Steinmeieris, kaip prezidentas turintis būti Vokietijos moraliniu autoritetu, šiuo metu užsiima „laisvės ir taikos“ koncertus su Rusijos ir Ukrainos atlikėjais. Vienas tokių renginių įvyko ankstyvą kovą Dresdene, Charkove krentant bomboms.
Savaitgalį Andrejus Melnikas, Ukrainos ambasadorius Vokietijoje, paskelbė boikotuosiantis pastarąjį Steinmeierio renginį, nes ukrainiečiai neturi laiko „didžiajai Rusijos kultūrai“ Maskvai žudant nekaltus civilius.
Mažiau už Merkel krikdemus ir socialdemokratus už politiką, atvedusią prie Putino invazijos Ukrainoje, atsakingos mažosios koalicijos partijos – liberalai ir žalieji – taip pat neturi kuo didžiuotis.
Žalieji oponavo Nord Stream 2, bet darė tai iš ekologinių motyvų, o ne solidarumo su Ukraina. Reikšmingesnis buvo jų prieštaravimas ginklų tiekimui Ukrainai, pasikeitęs tik prasidėjus karui.
Laisvieji demokratai (liberalai) nesutarė dėl to, ką daryti su Nord Stream 2, daugeliui, įskaitant partijos vicepirmininką Wolfgangą Kubickį, palaikant gilesnį bendradarbiavimą su Rusija. Pasak Melnyko, liberalų lyderis ir Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris karo pradžios dieną jam pasakė, kad nėra prasmės siųsti ginklus Ukrainai ar atjungti Rusiją nuo SWIFT tarptautinių mokėjimų sistemos, nes Ukrainai liko „kelios valandos suverenumo“.
Skepticizmas dėl Ukrainos perspektyvų, nekalbant apie susirūpinimą dėl griežtumo Rusijai pasekmių, buvo būdingas ir daugeliui opozicinių krikdemų. Likus savaitėms iki Rusijos invazijos jų lyderis Freidrichas Merzas perspėjo, kad Rusijos suspendavimas SWIFT sistemoje reikštų „atominės bombos sprogimą akcijų rinkose.
„Visi mes klydome“
Kiekviename žingsnyje klydę dėl Rusijos ir Putino, Vokietijos politikai ėmėsi „kas galėjo žinoti“ kortos.
„Klydau, visi klydome“, - leidiniui Welt am Sonntag sakė Wolfgangas Schäuble, ilgametis krikdemų finansų ministras.
Jis ir kolegos nutyli, kad Vokietijos sąjungininkai metų metus perspėjo dėl pavojaus nuvertinti Putiną. Pastatyti į akistatą su realybe, vokiečiai nežino, kaip reaguoti.
Po to, kai Zelenskis kalbos Bundestage metu priminė Vokietijos parlamentarams, kad Vokietijos verslas su Rusija padėjo finansuoti karą jo šalyje ir užsipuolė Bundestago narius dėl beverčių tuščių žodžių apie Holokaustą, jį nulydėjo stovinčių parlamentarų ovacijos, bet iškart po to jie visi grįžo prie įprastų reikalų, įskaitant vienas kito sveikinimą su gimtadieniais.
Šaltojo karo metais „naudingas idiotas“ nurodė nuosaikiuosius Vakaruose, tapusius komunistų propagandos aukomis.
Nuo Vokietijos veto Ukrainos ir Gruzijos narystei NATO 2008 metais iki jos siekio sudaryti sutartis dėl dujų su Maskva ir pasipriešinimo ginklų siuntimui Ukrainai – Vokietijos lyderiai tarnavo kaip Putino naudingi idiotai.
Visą laiką vadinamieji Russlandversteher, Rusijos simpatikai, kurių pilnas Vokietijos politinis establišmentas, atmetinėjo savo politinio kurso kritiką, teigdami, kad patys žino geriau ir tiesiogine prasme juokdamiesi Vašingtonui į veidą.
Niekas nebesijuokia.
Nors sąjungininkai sveikina Berlyno Zeitenwende – naujos eros pradžią – jie neapkvailinti šio atsivertimo.
Ukraina, kurią Vokietija nusiaubė Antrojo pasaulinio karo metais ir kuri jo pabaigoje buvo netekusi daugiau nei 15 procentų gyventojų, tikrai nei atleis, nei pamirš.
Kad ir kiek pasižadės išleisti gynybai, Vokietija neįgis jokio realaus patikimumo transatlantiniame aljanse, kol nesulauksime sąžiningo atpildo už Merkel-Putino valdymą.
Vokietija per gerai žino: nuo istorijos galima pasislėpti kuriam laikui, tačiau apskritai nuo jos nepabėgsi.