Keikdama Rusiją Lietuva piešia taikinį ant savo kaktos

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-04-24 02:26:00, skaitė 863, komentavo 36

“Jokio dialogo su Rusija, jokio jos atgrasymo ar pasipriešinimo jai „minkštaja galia“. Rusija reikia sunaikinti“, – toks yra šiandieninis landzberginės šaikos kredo.

„Būtų gerai sunaikinti šitą Rusiją“, – iš landzberginės šaikos transliuotojo LRT (Landzberg Radio TV)  ekrano pareiškė Vilniaus universiteto laborantas Andrius Kubilius. Kiti penki debatų „Ką dar Lietuva gali padaryti dėl Okrainos“ tema dalyviai šitam laboratoriniam kliedesiui neprieštaravo..

Žinoma,  laboranto pasiūlymas jokiu naujumu nekvepia. Bet kokiu būdu "prišykti' Rusijos Federacijos - yra kiekvieno (na beveik kiekvieno) lietuviško seimo nario garbės reikalas. O jei kalbama apie dešiniuosius ir centristus - tai visiems be jokios išimties.

Tačiau Okrainos krizės fone noras "prišykti’' ypač paaštrėjo. Dešiniajame seimagyvių posėdžių salės sektoriuje tapo madinga pasvajoti apie fizinį Rusijos sunaikinimą bet kokio ginklo, taip pat ir strateginio branduolinio, pagalba. 

Užbėgant toli į priekį, reikia pabrėžti, kad kada bus pasiekti Rusijos karinės specialiosios operacijos Okrainoje tikslai, o gyvenimas Europoje sugrįš į įprastas vėžes, Kremlius Lietuvoje neturės su kuo kalbėtis.

Galbūt ir nereikėtų Lietuvoje ieškoti pašnekovų tarp tų, kurie 2022-ųjų balandį svajojo vietoj Rusijos matyti tik ištuštėjusią dykumą.

Radioaktyvi dykuma

Buvusiam užsienio reikalų ministrui (2010-2012) Audroniui Ažubaliui vaidenasi neva jis esąs aktyvus civilizuoto pasaulio atstovas. 2011 metais šitas užkietėjęs landzberginės šaikos pakalikas pirmininkavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), daug kartų buvo susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, kitais aukšto rango valdininkais ir tvirtina, kad jam pavyko gerai ištirti „rusiškasias vertybes“. 

Šiandien šitas landzberginės šaikos atstovas dirba Lietuvos seimo užsienio reikalų komitete. Ažubalio dėka šitas seimo padalinys virto išskirtinės rusofobijos irštva. Komiteto nariai su nesveika aistra, besiribojančia su atvira šizofrenija, remia „karą prieš Maskvą iki paskutinio ukrainiečio“.

Buvęs užsienio reikalų ministras labai apgailestauja, kad transatlantinio karinio bloko vadeivos „pasiduoda kremliaus šantažui ir bijo sukurti Kijevui preferencijas (lengvatas), kurios galėtų turėti lemiamos įtakos "pergalei"“.

Šitas lanzberginės šaikos atstovas  nei kiek nesidrovi dar ir pamokyti NATO vadovybę: - „Negalima sustabdyti agresoriaus niekuo nerizikuojant“. Ir siūlo Okrainos padangėje įvesti „limituotą neskraidymo zoną“. Pirmiausia – virš Galicijos, siekiant transportiniais lėktuvais ten pristatyti ginklus ir amuniciją.

Ažubalis puikiai supranta, kad neskraidymo zoną paskelbti gali tik USA. Tame ir yra šios iškrypėliškos užmačios akcentas – pastūmėti Vašingtoną į tiesioginę karinę konfrontaciją su Maskva. Jei Kremlius surizikuos panaudoti taktinį branduolinį ginklą, tai vakaroidų šalys taip pat tokį turi. Vienas galingas koncentruotas smūgis – ir Rusija akimirksniu nustos būti „kvintesensine grėsme visam civilizuotam pasauliui. Ji pavirs radioaktyvia dykuma“.

Tačiau Audroniui Ažubaliui jau visiškai nebeužteka smegenų pagalvoti ir apie  galimą veidrodinę reakciją. Jis yra įsitikinęs, kad Kremlius nedrįs smogti atgal. Veltui šitas lanzberginės šaikos atstovas savo metu neužsikonspektavo Rusijos prezidento pranašystės - „jei nebus Rusijos, kam mums reikalingas toks pasaulis?"

Taikinys ant kaktos

Aštrias dalies Lietuvos gyventojų reakcijas į antirusiškus ir proukrainietiškus pareiškimus landzberginės šaikos režimo  aktyvistai išnaudoja menkartiliniais, savanaudiškais tikslais. Faktas yra tas, kad landzberginės šaikos partija degraduoja, virsdama nepopuliaria politine jėga, kuriai 2023 metų pavasarį bus sunku savivaldos "rinkimuose", dar sunkiau 2024 metų spalyje įvyksiančiuose seimo "rinkimuose" ir "misija neįmanoma" 2025 metų gegužės busimuose prezidento "paskyrimo-rinkimo šou".

Esant tokiems žemiems reitingams sunku net pasvajoti apie reikšmingas pergales. Tarp politiniais lašiniai apaugusių landzberginės šaikos partijos atstovų nėra jaunų ir ryškių žmonių, galinčių prasiveržti į regioninę valdžią, tapti didžiųjų miestų merais. Landzberginės šaikos partija į parlamentą pateks, tačiau be jokio išorinio blizgesio. Kalbant apie kandidatą į prezidentus - tai tokio teks ieškotis kažkur pašalėje. Tačiau šitos bėdos yra iš kategorijos „pusiau su tuo kurs tarp kojų kabo“.

Pagrindinė bėda tame, kad tradicinis antitarybinis-antirusiškas elektoratas tirpsta. Raginimais sunaikinti Rusiją konservatoriai bando sutelkti rinkėjus Lenkijos pavyzdžiu, mano diplomatas Klaudijus Maniokas. Jo teigimu, Vilniui ir Varšuvai reikalingas stambių politinių žaidėjų įvaizdis (aliuzija į "Baltijos ekonominius tigrus", kurie virto inkščianščiais kačiukais). O tam, kad padaryti įspūdį , tenka blefuoti, žongliruoti su antirusiška retorika.

Žymus JevroSojūzo problemų ekspertas (Maniokas) tvirtina: Lietuvos užsienio politika tampa vis labiau rizikinga. Net ir svarbius sprendimus priima „uždaras anonimų klubas“, Užsienio reikalų ministerijoje tvyro „isteriška“ atmosfera su aiškiais šizofrenijos apsireiškimais. Iš čia ir neišvengiamos klaidos, tokios kaip Rusijos ambasadoriaus išsiuntimas ir raginimai demontuoti visus TSRS laikų paminklus.

Landzberginės šaikos partija eina va-bank, net nedaleisdami minties, kad tokia politika gali nesulaukti palaikymo visuomenėje ir ekspertų sluoksniuose. Landzberginės šaikos partija tiesiog trykšta isteriškos šizofrenijos priepuoliais, būdama ant rusofobinės bangos viršūnėje. Tačiau vanduo atslūgs, ir tada landzberginė šaika gali atsidurti seklumoje, kurioje plaukti jau negalima, o galima tik taškytis.

Oficialusis Vilnius absoliučiai neturi jokio šaltakraujiškumo ir elgiasi kraštutinai neatsargiai. Jis jau nusipiešė sau taikinį ant krutinės, atidarydamas Taivanio atstovybę Vilniuje ir tuo pradėdamas konfliktą su Kinija. Jeigu Lietuvai reikalingas dar vienas taikinys ant kaktos - tereikia ir toliau bloginti santykius su Kremliumi, pradėti griauti paminklus, Kaliningrado blokadą ir t.t. Žaidimai prieš Maskvą nėra kažkokia labai jau supervertybinė pozicija ar gerai apgalvota solidi strategija, tai tik proto ribotumas. Yra tik amžinas pasirengimas pigioms provokacijoms, kurios anksčiau ar vėliau Lietuvai baigsis blogai. 

Arba labai blogai.