Mirtinas triukas: Putinas žengė žingsnį, už kuri USA niekam niekada neatleido

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-04-04 05:51:00, skaitė 689, komentavo 26

Mirtinas triukas: Putinas žengė žingsnį, už kuri USA niekam niekada neatleido

Vakaroidai griežtai baudžia politikus, kurie kėsinasi į jų finansinę galią vardan savo šalių nacionalinių interesų. Padaręs rublį auksiniu, pasinaudodamas Ukrainos krize, ir reikalaudamas, kad buvę „partneriai“ už rusiškas dujas mokėtų rubliais, Vladimiras Putinas metė iššūkį galingiems finansiniams grobuonims, įpratusiems plėšti visą likusį pasaulį. Tai reiškia, kad Rusijos prezidentą reikia saugoti labiau nei bet kada. Putino ir Rusijos likimas - šiandien yra vienas ir tas pats.

Rusijoje įvyko epochalinis įvykis, kurio daugelis nepastebėjo. Susidūrusi su precedento neturinčiomis vakaroidų sankcijomis Rusija faktiškai įvedė auksinį standartą. Centrinis bankas nustatė fiksuotą rublio kursą aukso atžvilgiu iki birželio 30 d. – 5000 rublių už gramą. Už šią sumą reguliatorius perka auksą iš fizinių ir juridinių asmenų. Dabar rublio kursą nulemia ne tarptautiniai spekuliantai, kurie įpratę kišti savo letenas į rusų kišenes, o pagrinde auksas. Rublis iš karto „pasunkėjo“, o jo kursas dolerio ir euro atžvilgiu dabar svyruoja nedideliame diapazone, susijusiu su valiutos pasiūla ir paklausa.

Visuomenės dėmesį prikaustė dar vienas epochalinis įvykis. Rusija nusprendė savo dujas (ir ne tik) parduoti už rublius. Tai verčia buvusius „partnerius“ savo pinigus konvertuoti į rublius – valiutą, kuri yra labiausiai padengta pasaulyje dėka aukso ir nesuskaičiuojamais gamtos bei maisto ištekliais, skirtingai nei toksiški doleriniai ir euriniai „fantikai“.

Tokiu būdu yra formuojama nepriklausoma mokėjimų sistema, paremta Putino auksiniu rubliu, kuris tarnaus Rusijai ir pabaigs su vakaroidinių pinigų maišų superpelnais, tapdama tikrosios Rusijos nepriklausomybės ir ateities klestėjimo simboliu.

Vladimiras Putinas ilgai ruošėsi šiam žingsniui – sukurti atsiskaitymų sistemą rubliais, nepriklausomą ir apsaugotą nuo dolerio bei vakaroidinių finansų institucijų spekuliacijų ir aferistų, manančių, kad tokios šalys kaip Rusija turėtų laikyti savo finansines duris atviromis, kad jas būtų galima pastoviai plėšti. Tarp kitko, žinomas amerikonų spekuliantas  Sorosas 1992 metais įsigudrino parklupdyti Anglijos Banką, „uždirbęs“ milijardą dolerių Didžiosios Britanijos pinigų sistemos žlugdymo sąskaita. Ką jau tada bekalbėti apie Rusiją – su ja leidžiama daryti viską.

Ko Baidenas klykė Varšuvoje?

Todėl, nes Rusijoje, pakartojame, įvedama nepriklausoma rublinė finansinė sistema, pagrįsta realia šalies ekonomika ir ištekliais bei padengta aukso rezervais. Ir ši nauja realybė liečia ne tik Rusiją. Nuo prispausdintų ir niekuo nepadengtų dolerinių ir eurų kiekių greitai pradės atsisakyti ir kiti kažkuo labiau stabilesniu, paremtu tikrosiomis vertybėmis – pavyzdžiui, rubliu. Tada pertekliniais tapę dolarai ir eurai, kurie iki šiol atlieka vedančiųjų pasaulio rezervinių valiutų vaidmenį, pradės grįžti namo, skatindami hiperinfliaciją ir greitą ekonomikos žlugimą, po kurio vakaroidinės šalys „subliukš“ ir gyvens daug kartų skurdžiau. Tik iš to, ką jie patys realiai uždirbo ir pardavė.

Ar tik ne tuo paaiškinama „emocinga“ USA prezidento Džo Baideno kalba Varšuvoje, kada pereidamas iki riksmo, jis keikė ir burnojo ant Putino? Arba kampanija valdančiuose sluoksniuose ir vakaroidinėje fake news paruošiant plačiąją visuomenę galimam Rusijos prezidento nužudymui? Jei būtų kalbėta tik apie kažkokią Ukrainą, kažkokias „vertybes“, tai būtų buvę nieko tokio. Tačiau V. Putinas klausimą pateikė tiesiai šviesiai ir pasikėsino į pagrindinį dalyką – vakaroidų finansinę galybę, kuri pradėjo byrėti. Šito ten neatleidžia. Paskutinis kas, bandė savo šalies valiutą paremti auksu, buvo Libijos valdovas Muamaras Kadafis, kurį vakaroidinės šalys - daugumoje dėl šios priežasties - nuvertė ir atidavė sudraskyti teroristams ir kurio šalis buvo nugramzdintą į chaosą. Sunku yra atsiriboti nuo vakaroidinės finansinės vergovės ir plėšimo. Politikams, kurie meta tam iššūkį, visada gresia mirtinas pavojus. Todėl Rusijos prezidentas - yra drąsus žmogus, kurį reikia saugoti. Už Breton-Vudso ir aštuntajame dešimtmetyje ją pakeitusios Jamaikos sistemos išdavystę vakaruose neatleidžiama. Yra precedentų, liečiantys didelių, vidutinių ir mažų šalių lyderius. 

Apžvelkime juos: iš anksto įspėtas reiškia ginkluotas.

Stalinui beveik pavyko, atpildas – mirtis

1944 metų vasarą taktiniais sumetimais TSRS palaikė, tačiau kitais metais neratifikavo Breton-Vudso sistemos, kas reiškė dolerio, o kartu ir USA dominavimą pasaulyje. 1950 metų vasarį Josifas Stalinas padarė tą patį, ką prieš kelias dienas padarė Putinas – ypatingu būdu pakėlė rublio kursą. Jo kursas buvo pradėtas skaičiuoti ne pagal USA dolerį, kaip tas buvo daroma TSRS nuo 1937 metų liepos mėnesio, o aukso pagrindu, pagal aukso kiekį rublyje, kuris buvo nustatytas ir aiškiai aprašytas. taip Stalininis rublis įgavo auksinį turinį, apeidamas dolerį, ko rezultate atsirado nepriklausoma mokėjimo sistema, alternatyva vakaroidinei, konkurentė USA Federalinei rezervų sistemai (FRS, privačiai šaraškei spausdinančiai USA-ai dolarus) ir Anglijos Bankui.

Savitarpio ekonominės pagalbos taryba (SEPT), sujungusi TSRS europinius satelitus, į kuriuą vėliau įstojo taip pat Vietnamas, Mongolija bei Kuba, pradėjo kurti bendrą tarpvalstybinę valiutą su privalomu auksiu turiniu-paskaičiavimu. 1952 metais Maskvoje vyko socialistinių ir besivystančių šalių konferencija, kurioje taip pat dalyvavo Austrija, Islandija, Šveicarija, Švedija ir Suomija. Joje ši idėja buvo aptarta praktinėje plotmėje, siekiant užtikrinti lygiavertę besivystančių šalių ekonominę integraciją, prie kurios, esant pageidavimui, gali prisijungti ir kapitalistinės šalys, kurios nėra suinteresuotos „dolarizacija“. Stalinas pateikė pasiūlymą suformuoti bendrą rinką su nauja tarpvalstybine valiuta, paremta auksiniu tarybiniu rubliu.

1952–1953 metais buvo sukurti penki variantai, kaip atsiskaitymuose tarp socialistinių šalių pereiti prie valiutos, susietos su auksu, vietoj dolerio. Naują apskaitos vienetą planuota įvesti naudoti tarp 1955 ir 1960 metų. Stalinas pirmenybę teikė artimiausiai datai, tačiau jam buvo prieštaraujama remiantis įvairiais sunkumais. Jis patvirtino paskutinį valiutinio perėjimo terminą 1957 metams, kuris sutapatindamas jį su 40-osiomis Spalio revoliucijos metinėmis. Vadas bijojo, kad jam kas nors nutikus svarbios transformacijos bus palaidotos. Niekuo iki to nesirgęs Stalinas netikėtai numirė 1953 metų kovo 5 dieną. Kaip dabar jau beveik atvirai pripažįstama, jis buvo nunuodytas. Auksinis rublis nebuvo vienintelė to priežastis, bet neabejotinai buvo viena iš pagrindinių.

Chocholas Nikita Chruščiovas vėl susiejo rublį su doleriu, manydamas, kad nacionalinės valiutos padengimo auksu idėja nėra aktuali. Per keletą metų Chruščiovas & Co išbazarino sukauptas Stalino gigantiškas aukso atsargas, galiausiai palaidodamas auksinį Stalininį rublį kartu su idėja apie naują tarptautinę valiutą, alternatyvią dolarui, nes jau nebeliko reikiamo tam aukso kiekio. Politinės valios - tuo labiau. Valdant „vėlyvam“ Michailui Gorbačiovui, TSRS faktiškai tapo pasaulinės amerikoniškos finansinės sistemos dalimi. Šalis buvo greitai apiplėšta, ir nauja, klūpanti ant kelių Rusija pradėjo nuo nulio.

Kaip „suėdė“ Šarlį de Golį, kuris sugriovė Breton-Vudso sistemą

Nespėjo USA atsikvėpti po Stalino pašalinimo, sėkmingai išvengusi finansinio žlugimo, kaip didysis Prancūzijos patriotas, prezidentas-generolas Šarlis de Golis, ėmėsi Generalisimo (Stalino) reikalo. Jis visada laikė dolerinį jungą kolosaliu sukčiavimu, leidžiančiu amerikonams už savo „fantikus“ supirkinėti gamtos išteklius, pramonines prekes, nekilnojamąjį turtą, meno šedevrus ir kitas tikras vertybes visame pasaulyje, kurioms įsigijimui visiems kitiams reikia sunkiai dirbti. Po sėkmingo prancūzijos atominės bombos išbandymo Prancūzijai (beje, Stalinas taip pat pradėjo kovoti su dolerio hegemonija tik išbandęs savąją bombą), de Golis 1965 metais pareikalavo tarptautinius mainus vykdyti aukso standarto pagrindu, o ne dolerio, taip paskelbdamas karą pastarajam. Pagal Breton-Vudso susitarimą, de Golis oficialiai pasiūlė USA prezidentui Lindonui Džonsonui iš Prancūzijos valstybės atsargų iškeisti pusantro milijardo dolerių į auksą oficialiu kursu – 35 USD už unciją. Kada amerikiečiai nenoriai tai padarė, jų aukso atsargos „sukūdo“ 1650 tonų.

Po Prancūzijos ir kitos šalys metėsi keisti savo dolerius į auksą, bijodamos, kad joms neužteks. Auksas tiesiog plūdo iš Amerikos, ir 1968 metais USA buvo priverstos apriboti dolerių keitimą į auksą. 1971 metų rugpjūčio 15 dieną USA prezidentas Ričardas Niksonas paskelbė apie visišką dolerio padengimo auksu panaikinimą (kas reiškia negalėjimą įvykdyti savo įsipareigojimus - defoltą, bankrotas) . Breton-Vudso sistema mirė ir ją pakeitė Jamaikos valiutinė sistema – su „plaukiojančiais“ kursais. Amerikonams ir britonams, kurie senojoje sistemoje atliko marginalinį vaidmenį, teko susispausti, prileidžiant prie "spausdinimo mašinėlės" kelias vedančias vakaroidines valstybes kartu su Japonija. O doleris, susitarus su tuo metu Vašingtonui paklusniais Artimųjų Rytų energijos nešėjų išgavėjais, vietoj auksinio gavo „naftos“ padengimą.

Žinoma, kad amerikonai de Goliui to neatleido. 1968 metais jie Paryžiuje surengė vieną iš pirmųjų spalvotųjų revoliucijų, kurios dalyviai, anglosaksonų agentų Prancūzijos vyriausybėje sukurstyti, padegė miestą ir pastatė barikadas, aprašinėję namų sienas užrašais: „Laikas išvykti, Šarli“. De Golis turėjo laikinai pabėgti iš šalies. Užsitikrinęs armijos paramą, jis grįžo, numalšindamas papirktų lumpen-proletariato ir turtingų sūnelių maištą, kuo pelnė prancūzų pagarbą. Tačiau dėl šių įvykių kovinis generolas buvo moraliai palaužtas, savanoriškai palikdamas savo postą daug anksčiau nustatyto laiko. Pragyveno po to de Golis neilgai, 1970 metais mirė nuo „aortos plyšimo“, kaip teigiama oficialioje medicinos ataskaitoje. Ar jis buvo pašalintas, ar prezidentas mirė nuo išgyvenimų, kuriuos suteikė jį subtiliai ėdę „partneriai“? Sunku pasakyti. Tačiau bet kuriuo atveju jis buvo „suėstas“.

Gyvybė už metalą: kaip Muamarui Kadafiui atsirūgo auksinis dinaras

Galima spėlioti, ar de Golis buvo nužudytas, ar ne, tačiau kas liečia kitą charizmatišką lyderį – MuamarąKadafi – viskas, atrodo, aišku. Su juo žvėriškai susidorojo Libijos priešai (pirmiausia amerikiečiai ir prancūzai) 2011 metais laukinių teroristų rankomis dėl daugelio priežasčių. Viena iš pagrindinių buvo auksinis dinaras. Paviešintame tuometinės USA valstybės departamento sekretorės Hilari Klinton laiške, pateikiami įrodymai, kad NATO siekimą nuversti Kadafi nulėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji, siekimas užkirsti kelią panafrikinės auksu padengtos valiutos, paremtos Libijos dinaru, atsiradimui. Antroji - gigantiškos Libijos naftos atsargos.

Prancūzija – be šių – turėjo papildomų motyvų nuversti M. Kadafi. Trumpai tariant, pagal Vašingtono ir Paryžiaus nuomonę, jis buvo sukaupęs per dideles aukso ir sidabro atsargas, kurios būtų galėje tapti naujosios Afrikos valiutos pagrindu. Ir ji galėjo tapti alternatyva prancūziškam frankui visose prancūzakalbėse Afrikos šalyse. Amerikonai taip pat joje įžvelgė grėsmę doleriui. Galiausiai buvo daug norinčiųjų uždėti savo kruvinas rankas ant Libijos naftos verslovių, M. Kadafi šeimos ir jo aplinkos narių turtų vakaroidiniuose bankuose, kas ir buvo greitai įvykdyta. Izraeliečiai norėjo atkeršyti pulkininkui už paramą palestiniečiams. Kad išgyventų, jam reikėjo daugiau draugauti su Rusija.

Tačiau, yra gana rimti žmonės, kurie tvirtina, kad Libijos revoliucijos lyderis, kelis dešimtmečius ekstravagantiškai valdęs šalį ir užsienyje turėjęs daug draugų, kuriems padėjo, ta baisia ​​mirtimi iš tikrųjų nemirė. Tai buvo jo antrininkas, o tikrasis Kadafis kažkur tyliai pasislėpė užsienyje. Taip tas yra ar ne, tačiau bet kuriuo atveju jis taip pat buvo „suėstas“. Tačiau Irako valdovas Sadamas Huseinas, kuris taip pat galvojo apie auksinio dinaro įvedimą ir net 1989 metais išleido progines auksines monetas su savo atvaizdu, 2006 metais buvo tikrai pakartas. Jis per daug žinojo apie amerikonus kažko tokio, ko yra geriau to nežinoti.

Jie nesigaili ir savų

Tiek to, jei tai būtų lietę tik USA nesimpatiškų šalių lyderius. „Pinigų šeimininkams“ ir USA prezidentas nėra kliūtis. Viena iš Džono F. Kenedžio nužudymo 1963 metais priežasčių - buvo USA iždo vekselių išleidimas, aplenkiant FRS „privačią šaraškę“, kuri nuo 1913 metų „prichvatizavo“ dolerį. Prezidento įsaku į USA ekonomiką tokiu būdu buvo įvesta 4,3 milijardai 2 ir 5 dolerių nominalo kupiūromis. Buvo ruošiami paleisti 10 ir 20 dolerių banknotai. USA finansinio suvereniteto atkūrimas nebuvo įtrauktas į šalį užgrobusios finansinės oligarchijos planus.

Kenedis buvo pirmasis prezidentas, davė pavojaus signalą dėl to, kad USA pramonė ėmė išsikelti į užsienį dėl stambaus kapitalo interesų, kad šalis pradeda gyventi skolon, o auksinis dolerio padengimas tampa fikcija. Jis kovojo su pramonininkų ir banksterių godumu ir tuo padarė juos mirtinais savo priešais. Už ką, tarp kitko, ir susimokėjo: nėra ko kišti nosies ten, kur nereikia.

Ir daugelis kitų

Taip pat egzistuoja ilgas sąrašas politikų, kurie ant savo galvos prisidarė bėdos, nes bandė apsaugoti savo šalių gamtos išteklius nuo USA ir jos sąjungininkų godumo (Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas, buvo pradėtas ėsti neseniai nusibaigusios Madlen Olbrait įsakymu lietuviškam šūdeličiui dar būdamas premjeru dėl "Mažeikių naftos", galutinai "suėstas" jau esant prezidentu). Toliau bus išvardinti tik keletas iš jų. Mohamedas Mosadykas, Irano ministras pirmininkas 1951–1953 metais, nacionalizavo anglosaksonų valdomą naftos ir dujų sektorių. Atsakydamos į tai, USA ir Didžioji Britanija paskelbė boikotuojančios Irano naftą ir pradėjo rengti perversmą šalyje. CŽV tam skyrė milijoną dolerių. Po Mosadyko nuvertimo jis buvo nuteistas už „valstybės išdavystę“, trejus metus praleido kalėjime, o likusį gyvenimą praleido namų arešte.

Gamalis Abdelis Naseris, Egipto prezidentas 1958–1970 metais, nacionalizavo Sueco kanalą 1956 metais, kad iš jo eksploatacijos gautas pajamas panaudoti Asuano užtvankos statybai padedant TSRS. Nuvylė USA jos europiniais sąjungininkais ir daugelyje kitų klausimų. Greičiausiai jis buvo nunuodytas, po ko Egipto politika greitai pasikeitė.

Salvadoras Aljende, Čilės prezidentas 1970–1973 metais, nacionalizavo stambiausias privačias įmones ir bankus. Nacionalizuojant vario lydymo pramonę, santykiuose su USA kilo įtampa. Amerikonai kontroliavo 80% šios pramonės šakos, duodavusios Čilei keturis penktadalius užsienio prekybos pajamų. Vašingtonas atsakydamas suorganizavo Čilės vario boikotą, įšaldydamas Čilės banko sąskaitas, įvesdamas bankinę blokadą ir pradėjo dosniai apmokamą kampaniją, kad destabilizuoti šalį. Kruvino karinio perversmo pasekoje Aljende žuvo.

Panamos lyderis Omaras Torichosas - pasiekė Panamos kanalo nacionalizavimo, nepaisydamas įnirtingo USA pasipriešinimo. Jis žuvo 1981 metais per CŽV sukelto lėktuvo katastrofą. Hugo Čavezas, ilgametis Venesuelos prezidentas, nacionalizavo pagrindinių pramonės šakų, įskaitant ir naftos, įmones, kurios daugiausia priklausė amerikoniškam kapitalui. 2013 metais, būdamas 58 metų, jis mirė nuo vėžio. Jis buvo tikras, kad tai amerikonai jį nunuodijo. Bolivijos prezidentas 2006–2019 metais Evo Moralesas, tik per stebuklą išgyveno po USA surengto karinio perversmo, kuriam reali paskata, jo nuomone, tapo vyriausybės planai plėtoti ličio gamybą. Taip jis metė iššūkį USA kapitalui, kuris kontroliuoja šią rinką. USA išgąsdino pasaulio ličio atsargų čempionės Bolivijos planai iki 2025 metų pastatyti 41 gamyklą, o tai kardinaliai pakeistų rinką.

Na tai kas iš to?

Kaip matyti, grandioziniai pokyčiai Rusijoje, jau seniai pribrendę ir pagaliau prasidėję kaip atsakas į pasiutusią vakaroidų reakciją į spec. operaciją Okrainoje, skaudžiai kala per USA ir visų vakaroidų interesus, kurie paprastai neatleidžia politikams, metusiems jiems iššūkį. O tai reiškia, kad Putiną reikia saugoti ir branginti kaip niekad, kad ateityje niekas negalėtų apgręžti prasidėjusių pokyčių. Rusija gali neišgyventi dar vienos praleistos progos tapti visiškai suverenia. 

Prezidento ir šalies likimas šiandien yra vienas ir tas pats.