Vytautas Radžvilas. Keisti Ukrainos ir Lietuvos „denacifikacijos“ panašumai

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-04-25 17:33:00, skaitė 711, komentavo 16

Autorius yra politikos filosofas, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Skaitytojų dėmesiui pateiktas Rusijos naujienų agentūros „RIA Novosti“ tinklalapyje paskelbto Timofejaus Sergeicevo straipsnio „Ką Rusija turi padaryti su Ukraina“ vertimas į lietuvių kalbą. 

Jame yra aiškiai ir išsamiai išdėstyta Rusijos agresijos prieš Ukrainą ideologinė koncepcija, taip pat atskleidžiamas ketinamos užkariauti ir pavergti Ukrainos ir ukrainiečių tautos „denacifikavimo“ ir „deeuropizavimo“ planas. Jo šerdį sudaro keturi pagrindiniai ir konkrečiai įvardijami punktai: a) masinės ukrainiečių žudynės; b) masinis siuntimas į konclagerius; c) masinis trėmimas į tolimus Rusijos regionus; d) totalinis visuomenės „perauklėjimas“  vadinamojo „antifašizmo“ dvasia ir „reintegravimas“ į „rusų pasaulį“. 

V. Putino „specoperacijos“ šalininkai ir teisintojai, kurių netrūksta ir Lietuvoje, stengiasi sumenkinti T. Sergeicevo straipsnio reikšmę įrodinėdami, jog tai yra tik „marginalo“ nuomonė. Sąmoningai nenorima matyti, kad ši nuomonė paskelbta ne kokios nors net vertinant Rusijos masteliais „pernelyg patriotinės“ organizacijos portale, bet valstybinės agentūros, atspindinčios oficialią Kremliaus poziciją, tinklalapyje. 

Tame pačiame tinklalapyje kovo 1 d. buvo paskelbtas ir Rusijos pergalės kare istorinę ir geopolitinę reikšmę įvertinusio kito propagandininko Piotro Akopovo straipsnis „Rusijos ir Naujojo pasaulio puolimas“, kurį pagrįstai galima laikyti V. Putino geopolitinių ambicijų manifestu. Tai, kad jį kitą dieną teko skubiai ir gėdintai pašalinti iš tinklalapio subliuškus „blitzkriego“ lūkesčiams, nepaneigia jo, kaip rusiškojo revanšizmo idėjinių ir programinių siekių išraiškos, pažintinės ir informacinės svarbos. 

Abu šie tekstai negali būti laikomi marginalų rašliava ir todėl, kad juose faktiškai tik atkartojamos ir plačiau išskleidžiamos dviejų Rusijos prezidentų – V. Putino ir D. Medvedevo nuostatos Ukrainos valstybingumo klausimu. Putinas ne kartą yra atvirai sakęs, kad laiko Ukrainą iš esmės neteisėtu politiniu dariniu, kurį esą dirbtinai sukūrė komunistinė SSRS valdžia. O vos po keleto dienų portale „Glas narod“ paskelbtą Medvedevo tekstą galima laikyti ne tik dviejų propagandininkų straipsnių komentaru, bet oficialiu ir ypač autoritetingu juose išdėstytos Rusijos agresijos prieš Ukrainą  istorinės ir geopolitinės koncepcijos patvirtinimu. 

Iš esmės tai yra koncepcija, kurią turėjo, bet dėl suprantamų priežasčių negalėjo tvirtinti ir juo labiau oficialiai skelbti Rusijos Saugumo taryba. Idėjinė šios koncepcijos šerdis neabejotinai sutelkta šiame teiginyje: „Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas davė tvirtą tikslą demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą. Tos sunkios užduotys neįgyvendinamos momentaliai. Ir jos bus sprendžiamos ne tik mūšio laukuose. Pakeisti kruviną ir pilną melagingų mitų dalies dabartinių ukrainiečių sąmonę – svarbiausias tikslas. Tikslas vardan pačių ukrainiečių ateities kartų ir galimybės galų gale sukurti atvirą Euraziją – nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. 

Todėl stebina, kad tekstai, kuriuose faktiškai formuluojami ilgalaikiai strateginiai Rusijos užsienio politikos tikslai, Lietuvoje ne tik nėra profesionaliai analizuojami politologiniu požiūriu. Maža to, apie juos tik paviršutiniškai  ir probėgšmais užsiminta šalies žiniasklaidoje šitaip sukeliant įspūdį, jog juose išdėstytos idėjos yra tik karo isterijos apimtų propagandininkų perkaitusioje vaizduotėje gimę nerišlūs kliedesiai. O juk atidžiau pagvildenus šių tekstų turinį taptų įmanoma rekonstruoti ne tik gelmines idėjines šio karo priežastis, bet ir geriau suprasti putiniškosios Rusijos politinio režimo ideologinius pamatus. 

Tačiau šito nedaroma. Viešojoje erdvėje vyrauja nuolatos kartojamos frazės apie rusofašizmą, prabilta net apie „rusofašistinį fundamentalizmą“, Putinas lyginamas su Hitleriu ir vadinamas naciu. Suprantama, kodėl tokiais vaizdiniais operuoja ukrainiečiai, apeliuodami į komunistinių režimų vergijos nepatyrusių Vakarų visuomenių jausmus ir sąžinę. Tačiau propaganda negali amžinai pakeisti tikrovės ir panaikinti poreikio vis dėlto perprasti tikrąją Rusijos valstybės ir jos režimo prigimtį.

Savaime krintantis į akis prieštaravimas turėtų tapti akstinu iškelti esminį klausimą: ką reiškia tai, kad „fašistas“ ir „nacionalsocialistas“ Putinas ne tik užsimoja „denacifikuoti“ Ukrainą, bet sieja šią užmačią su ambicija „galų gale sukurti atvirą Euraziją – nuo Lisabonos iki Vladivostoko“? 

Norint atsakyti į šį klausimą būtina atidžiai įsiskaityti, kuo remdamasis T. Sergeicevas ukrainiečių tautos daugumą vadina per tris dešimtmečius kryptingai suformuota „nacistine“ visuomene“, kurią skirsto į „aktyvius“ ir „pasyvius“ nacius. Taigi – kuo ukrainietis „ne nacis“ skiriasi nuo ukrainiečio ,,nacio“? Aiškėja, kad „ukrainiečio nacio“ skiriamasis požymis yra, apibūdinant Medvedevo žodžiais, „antirusišku melu ir visaapimančiu melu dėl savo identiškumo maitinamas giluminis ukrainietiškumas“, kuris esąs „vienas didelis feikas“. Mat „tokio reiškinio niekada istorijoje nebuvo. Ir dabar neegzistuoja“. Šio „giluminio ukrainietiškumo“, šerdis yra, pasak T. Sergeicevo, „etninis savęs tapatinimo komponentas“, kurį dirbtinai išpūtė sovietų valdžia, o į tikrą nacizmą išaugino 1989 metais neva prasidėjusi „nacifikacija“, „kai ukrainietiškas nacionalizmas įgijo teisines ir teisėtas  politinės saviraiškos formas ir ėmėsi vadovauti judėjimui „už nepriklausomybę“, verždamasis į nacizmą.“ 

Patį „giluminiu ukrainietiškumu“ besireiškiantį „nacizmą“ sudaro du pamatiniai elementai. Pirmasis – pastangos gaivinti kultūrinę savimonę ir plėsti ukrainiečių kalbos viešojo vartojimo erdvę. Kadangi vadinamasis rasinis mąstymas yra specifinis nacionalsocializmo ideologijos bruožas, Putino idėjų propagandininkas jo išraiška laiko „ne visaverčius rasinius įstatymus“, kurių Ukrainoje nerastum net su žiburiu, o „tik apkarpytą jų variantą reresijų prieš rusų kalbą pavidalu. Tad Ukrainos siekis įtvirtinti ukrainiečių kalbą valstybės gyvenime nuosekliai įvardijamas kaip „fundamentalus bet kokio nacizmo esminis pagrindas – kaip europinis ir, labiausiai išvystyta forma, amerikietiškas rasizmas.“ 

Antrasis „giluminio ukrainietiškumo“ elementas ir kartu „kolektyvinių Vakarų” remiamos Ukrainos „nacifikacijos” instrumentas – „banderiška istorinė atmintis“, kurios ištakos, pasak Medvedevo yra mitinė XIV-XVII a. Ukrainos istorija, sugriovusi „vieningos rusų tautos idėją“. Įsidėmėtina, kad žodžiai „Ukrainos istorija“ sąmoningai rašomi su kabutėmis – Rusijos eksprezidento įsitikinimu, jokios Ukrainos istorijos nėra ir negali būti, ji tik dar vienas „feikas“. 

Todėl pagrindinis programinis Rusijos valdovų ir propagandininkų tikslas yra aiškus. Siekiama ukrainiečių „etninį savęs tapatinimosi komponentą“, tą jų „dirbtinį etnocentrizmą“ žūtbūt bet kuriomis priemonėmis, net masinių žudynių ir kraujo jūrų kaina, „grąžinti į natūralias ribas ir panaikinti jo politinį funkcionalumą“.  

Ir šis tikslas suformuluotas ne bet kieno ir ne bet kur, o būtent Rusijos eksprezidento ir Saugumo tarybos vadovo programiniame pareiškime, kuriame jis išsakomas be galo aiškiai: „Pakeisti kruviną ir pilną melagingų mitų dalies dabartinių ukrainiečių sąmonę – svarbiausias tikslas.“ Suplanuotos įgyvendinti Ukrainos „denacifikacijos“ pobūdis ir turinys tampa akivaizdus: ketinama visiškai ištrinti ukrainiečių istorinę atmintį ir totaliai sunaikinti „nacifikacijos“ laikotarpiu smarkiai atgimusią iki tol slopintą tautinę ir valstybinę sąmonę. Kitaip sakant, sunaikinti savo nacionalinį valstybingumą valingai teigiančią ir neapsakomų aukų kaina didvyriškai ginančią politinę ukrainiečių tautą. 

Atidžiau skaitant T. Sergeicevo samprotavimus nelieka nei menkiausių abejonių, kokios yra Ukrainos „denacifikavimo“ programos idėjinės ir istorinės ištakos. Pasak autoriaus, turi būti su šaknimis išrauta ne tik „banderiškoji nacistinės Ukrainos versija“, bet taip pat ir pirmiausia „vakarietiškas totalitarizmas“, kurio ideologinėmis ištakomis ir politiniu židiniu laikoma ne kas kita, o specifiškai vakarietiška politinės organizacijos forma, būtent modernioji nacionalinė valstybė.  Didžiausias Rusijos „nuopelnas“,  tiesiog neįkainojama paslauga „nedėkingiems“ Vakarams yra ši: „Vakarų išgelbėjimui XX amžiuje Rusija padarė viską, kas įmanoma. Ji realizavo pagrindinį vakarietišką projektą, alternatyvą kapitalizmui, nugalėjusiam nacionalines valstybes – raudonąjį, socialistinį projektą.“ Tuo pasakoma, kad komunistinė SSRS atrado ir pritaikė veiksmingesnį ir spartesnį, negu ekonominė kapitalizmo plėtra, būdą naikinti tautas. Tam tikslui buvo pasitelktas  visas įmanomų priemonių arsenalas nuo tautų „perauklėjimo“  kovojant su „nacionalistiniais prietarais“ iki specialiai vykdomų masinių žudynių. Holodomoras tapo šiurpiausiu šios politikos simboliu, nes faktiškai jis buvo  pirmasis bandymas nuosekliai „denacifikuoti“ Ukrainą masiškai išmarinant ukrainiečius badu. Net neslepiama, kad dabar turintis įvykti antrasis ukrainiečių tautos „denacifikavimas“ negali būti niekas kita, o mėginimas galutinai užbaigti SSSR laikais pradėtą darbą negrįžtamai integruojant užgrobtą Ukrainos dalį į „rusišką civilizaciją, kuri savo vidine esme yra antifašistinė“.

Rekonstravus rusiškąją Ukrainos „denacifikavimo“ ideologemą tampa akivaizdu, kad ji nėra nei fašistinė, nei juo labiau nacionalsocialistinė. Iš tikrųjų ukrainiečių tautos ir valstybės sunaikinimą turintis pateisinti Rusijos propagandinis pasakojimas yra grindžiamas ideologine iš stalininės SSRS arsenalo pasiskolinta schema. Vadovaujantis šia teoriniu ir istoriniu požiūriu nepagrįsta, bet ideologiškai savaip nuoseklia schema, visos nekomunistinės politinės pažiūros ir organizacijos buvo urmu paskelbtos fašistinėmis. Kominterno (1919-1943 m. veikusi Maskvos valdoma tarptautinė komunistų partija) klestėjimo laikais „socialfašistais“ buvo vadinami net to paties Markso idėjomis besirėmę socialdemokratai (tai darė ir pogrindinė LKP). O Vokietijoje Kremliaus direktyvas vykdžiusių komunistų kova su tos šalies socialdemokratiniais „fašistais“  tapo toli gražu ne menkiausiu veiksniu, padėjusiu ateiti į valdžią A. Hitlerio nacionalsocialistų partijai. Po Antrojo pasaulinio karo, paaiškėjus vokiškojo nacionalsocializmo piktadarysčių mastui, ši ideologinė schema neišnyko, tik buvo šiek tiek pertvarkyta. Postalininė SSRS iš „fašistų“ sąrašo išbraukė socialdemokratus ir pradėjo remti „pažangiuosius“, tai yra ne atvirai komunistinius, Vakarų visuomenių sluoksnius ir politines jėgas. Fašistų ir nacių etiketės buvo „rezervuotos“ nekairiosioms demokratinėms Vakarų valstybių politinėms jėgoms. Bet gana ilgai tiek Maskva, tiek tose šalyse veikusios Kremliui ištikimos komunistų partijos jas klijavo atsargiau ir santūriau. Taip buvo elgiamasi todėl, kad teko skaitytis su faktu, jog tos jėgos buvo integrali vakarietiškos demokratinės politinės sistemos dalis, o dažnai būdavo ir valdančiosios partijos.

Ši padėtis pradėjo iš esmės keistis XX-XXI a. sandūroje, kai Vakaruose su didėjančiu pagreičiu pradėjo kilti Antrosios komunistinės revoliucijos banga.  Vienas svarbiausių šios globalistinės neokomunistinės, arba vadinamosios leftistinės, revoliucijos tikslų yra sunaikinti politines tautas ir jų saviorganizacija bei savivalda grindžiamas nacionalines valstybes. Idėjiniu kovos su jomis ginklu tapo sovietinio Kominerno nuostata, galutinai išgryninta iki paprastos ir tariamai aiškios lygybės formulės: tautiškumas (nacionalizmas) = fašizmas = nacizmas. Ji pradėta masiškai taikyti Vakarų šalių piliečiams ir politinėms jėgoms, remiančioms ir ginančioms pokariu laikytą savaime suprantama nacionalinės valstybės idėją. Pastaroji sąmoningai kompromituojama, metant ant jos fašizmo ir nacionalsocializmo šešėlį ir išradinėjant pramanytas šios idėjos teorines ir istorines sąsajas su šių dviejų režimų ideologijomis. 

Tai reiškia, kad Vakarų demokratinėse šalyse veikiančios kairiosios politinės jėgos perėmė ir į savo idėjinės ginkluotės arsenalą įtraukė pačias nešvariausias stalininės SSRS naudotas kovos su ideologiniais priešininkais priemones ir konceptualines schemas. Svarbiausia iš jų yra iš esmės klaidinga ir tiesiog absurdiška nacionalizmo, fašizmo ir nacionalizmo „lygybės“ formulė, kuria Putinas grindžia Ukrainos „denacifikavimo“ programą.

Žvelgiant per prizmę joje keliamų pagrindinių tikslų – ištrinti ir suklastoti ukrainiečių istorinę atmintį, „numitinti ir deherojizuoti“ jų laisvės kovų istoriją, jos didvyrius paskelbiant „fašistais ir naciais banderovcais“, eliminuoti iš viešojo gyvenimo ir galiausiai sunaikinti ukrainiečių kalbą, priversti tautą „atgailauti“ ir ją „nubausti“ už siekį įgyvendinti „nacistinę“ svajonę turėti nepriklausomą nacionalinę valstybę – krinta į akis, kad tokia pat „denacifikacijos“ programa ar bent jos elementai įgyvendinami ir Lietuvoje. 

Kuo, jei ne siekiu ištrinti tautinę ir valstybinę sąmonę, galima laikyti niekaip nesibaigiančius trukdymus šalies sostinėje įrengti reprezentacinę Valstybės aikštę su Vyčiu, kuris kažkodėl laikomas ne Lietuvos Kario ir Gynėjo, bet „agresyvaus militarizmo“ simboliu? Kuo oficialiu valstybiniu lygmeniu įtvirtintas požiūris į 1941 m. Birželio sukilimą ir pokario partizaninį pasipriešinimą skiriasi nuo stalininės ideologinės propagandos tvaiku atsiduodančio V. Putino požiūrio į „nepribaigtus“ Ukrainos „fašistinius ir nacistinius banderovcus“? Kuo Lietuvos tyrinėtojų darbuose mėginamas įtvirtinti „naujas“ požiūris, jog atkūręs nepriklausomą valstybę nacionalinio išsivadavimo Sąjūdis iš esmės buvo nedemokratinis profašistinis sambūris, nėra tapatus T. Sergeicevo teiginiui, kad vadovavęs judėjimui už nepriklausomybę ukrainietiškas nacionalizmas veržėsi ne kur nors kitur, o būtent į „nacizmą“? Kaip vertinti kai kurių intelektualų rašiniuose vis dažniau ir drąsiau prasprūstančias užuominas, kad, ko gero, net Trispalvė galinti būti lietuviškojo fašizmo simbolis? Kuo, jei ne „europeizuotais“ nūdienos stalinistais reikia laikyti šalies „politologus“ ir „politikos komentatorius“, niekingai kartojančius Kominterno laikų triukus ir vis įžūliau drįstančius nekomunistinėms patriotinėms Lietuvos politinėms jėgoms, tarp jų Nacionaliniam susivienijimui, sąmoningai klijuoti akivaizdžiai šmeižikiškas fašistų ir nacių etiketes? O kuo dar, jei ne rafinuota kova su dar viena lietuviškojo „nacizmo“ apraiška – lietuvių kalba – galima laikyti kryptingas pastangas siaurinti lietuvių kalbos vartojimo sferą ir faktiškai panaikinti valstybinį jos statusą, įteisinant nelietuvišką asmenvardžių rašybą oficialiuose dokumentuose? Maža to – taip pat, dangstantis saviraiškos laisve ir kova su „pertekliniais suvaržymais“, paneigti pačią mūsų didžiųjų kalbininkų įgyvendintą norminės lietuvių kalbos idėją, kurios atsisakius kalba tiesiog pasmerkiama tapti „laisvai besivystančia“ žargoniška šnekta, iš principo negalinčia atlikti įprastinių valstybinės kalbos funkcijų?

Šie panašumai tarp Putino siekiamos įvykdyti Ukrainoje ir Lietuvoje jau vykstančios „denacifikacijos“ nėra ir negali būti paviršutiniški, nes jų idėjinės ištakos yra tos pačios. Tai iš marksistinės komunistinės revoliucijos doktrinos kylantis principinis ir neįveikiamas  priešiškumas tautoms ir nacionalinėms valstybėms kaip reakcingoms praeities ir tamsios žmonijos priešistorės atgyvenoms. Teigdamas, kad SSRS įgyvendintas „raudonasis, socialistinis“ tautų naikinimo projektas yra „vakarietiškas projektas“, T. Sergeicevas nepasako nieko naujo, o tik primena akivaizdų ir seniai žinomą faktą. 

Tačiau šis faktas yra lemiamai svarbus, norint suprasti gelmines dviejų „denacifikacijos“ projektų sąsajas. Jeigu SSRS ir dabartinis putiniškos Rusijos neokomunistinis „denacifikuojantis internacionalizmas“ savo idėjine kilme yra pirmiausia vakarietiškas projektas, kodėl jis negali atgimti Vakaruose ir būti toliau įgyvendinamas Lietuvoje „pažangiųjų“ visuomeninių ir politinių sluoksnių iniciatyva ir pastangomis? Žinoma, civilizuotesniu vakarietišku pavidalu ir ne tokiomis brutaliomis priemonėmis, kokiomis Putinas yra pasiruošęs „gydyti nuo nacizmo“ ukrainiečių tautą ir visuomenę.

Skaitant ir apmąstant T. Sergeicevo ir kitų rusiškojo eurazijinio neokomunizmo propagandininkų tekstus ramybės neduoda vienas itin svarbus klausimas. Ar atsitiktinai Lietuvos „denacifikavimo“ vajus ypač sustiprėjo būtent per pastaruosius dvejus-trejus metus, sparčiai artėjant ilgamečio Rusijos karo Ukrainoje atomazgai? Ar entuziastingiau negu sovietmečiu kovojant su nacionalizmo baubais ir visur ieškant  fašizmo ir nacizmo apraiškų bei jas džiaugsmingai eksponuojant šalies vidaus ir tarptautinei auditorijai vis dėlto nebuvo ruošiama sutikimo ir pasveikinimo dovana į Lietuvą iš tiesų galėjusiai nesunkiai įžengti Putino kariaunai? Ar galėtų būti Rusijos diktatoriaus širdžiai mielesnė dovana kaip galimybė, remiantis pačios Lietuvos „vidinių antifašistų“, kaip jie vadinami T. Sergeicevo straipsnyje, per pastarąjį dešimtmetį paskelbtomis kalbomis ir rašiniais, pareikšti visam pasauliui, kad virš dar kartą užgrobtos šalies patekėjo „išsilaisvinimo iš nacizmo“ saulė?

Iki karo Ukrainoje tokie klausimai atrodė veikiau spekuliatyvūs, o patiems lietuviškiesiems „vidiniams antfašistams“ ir įžeidžiantys. Tačiau ukrainiečių tautos tragedijos ir žudynių fone jie įgyja labai praktinę prasmę ir reikalauja konkretaus ir tiesaus atsakymo. Pradžiai užteks dviejų. Koks yra vis beatodairiškiau vykdomos Lietuvos „denacifikacijos“, arba, pasitelkiant šiek tiek perfrazuotą T. Sergeicevo apibūdinimą, pastangų kovoti su „gelminiu lietuviškumu“ tikrasis ir ilgalaikis tikslas? Ar „denacifikuojantys“ Lietuvą „vidiniai antifašistai“ iš tiesų nesupranta, ką daro, ir kokie gali būti jų veiklos padariniai? Ar vis dėlto supranta, bet sąmoningai vadovaujasi nuostata: geriau Putino „denacifikuotas“ Rusijos Šiaurės Vakarų kraštas negu nepriklausoma demokratinė nacionalinė Lietuvos valstybė? Karo Ukrainoje gaisras kitaip klausti jau nebeleidžia. Laikas apie tai kalbėti atvirai ir iš esmės. Kol nevėlu.