Vytautas Radžvilas. „Švelniosios denacifikacijos“ grėsmės

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-04-28 19:16:00, skaitė 698, komentavo 60

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Rusijos įvykdytas Ukrainos užpuolimas ne tik negrįžtamai pakeitė geopolitinę ir saugumo padėtį visame pasaulyje. Nėra abejonių, kad globalizmo era baigiasi. Ateina regioninių galios centrų laikas. 

Kokia bus nauja geopolitinė pasaulio sankloda ir galios centrų konfigūracija -- paaiškės dar negreitai. ES taip pat nebebus tokia, kokia buvo iki šiol: ilgametis Prancūzijos ir Vokietijos dvilypumas ir veidmainystė de facto kuriant karinę ir politinę sąjungą su Rusija, kaip ir akivaizdus mėginimas drauge su ja sunaikinti Ukrainos valstybę per Minsko susitarimus, o dabar iš esmės sabotuojant karinę pagalbą, niekada nebus pamiršti. 

Lietuvai teks ieškoti kuo saugesnės vietos būsimojoje tarptautinėje geopolitinėje ir saugumo sistemoje. Taip pat iš naujo apsibrėžti santykius su ES. Tačiau tą vietą įmanoma sėkmingai surasti, o minėtus santykius tinkamai apsibrėžti tik atsakingai apmąsčius per tris dešimtmečius nueitą kelią ir išmokus kai kurias pamokas. 

Valstybė tik ką buvo atsidūrusi prie bedugnės krašto. Į prarają nenugarmėta tik per stebuklą, kurį sukūrė ukrainiečiai. Žvelgiant retrospektyviai į praėjusių dviejų mėnesių įvykius, praktiškai neįmanoma patikėti, kad žaibiškos pergalės Ukrainoje atveju Rusija būtų nepasinaudojusi unikalia proga vienu ypu atkurti imperiją užgrobiant Moldaviją ir Baltijos šalis. Prancūzijos ir Vokietijos žaidimai už Ukrainos nugaros nepalieka vietos jokioms iliuzijoms: mūsų laukė nauja okupacija, už kurią Rusija būtų vėl atsipirkusi tik trumpalaikėmis simbolinėmis sankcijomis.

Virš Lietuvos pakibęs, nors, laimė, po keleto karo dienų kiek nuslinkęs tolyn mirtinas pavojus verčia kitomis akimis pažvelgti į daugiau kaip dešimtmetį visose mūsų viešojo gyvenimo srityse vykstančius procesus ir keistus reiškinius, staiga įgijusius naują ir grėsmingą prasmę Rusijos paskelbto Ukrainos „denacifikavimo“ plano kontekste.

Šis planas išdėstytas dviejų Rusijos karo propagandininkų Piotro Akopovo ir Timofejaus Sergeicevo, taip pat eksprezidento ir Rusijos Saugumo tarybos vadovo D. Medvedevo programiniuose straipsniuose. Vieną iš jų – T. Sergeicevo straipsnį „Ką Rusija turi padaryti Ukrainai“ – Nacionalinio susivienijimo kolegės specialiai išverstas į lietuvių kalbą, kad visuomenė galėtų susidaryti ne fragmentišką ir paviršutinišką, bet platesnį ir nuoseklesnį vaizdą apie tai, koks yra Rusijos programos ideologinis pagrindas, politinis turinys ir ilgalaikiai tikslai. Minėtos programos šerdis – siekis užgrobus Ukrainą su šaknimis išrauti vadinamąjį „giluminį ukrainietiškumą“. 

Analizuodamas tekstą galutinai įsitikinau, kad panašiomis ideologinėmis nuostatomis grindžiama ir „giluminį lietuviškumą“ siekianti nuslopinti „švelniojo denacifikavimo“ programa, maždaug nuo 2010 m. ypač uoliai pradėta įgyvendinti ir Lietuvoje. Iš principo tai nėra naujiena. Tačiau struktūriškai rekonstruojant T. Sergeicevo tekste konceptualiai išdėstytos programos svarbiausius elementus iškilo vis labiau ramybės neduodantis  klausimas: ar nėra taip, kad dangstantis „vakarietiškų vertybių“ frazeologija mažiausiai dešimtmetį buvo ruošiama moralinė, intelektualinė ir politinė-ideologinė dirva naujai Lietuvos okupacijai be šūvio? Kiek ji buvo ruošiama sąmoningai ir tikslingai, o kiek tai buvo „naudingų idiotų“ pastangomis vykdoma tautinės ir valstybinės savigriovos kampanija – atskiras ir sudėtingas klausimas.

O išsamiau, bet vienu ilgu sakiniu apibendrinant šalyje vis stiprėjančias „denacifikacines“ tendencijas, klausimas būtų toks: 

Ar Lietuvoje maždaug nuo 2010 metų pradėta labai kryptingai vykdyti ir net karo sąlygomis tęsiama „denacifikacinė“ kovos su „fašistuojančiu nacionalizmu“, istoriniais ir valstybiniais simboliais, Laisvės kovų diskreditavimo, lietuvių valstybinės kalbos statuso ir jos norminės formos griovimo bei išstūminėjimo iš viešosios erdvės, „multikultūrinės“ visuomenės kūrimo tūpčiojant apie iš Rytų siunčiamus Baltarusijos ir Rusijos spectarnybų kontroliuojamus nelegalius migrantus, prievartinio visuomenę skaldančių neokomunistinių-genderistinių įstatymų stūmimo, cenzūros siautėjimo ir pilietinių teisių bei laisvių varžymų, sąmoningo gyventojų skurdinimo politika nebuvo ir nėra skirta tam, kad šitaip pamažu ir nepastebimai „denacifikuojama“ lietuvių tauta ir Lietuvos visuomenė  būtų iš anksto paversta tautinės ir valstybinės sąmonės neturinčia, politiškai neorganizuota ir bevale pakrikusia mase, neįstengsiančia net iš tolo pasipriešinti lauktai Putino invazijai taip, kaip jo nešamai „denacifikacijai“ priešinasi ukrainiečių tauta?

Šiandien iš tiesų sprendžiamas Lietuvos valstybės likimas. Jeigu norime išlikti, yra gyvybiškai svarbu skubiai nutraukti Lietuvos „denacifikavimo“ projektą ir sustabdyti įsibėgėjusį tautos ir valstybės griovimo procesą. Būtina suprasti, kur veda ir kuo tik atsitiktinai šį kartą dar nesibaigė ilgai trukusi kova su „nacionalizmo apraiškomis“ ir kitomis „praeities atgyvenomis“. Ukrainos pasipriešinimas Rusijos agresijai tapo pamoka, kurios jau nebebus galima ignoruoti prasidėjusios naujos geopolitinės sumaišties laikais: žmonės nemiršta už tokias abstrakcijas kaip „laisvė“, „demokratija“ ar „žmogaus teisės“. Už savo laisvę kovoja ir ją įstengia valingai ginti tik tautos -- konkrečios žmonių bendruomenės, pasiryžusios besąlygiškai grumtis ir prireikus mirti už teisę gyventi savo žemėje ir savarankiškai spręsti, kaip jos nori gyventi. Nėra jokio stipresnio motyvo kovoti už laisvę negu tautos troškimas išlikti ir pačiai lemti savo likimą. Sunaikink žmonių bendrijos narių tautinę ir valstybinę sąmonę -- ši bendrija virs klusniais vergais. V. Putinas ir jo ideologai tai supranta. Lietuvoje būtina išmokti jo duodamą pamoką ir iš naujo apmąstyti, ką reiškia būti ir ko reikia norint išlikti tikra tauta ir valstybe.

O ką konkrečiai reiškia ir kur veda Lietuvoje vykstanti „denacifikacija“, lengva suprasti pamėginus atlikti paprastą mintinį eksperimentą ir atsakyti kad ir į tokius klausimus:

a) Tikrai galima tikėtis, kad „globalios Lietuvos“ vizija įtikėjęs šalies pilietis gins čia esančią Lietuvą, o ne spruks kur akys veda ir, atsidūręs tolimiausiame pasaulio krašte, kaip indulgencija už bailumą ir išdavystę nesirems valdžios skelbiamu šūkiu „Lietuva yra ten, kur yra nors vienas lietuvis“?

b) Skatinant absoliutų istorinių pasakojimų „pliuralizmą“ iš tiesų nesuprantama, kad praradus kolektyvinę tautos istorinę atmintį sutraukoma esminė politinę bendruomenę socialiniu ryšiu saistanti mentalinė gija, kuriai išnykus „individualizuotų“ pasakojimų savininkai tampa tik jų fizinio išgyvenimo poreikius tenkinančios vietos / teritorijos gyventojais, kurie net nesupras, ką ir kodėl verta ginti, nes iš principo tuos poreikius gali patenkinti ir bet kuris tą vietą užgrobęs nukariautojas?

c) Tikrai tikima, kad smėlio pliažo įrengimas kovotojų už Lietuvos laisvę kančių ir žudynių vietoje yra tinkamiausias būdas pagerbti didvyrių atminimą ir įkvėpti piliečių, ypač jaunosios kartos, troškimą sekti jų pavyzdžiu, o voliojimasis pliaže tokioje vietoje yra kilniausia ir patriotizmą geriausiai ugdanti „džiaugimosi laisve“ išraiška?

d) LR Seimo nariai, uoliai įtvirtindami visas „pažangias naujoves“ dėl asmenvardžių rašybos, supaprastinto tautybės keitimo remiantis okupacijos laikotarpių dokumentais iš tiesų nesuvokia, kad viešai triukšmingai kritikuodami Z. Jedinskij jie tuo pat metu tyliai ir nuosekliai vykdo 1990-1991 m. Pietryčių Lietuvos autonomininkų programą delituanizuoti šį kraštą, o kalbant plačiau – kuria šiltnamio sąlygas manipuliuoti Rusijos propagandos smarkiai veikiamo krašto gyventojų tautine sudėtimi, o žvelgiant plačiau ir iš istorinės perspektyvos – skatina procesus, kurie praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje vyko Klaipėdos krašte ir baigėsi tragiška atomazga?

e) Melagingai trinant ribą tarp iš Ukrainos atvykusių tikrų karo pabėgėlių ir net šioje kritiškoje situacijoje raginant įsileisti ir „integruoti“ Baltarusijos nuo praėjusios vasaros (įsidėmėtinas sutapimas -- kiek žinoma, principinis sprendimas pulti Ukrainą buvo priimtas būtent tada) siunčiamas ekonominių migrantų minias iš tiesų buvo ir tebėra nesuvokiama, kad šie geresnio gyvenimo ieškotojai ne tik negintų Lietuvos, bet vadovaujami ir nukreipiami tarp jų infiltruotų Baltarusijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų agentų Lietuvos užpuolimo atveju būtų kėlę sumaištį (gal net staiga gavę ginklų ir pradėję veikti kaip sukilėliai ir nežinia iš kur išdygę dar vieni „kovotojai už laisvę“) arba, geriausiu atveju, būtų kaip statistai dalyvavę 1940 m. stiliaus mitinguose ir sveikinę iš „lietuviškųjų nacionalistų ir rasistų diskriminacinio jungo“ juos „išlaisvinusią“ Putino ir Lukašenkos „sąjunginę“ armiją?

Šį klausimų sąrašą būtų galima tęsti. Jie turi būti keliami kuo plačiau ir garsiau. Iki šiol vykstantis valstybės pamatų, kurių  kertiniai akmenys yra tautinė ir valstybinė jausena bei savimonė, plovimas stūmė Lietuvą į katastrofą, kurios pavyko išvengti tik paskutinę akimirką laimingai susiklosčius aplinkybėms. Tačiau net Ukrainai laimėjus karą grėsmės Lietuvai neišnyks. Prasidėjęs nestabilumo ir nesaugumo laikotarpis bus ilgas. Būtina išmokti gyventi ir gintis naujomis sąlygomis.