„Patriotų“ inkvizicija prieš „vatniką“ eretiką: Zbignevo Jedinskio atvejis

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/patr... 2022-04-05 08:54:00, skaitė 719, komentavo 2

Ir vėl mūsiškiai „patriotai“ ruošiasi į naują žygį… Tiesa – ne į Ukrainą, bet čia, Lietuvoje… Ir ne prieš kokią armiją ar „žaliuosius žmogeliukus“, o prieš vieną vienintelį žmogų. Atseit, „vatniką“, „išdaviką“ ir šiaip „blogietį“… Žodžiu, prieš eretiką. Tiktai ne Algirdą Paleckį (kurį ir taip jau ruošiamasi pasodinti), o buvusį seimūną, ilgametį Lenkų rinkimų akcijos atstovą Zbignevą Jedinskį. Mat, jisai pareiškė, kad Lenkijai vertėtų išstoti iš ES ir NATO bei vietoje to plėtoti ryšius su Rusijos Federacija.

„Lenkija turi kuo skubiau palikti NATO ir ES ir sukurti sąjungą su Rusija. Tai bus stipriausia slavų šalių sąjunga, paremta krikščioniškomis ir šeimos vertybėmis, kuri bus naudinga Lenkijos piliečiams, o ne kažkam iš kitos vandenyno pusės“, – štai ką, verčiant iš lenkų kalbos, „Veidaknygėje“ parašė Jedinskis…

Ir ką?

Iš karto prasidėjo isterija. Ir Seime, ir Vilniaus savivaldybėje. Detaliai jo aptarinėti čia nematau prasmės. Pakanka konstatuoti, kad Lenkų partijos buvo pareikalauta nuo Jedinskio atsiriboti. Na, o šie ir atsiribojo. Nes juk Tomaševskis ir Ko su savo šiltomis vietelėmis valdžios įstaigose atsisveikinti nenori…

Ir tai suprantama. Juolab, jei turėsime omeny tiek Lietuvoje vis aršėjančią atmosferą, tiek aplinkybę, kad Lenkų rinkimų akcija – neidėjinė partija. Taip, oficialiai ji pozicionuoja save kaip konservatyvią-krikščionišką (ir, kas be ko, atstovaujančiąją atitinkamos tautinės mažumos reikalus). Ir, lyginant su landsberginiais „konservatoriais“, iš tiesų tokia yra. Bet vien V. Tomaševskio mėtymasis, tai Gėgužės 9 d. einant į karių kapus dėvint Georgijaus juostelę, tai darant reveransus esamo režimo šeimininkams Vašingtone, kalba pats už save…

Realiai, kalbėti čia teverta apie patį Jedinskį. Ir kalbėti labai konkrečiai, žiūrint į dalyką ne banalios buities, bet konceptualiniame lygyje.

Taigi: iš esmės, Z. Jedinskis yra konservatorius. Klasikinių krikščioniškųjų ir apskritai humanistinių vertybių šalininkas. Ir, panašiai kaip dabartinė Lenkijos („Teisės ir teisingumo“ partijos) valdžia, jis pasisako prieš postmoderniųjų Vakarų skleidžiamą „vaivorykštinę“ ideologiją. Bet ties tuo ir baigiasi jų panašumai.

Kadangi Lenkijos valdžia – nacionalistinė. Jedinskį, tuo tarpu, nacionalistu pavadinti vargu beišeitų. Jis veikiau yra krikščionis-tradicionalistas, negu lenkų (ar apskritai) nacionalistas. Tai pirma.

O antra – Lenkijos valdžia yra rusofobinė. Viena vertus, šitai seka iš 80-ųjų gale pokomunistinės Lenkijos pasirinkto provakarietiško vektoriaus. Kita vertus, pats tasai vektorius, kaip ir lenkiškoji rusofobija apskritai, glaudžiai susijusi su nacionalistine ideologija. Na, o Jedinskio pažiūros tokiems dalykams visai svetimos (jei būtų kitaip, jisai nepasisakytų už Lenkijos sąjungą su Rusija).

Ir kaipgi šitai vertinti? Į šį klausimą atsakyti tegaliu, atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Be jo, sunku tiek vertinti, tiek apskritai suprasti šnekamo dalyko esmę.

Taigi: nacionalistinė Lenkija visada buvo anglosaksų imperializmo žaislas. O tiksliau, jo įrankis, ardant Rusijos imperiją. Tiek kaip geopolitinį, tiek kaip civilizacinį konkurentą.

XIX amžiuje tai pasireiškė palaikymu 1863 m. šlechtos sukilimui. XX amžiuje – milžiniška parama J. Pilsudskio Lenkijai. Mat, pastaroji tapo Vakarų buferio, nukreipto prieš tuomet besikūrusią Tarybų Sąjungą (faktiškai, socialistinę / komunistinę Rusijos, kaip valstybės-civilizacijos, formą) sudedamąja dalimi. Viena vertus, Lenkija tuo būdu atkūrė savarankišką valstybingumą. Kita vertus, ji įėjo į Vakarų kapitalistinį pasaulį tik kaip periferija. O, žvelgiant plačiau, kaip „sanitarinis koridorius“, saugąs tuomet jau pūti pradėjusią buržuazinę Vakarų civilizaciją nuo istoriškai pažangią žmonijos vystymosi alternatyvą iškėlusios TSRS.

Tačiau Antrasis pasaulinis karas, TSRS vaidmuo ne tik įveikiant nacizmą, bet išlaisvinant Lenkiją nuo hitlerininkų okupacijos (ir, atitinkamai, išgelbstint Lenkijos valstybingumą, suteikiant jai anksčiau Vokietijai priklausiusias teritorijas), situaciją keitė iš esmės. Patekusi į tarybinę įtakos sferą, Lenkija netrukus tapo socialistine liaudies respublika, kurios statusą puikiai iliustruoja faktas, kad NATO alternatyvusis soclagerio karinis blokas vadinosi „Varšuvos paktu“.

Pasauliniu-istoriniu požiūriu, Lenkijos Liaudies Respublika įsijungė į Raudonojo – socialistinio / komunistinio (taigi, kapitalizmui alternatyvaus ir jį praaugančio) projekto įgyvendinimą. Ir, einant iš vien su tuometine Rusija, ji išlaikė valstybingumą. Ir ne tiktai nenusilpo, bet įžengė į tokį socialinio-ekonominio, demografinio bei kultūrinio augimo laikotarpį (sukuriant, kaip ir kitose socializmo šalyse, visam pasauliui pavydą kėlusią socialinę infrastruktūrą – švietimo, sveikatos ir darbo apsaugos sistemą), kurio didžių laimėjimų šiandien neneigs netgi aršiausi antikomunistai.

Bet nacionalizmas neišnyko. Kiek priblėsęs, jis vis dėlto snaudė, tyliai ruseno ir laukė savojo momento. Ir sulaukė 80-aisiais, po darbininkiškų profsąjungų priedanga susiformavus pirmajai antikomunistinei „spalvotajai revoliucijai“ (su L. Valesos „Solidarumu“ priešaky)…

Tai seka šiuolaikinė Lenkija. Joje, kaip kitose postkomunistinėse šalyse, privatizacijų eigoje susiformavo kriminalinė buržuazija. Ir ji, kartu su buvusiąja nomenklatūra, tapusi valdančiu sluoksniu, pasuko „į Vakarus“. Ir, įėjusi į ES bei NATO, Lenkija ne tik papildė Vakarų Europos darbo jėgos rezervą bei atkūrė senąjį, Pilsudskio laikų antirusiškąjį buferį. Lenkija, be to, kiek daug į ją investuojama Jungtinių Valstijų, faktiškai suėjo į ekonominę simbiozę su Vokietija. Ir tai lemia, viena vertus, josios visišką priklausomumą nuo Vakarų. Ir – kita vertus – sąlyginį jos pranašumą materialinės gerovės prasme, lyginant su likusia Rytų Europa…

Ir šioji Lenkija neabejotinai rusofobinė bei nacionalistinė. Ir, kaip Pilsudskio Lenkija XX amžiaus pirmojoje pusėje, ji priklauso Vakarams. Irgi, kaip periferija. Tiktai šiandieniniai Vakarai – nebe tie, klasikiniai Vakarai, dar egzistavę praeito amžiaus pradžioje (nežiūrint jau tada vykusio jų puvimo, imperialistinės ir kolonijinės jųjų prigimties). „Vaivorykštinė“, „multikultūrinė“ darbotvarkė tėra šio virsmo apraiškos. O jo esmė – postmodernistinis projektas, kaip visos klasikinės europietiškos kultūros, pradedant krikščionybe ir baigiant apšvieta, dekonstrukcija (išardymas), kaip tikslingas istorijos, pažangos ir apskritai humanizmo atsisakymas…

Ir dėl ko?.. Iš esmės – dėl naujos, postkapitalistinės (tik jokiu būdu ne socialistinės ar komunistinės!) tikrovės, kurioje ir išnaudojimas, ir nelygybė liks, bet kurioje išnyks ne tiktai savarankiškos nacionalinės valstybės, ne tiktai klasikinė (buržuazinė) demokratija, bet ir patsai žmogus, kaip subjektas – t. y., kaip mąstanti, jaučianti, savąjį kelią besirenkanti būtybė, jį keičiant klusniam, lengvai kontroliuojamam biorobotui… Juk tai ir būtų toji „naujoji realybė“, kurios šiandiena siekia globalistinis Vakarų elitas!

Šiuo požiūriu, Lenkija atsiduria tam tikroje opozicijoje… Mat, nuo 2015 m. šalyje šeimininkaujanti „Teisės ir teisingumo“ partija atstovauja konservatyviųjų nacionalinių jėgų stovyklai. Tai itin ryškiai pasireiškia tiek jų požiūriu į postmodernistines ES „vertybes“, tiek, pavyzdžiui, ir nuosaikesne laikysena vadinamosios kovido „pandemijos“ metu. Ir šią liniją didžioji lenkų dauguma tikrai palaiko. Bet, kartu su tuo, Lenkija stovi iš vien su JAV, NATO ir ES prieš Rusijos Federaciją, kuri – V. Putino vadovaujama – šiai dienai atstovauja tiems patiems klasikiniams europietiškojo moderno principams, su kuriais taip aršiai kariaujama Vakaruose…

Tokiame kontekste, Z. Jedinskio mintis dėl Lenkijos išstojimo iš ES ir NATO, kaip ir dėl josios sąjungos su Rusija – tai būtų šios (geo) politinės šizofrenijos išsprendimas. Sakykime, Lenkijos ir lenkų dešizofrenizavimas…Ir čia – esminis prieštaravimas: iš vienos pusės, Lenkija nepriima Vakarų postmodernistinių „vertybių“; iš kitos – ji visgi aptarnauja Vakarus, darydama save tam pačiam postmodernui oponuojančiosios Rusijos priešu. Žinoma, šią laikyseną legitimuoja masiška lenkų rusofobija. Ir, pragmatiniu požiūriu – Vakarų suteikiamas finansinis palaikymas. Bet, žvelgiant į dalyką principialiai, lenkų pozicija yra savotiškai šizofreniška.

Mat, pasukus tokiu keliu, ir Lenkija drauge su Rusija taptų nebe PostVakarų (o tai yra ne išgalvotoji, o tikroji šių dienų Blogio imperija) tarnaite, bet labai rimtu stabdžiu jųjų neokolonijiniams siekiams Rytų Europoje…

Vadinasi, eiti iš vien su rusais prieš Vakarus. Štai Jedinskio idėjos esmė. Ir ji yra teisinga. Juolab, žvelgiant tiek į XX amžiaus (Didžiojo Tėvynės karą), tiek, pavyzdžiui, į XVIII amžiaus (Šiaurės karo) patyrimą. Nes tada tie patys rusai vėl ir vėl gelbėdavo į broliškąsias slavų tautas ir tauteles nuo vakarietiškųjų grobikų (ir švedų, ir vokiškųjų fašistų) invazijų. Ir tai – nežiūrint realių tarpusavio prieštaravimų bei net konfliktų (tarp Lenkijos ir TSRS, tarp Žečpospolitos ir Rusų valstybės). Tad kas gi, pagaliau, trukdo panašiam posūkiui šiame, XXI amžiuje?..

Šis klausimas bent iš dalies yra retorinis. Nes situaciją lemiantys faktoriai (ir elito ryšiai su anglosaksais, ir bendroji lenkų rusofobija) yra konkretūs, bet esamame etape vargu teišsprendžiami. Tad einamame etape Jedinskio idėja „utopinė“ ta prasme, kad josios įgyvendinimas dar nėra pribrendęs.

Tačiau tai – ne priežastis šios idėjos atsisakyti! Iš tiesų, ji aktuali ne tiktai Lenkijai, bet dar labiau ir mūsų Lietuvai – šalelei, kuriai, kaip rodo istorija, tiktai drauge su Rusija ir rusais atsiveria pilnaverčio tautinio, valstybinio gyvenimo perspektyvos. Tad šią idėją – rusiškojo kelio idėją – verta toliau plėtoti, skleisti, populiarinti. Ir dabartinėje situacijoje ji, mano giliu įsitikinimu, kartu su patriotizmu ir ištikimybe tradicinėms vertybėms, gali bei privalo būti jungiamąja grandimi naujųjų tarybinių (socialistinių / komunistinių) ir konservatyviųjų / nacionalinių jėgų sąjungoje.

Mūsiškio oficiozo, vadinamųjų „patriotų“ – tiek liberaliųjų, tiek tiesiai fašistuojančiųjų – požiūriu, ši mintis yra eretiška. Tad nekeista, kad Z. Jedinskis tapo „patriotų“ inkvizicijos taikiniu. Tikrų tikriausiu „vatniku“-eretiku. Bet tai, ypač šiandieniniame kontekste, nusipelno didžiulės pagarbos.

Ir tai – nežiūrint tiek mūsų, kaip kairiųjų, kritikos Lenkų partijai, tiek galimų idėjinių skirtumų. Šiandien visa tai – antrame, jei iš vis ne trečiame (ar ketvirtame, o gal net penktame!) plane. Esmė, tuo tarpu, kasdien labiau ryškėja. Mums ji yra aiški. Na, o link kur josios šviesoje pasuksiąs pats Jedinskis, lieka atviru klausimu, į kurį teatsakys jis pats. Belieka tikėtis, kad atsakys jisai teisingai.

Kristoferis Voiška, 2022-04-04