Pagrindinė vakaroidų ekspansijos kirmgrauža

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-04-09 09:33:00, skaitė 620, komentavo 24

Vakaroidų vasalų iš Pribaltikos elgesys Rusijos atžvilgiu kasdien darosi vis labiau iššaukiantis. Balandžio 4 dieną Lietuvos vyriausybė faktiškai uždarė Rusijos ambasadą Vilniuje, atšaukė savo ambasadorių iš Maskvos ir jau svarsto galimybę visiškai uždaryti sieną su Rusija ir Baltarusija.

Iš vienos tai kelia nuostabą. Juk kalbama apie miniatiūrinės valstybėlės santykius su didžiausia planetos raketine-branduoline supervalstybe. Iš kitos pusės, Lietuvos valdžios elgesys turi savo logiką. Jie gyvena toje pačioje paradigmoje kaip ir Albanijos komunistų lyderis Envera Chodža, kuris mėgo sakyti: „Mūsų su Tarybų Sąjunga yra trys šimtai milijonų!“, turėdamas omeny milijoną savo Albanijos gyventojų.

Ir lygiai taip pat Lietuva kartu su kitais vakaroidų rytų-europiniais vasalais suvokia savo geopolitinę padėtį, kuri jai atrodo nepriekaištingai patikima, atsižvelgiant į atramą į USA ir NATO.

Tik va kuo pagrįstas toks įsitikinimas?

Po žaibiško vakaroidinės koalicijos pabėgimo iš Afganistano, kur režimas taip pat buvo įsitikinęs savo pozicijų nepajudinamumu pasiremiant vakaroidais, tokioje pasaulėžiūroje atsirado pirmieji įtrūkimai. Kabulo režimas sugriuvo momentaliai kaip kortų namelis, o visi vakaroidų įsipareigojimai pasirodė supuvusio kiaušinio neverti. Tai buvo pirmoji pamoka.

Po to atėjo Okrainos eilė. Viena vertus, vakaroidai neturėjo jokių formalių įsipareigojimų šiai de facto kolonijai. O kita vertus, visi puikiai žinojo, kad Kijevo režimas laikosi tik dėka visiškos vakaroidų paramos. Ir Okrainos atveju situacija vystosi pagal Afganistano scenarijų ta prasme, kad vakaroidai nėra pasirengę bet kokia kaina išlaikyti sau Okrainos placdarmą.

Tačiau daugelis vakaroidų vasalų Rytų Europoje dabar galvoja albanišku stiliumi: mūsų su USA yra trys šimtai milijonų, mes nesame nei Afganistanas ir ne Ukraina, vakaroidai mūsų nepaliks bėdoje!

O štai čia verta šiek tiek pamąstyti, atsižvelgiant į NATO plėtros į rytus istoriją, į tas sąlygas, kuriomis vyko plėtra. Pati svarbiausia iš šių sąlygų buvo problemų iš Rusijos pusės nebuvimas. Rusija 90-aisiais po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo būklėje artimoje paralyžiui. Ekonominė suirutė tapo Rusijos Federacijos karinės galios ir karinės-politinės įtakos pasaulyje, praktiškai priartėjusios prie nulio, praradimo pasekme. O tai, pirmiausia, tapo nenugalima pagunda vakaroidams „įsisavinti“ beveik bešeimininkes teritorijas rytuose. Ir, antra, „įsisavinimas“ galėjo vykti saugiomis vakaroidams sąlygomis, be pasipriešinimo iš Maskvos pusės. Ir vakaroidai prisigriebė visko, kas buvo galima ir negalima. Pavyzdžiui, prigriebė tą pačią Okrainą, kurią jau beveik priėmė į NATO.

Tada niekas ir negalvojo, kad gali ateiti kitokie laikai. Atvirkščiai, visus vakaroidus užliūliavo „istorijos pabaiga“, „amerikoniško pasaulio“ epochos įsiviešpatavimas, savotiškas anglosaksoniško pavyzdžio „tūkstantmečio Reicho“ modelis.

 

 

Tačiau kažkas pradėjo eitis ne taip. Putinas dar 2007 metais tą  vakaroidams aiškiai pasakė savo kalboje Miunchene. Nuo tada Rusija vis labiau ėmė kvestionuoti (abejoti) vakaroidu karinį-politinį monopolį. Ir, beje, ne tik Rusija.

Dalgis ant akmens užšoko Okrainoje, kur vakaroidai galutinai prarado atsargumą. Ir tai, kad šiandien vakaroidų sostinių ryžtas toliau plėstis, nepaisant Maskvos pozicijų, atslūgo, matyti jau plika akimi.

Galima konstatuoti, kad Europoje susidarė nauja geopolitinė situacija, priešinga tai, kuri egzistavo plėšrios ir begalvės vakaroidų ekspansijos į Rytus periodu. Ir iškyla pagrindinis klausimas: ar šis nerūpestingai su minimaliomis sąnaudomis ir rizika išsiplėtęs vakaroidų geopolitinis kūnas pasikeitusiais laikais pasiruošęs išsaugoti be ypatingų rūpesčių įgytas formas?

Griežtai kalbant, teisingas atsakymas yra akivaizdus net fiziologijos lygmenyje. Bet kuris gyvas organizmas padidinto sudėtingumo sąlygomis numeta papildomus kilogramus, atsikrato neypatingai reikalingų naštų, kad padidintų savo galimybes sėkmingai susidoroti su sunkumais. Geopolitiniams organizmams būdingi tokie patys išgyvenimo modeliai.

Pakartokime tai kas buvo pasakyta: vakaroidai jau demonstruoja, kad yra gana pasirengę numesti per didelį savo geopolitinį svorį teritorijų sąskaita, kurių išlaikymo kaštai ir rizika prieštarauja jų pačių gerovės interesams.

Kitaip tariant, daugelio jo periferinių valdų – nuo ​​Afganistano ir Okrainos iki Pribaltikos šalių ir visos Rytų Europos – vertė dabar turi būti padalinta iš padidėjusio šių aktyvų toksiškumo ir su jais susijusių išlaidų. Tokiu būdu dabartinė situacija yra diametraliai priešinga NATO, atrodžiusios, beribės plėtros epochai.

Kitaip tariant, Šiaurės Atlanto Aljanso atsparumas ir patikimumas visoms jo narėms, ypač nuo paskutinės įsisavinimo bangos, dabar yra išbandomas visiškai kitomis sąlygomis, kurioms NATO savo nevaržomos plėtros laikotarpiu nesiruošė. O tai jau savaime aišku yra požymis to, kad atėjus atšiauriems vakaroidams laikams, šiltnamio sąlygomis išsiplėtusi NATO struktūra greičiausiai ims byrėti. Kas, tiesą sakant, ir vyksta.

Vakaroidai išsiplėtė iki tų ribų, kurių nepajėgs išlaikyti be reikšmingos rizikos sau. O vadinasi ir neišlaikys. Štai apie ką šiandien pirmiausia turėtų pagalvoti šitie vakaroidų vasalai iš Rytų Europos, kurie randasi už tiesioginių gyvybinių interesų sferos ribų ir gali būti „numesti“ pirmučiausia.