Vytautas Sinica. Cenzūros gali nelikti?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-05-04 17:26:00, skaitė 464, komentavo 2

Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

JAV žiniasklaida verda, o Lietuvos žiniasklaida tyli apie tai, kad turtingiausias pasaulio žmogus Elonas Muskas nusipirko socialinį tinklą Twitter už 44 milijardus dolerių. Iš pradžių tapęs didžiausiu akcininku su 9 proc. akcijų, jis atsisakė pasiūlymo tapti Twitter valdybos nariu, nes tai būtų uždraudę jam kontroliuoti daugiau nei 15 proc. akcijų. Muskas norėjo visiškos kontrolės ir ją nusipirko. 

Kam? Jo paties teigimu, jo visiškai nedomina pelnas, o tik galimybė atkurti žodžio laisvę socialiniame tinkle, pastaraisiais metais garsėjusiame politiškai motyvuota cenzūra. Muskas save vadina žodžio laisvės absoliutistu, o savo viziją apibūdina taip: Twitter galėtų būti tikra miesto agora, viešoji erdvė, kurioje vyksta iš tiesų laisvos diskusijos, būtinos demokratijai veikti. Jo žodžiais, Twitter turi būti „politiškai neutralus“, „vienodai nuviliantis radikalus kairėje ir dešinėje“. 

Muskas išvardijo kelis numatomus pakeitimus, tarp kurių žinučių redagavimo galimybė, didesnė jų apimtis, visiems prieinami sklaidos algoritmai ir laikini suspendavimai vietoje paskyrų blokavimo. Pastarasis veiksmas pozityvumas, bet apskritai kol kas pristatyti pakeitimai esmės nekeičia. O esmė paprasta: kad Musko deklaruojama žodžio laisvė būtų įgyvendinta, Twitter turi visiškai atsisakyti pažiūrų cenzūravimo. 

JAV visuomenėje ir kairieji, ir dešinieji tikisi, kad taip ir bus. Tą puikiai liudija masiniai perėjimai į ir iš Twitter platformos. Vos per pirmąją Musko „valdymo“ dieną respublikonas Floridos gubernatorius R. DeSantis susirinko beveik 100 000 naujų sekėjų. Kalifornijoje rinkta demokratė N. Pelosi per parą prarado keliolika tūkstančių. Twitter atstovai ir analitikai iš šalies sako, kad tai ne naujos vadovybės veiksmai, o natūralus vartotojų elgesys: kairieji uždaro savo paskyras ir palieka tinklą, dešinieji paskyras kuriasi. Trumpas pasakė, kad negrįš į Twitter, nes lieka savo sukurtame tinkle „Truth“, bet respublikonai apžvalgininkai kaip Markas Levinas ar Rusijos agresijos fone liūdnai pagarsėjęs Tuckeris Carlsonas jau grįžo į Twitter. 

Ypač sunkiai pokyčius išgyvena kairieji Twitter darbuotojai: jie patys pasakojosi, jog verkia dėl naujo savininko atėjimo, „išgyvena penkias gedulo stadijas“, jiems suteikiama psichologinė pagalba, o sandorio paskelbimo dieną užblokuota galimybė daryti pakeitimus sistemoje, bijant „nevaldomų“ darbuotojų sabotažo. Įdomu tai, kad Muskas dabar turės priėjimą prie informacijos apie Twitter iki šiol taikytus algoritmus ir galės paviešinti tinklo elgesį vienų ar kitų pažiūrų naudai, jeigu tokios veiklos įrodymų bus. 

Lietuvoje apie visa tai tylima. Gal todėl, kad pats Twitter Lietuvoje nėra populiarus. Politikai juo naudojasi daugiausiai angliškoms žinutėms skelbti, taigi užsienio auditorijai. Tačiau permainos Twitter, jeigu jos įvyks, palies ir kitus socialinius tinklus. Facebooke cenzūros gali sumažėti tiesiog todėl, kad žmonės išgirs esant visavertę alternatyvą. Pereiti į Twitter ne tas pats, kas ligšioliniai siūlymai lysti į „pogrindį“ – įvairius siauro vartotojų rato tinklus. 

ES supranta įvykio svarbą ir sutiko jį su nerimu, kaip ir JAV kairieji. Europos vidaus rinkos komisaras Thierry Bretonas suskubo įspėti Muską, kad ES šalyse Twitter turės laikytis kaip tik rengiamo Skaitmeninių paslaugų akto, numatančio pareigą pašalinti dezinformaciją ar neapykantą kurstantį turinį. ES jau kelis metus juda link didesnio socialinių tinklų reguliavimo, tapusio itin aktualiu po 2020 metų JAV rinkimų. 

Vargu, ar kas nors nesutaria dėl būtinybės reguliuoti socialinius tinklus. Diskusijų nekelia tai, kad juose neturėtų būti žiaurių smurto ar žmonių žeminimo, pornografijos vaizdų, tiesioginį susidorojimą kurstančių žinučių, šmeižto ir panašiai. Tačiau konfliktai kyla dėl to, jog socialiniai tinklai sistemingai imasi cenzūruoti įvairias pasaulėžiūras ir politikus. Garsiausi atvejai susiję būtent su Twitter tinklu. Tai ir 60 milijonų sekėjų turėjusio JAV prezidento Trumpo užblokavimas neva už smurto kurstymą, nors toliau neblokuojamas Irano lyderis, kurstantis sunaikinti Izraelį. Tai ir atviras sprendimas 2020 metų JAV rinkimų metu slėpti bet kokią informaciją apie Bideno sūnaus kompiuterį su galimos jų šeimos korupcijos įrodymais, nors dabar – kai tai nebesvarbu rinkimams – šią istoriją tikra ir verta viešinimo laiko visa didžioji JAV žiniasklaida. Tai pagaliau ir masinis blokavimas visų, kas be įrodymų teigė, kad demokratai pavogė 2020 metų JAV rinkimų rezultatus. Kai 2016 metais demokratai be įrodymų skelbė, jog Trumpo pergalę lėmė Rusijos kišimasis, niekas dėl to blokuojami nebuvo. Šališkumas akivaizdus ir pats Muskas nurodo šiuos pavyzdžius.

Tačiau neatsilieka ir Facebook. Kritiška vyraujančiam naratyvui ir valdžios sprendimams informacija apie COVID-19 skiepų kampaniją ar pačios ligos plitimą ir žalą, yra žymimi kaip nepatikimi, algoritmais paslepiami nuo kitų vartotojų, juos paskelbę asmenys dažnai blokuojami. Nors tarp mokslininkų COVID-19 tema vyksta karštos diskusijos (praradusios susidomėjimą karo fone), Facebook ir kiti tinklai elgiasi taip, lyg viskas būtų aišku ir dėl pačios ligos, ir dėl geriausių politinių sprendimų. Taip niekada nebūna.

Taigi bėda yra be noras skelbti absoliučiai bet ką, o noras išnaikinti politinį šališkumą ir konkrečių pažiūrų cenzūrą. Dažniausia blokavimo priežastis – neapykantos kalba – šiandien jau reiškia visai ne neapykantą ar susidorojimo raginimus. Žmonės apkaltinami neapykantos kalba tiesiog todėl, kad oponuoja įvairių mažumų reikalavimais: vienalytės „santuokos“, „lyties keitimo“, nelegalios migracijos ir taip toliau. Neapykantos kalba įmanoma tik prieš mažumų grupes. Tikrai neapykanta ne prieš mažumas yra mažiau persekiojama ir baudžiama, negu paprasčiausiai nemalonus užgaunantis pasisakymas kurios mažumos atstovo adresu. Ši situacija prieina absurdus, vieši asmenys blokuojami, o kartais ir teisiami už Biblijos citavimus. Ši sistema veikia sukurdama net ne cenzūros, o savicenzūros mechanizmą – žmonės netrunka susiprasti, ką šnekėti rizikinga, ir patys nutildo save.

Ši sistema leftistams Vakaruose ir Lietuvoje atrodo teisinga ir vertinga. Jų akimis, taip ir turi būti. Mažumų (jokiu būdu ne visų žmonių) jausmai šiandien tapę tiek svarbūs ir vertingi, kad žmonės dėl jų užgavimo gali prarasti statusą, darbą, verslo užsakymus, būti nubausti ar bent blokuojami socialiniuose tinkluose. Pastarasis dalykas nėra smulkmena. XXI amžiuje daugybė žmonių, o jaunimo tarpe apskritai dauguma, naujienas gauna socialiniuose tinkluose. Šie yra tapę faktine viešąja erdve, XX amžiaus TV, radijo ir spaudos pakaitalu. Didžioji žiniasklaida nuolatos ima naujienas iš socialinių tinklų, politikai būtent ten skelbia savo pozicijas, o rinkėjai veliasi į diskusijas. Todėl dėl pažiūrų netekti prieigos prie socialinių tinklų reiškia būti dėl pažiūrų išmestam iš viešosios diskusijos, netekti galimybės veiksmingai naudotis žodžio laisve. Skaitytojui, kuris nesinaudoja socialiniais tinklais, tai gali skambėti kaip kažkoks hobis. Tačiau realybė tokia. Socialiniai tinklai šiandien yra realios žodžio laisvės sąlyga. 

Jameso Freemano straipsnyje „Wall Street Journal“ genialiai rašoma: „Prieš daugelį metų visai kitokioje Amerikoje žiniasklaidos atstovai reiškė nerimą, kad žiniasklaidos priemonę įsigijęs turtuolis gali mėginti įtvirtinti ideologinę pasaulėžiūrą. Elono Musko ir Twitter istorijoje žiniasklaida apimta siaubo, kad Muskas TO NEDARYS. Didžioji spaudos atstovų baimė ta, kad socialinės medijos platforma gali iš tiesų leisti visiems savo vartotojams reikšti mintis.“ Paskutinis desperatiškas bandymas sustabdyti Twitter pardavimą Muskui buvo Atviros rinkos instituto – George`o Sorošo Atviros visuomenės fondo finansuojamo think-tanko – raštas JAV Federalinei ryšių komisijai, prašant blokuoti pardavimą, „kad būtų apsaugota žodžio laisvė ir atvira diskusija“. Net šios institucijos vadovui toks raštas nuskambėjo ironiškai, o jo atsakymas – institucija nei gali blokuoti pardavimą, nei mato priežasčių tai daryti. 

Ironiškų pokyčių yra ir daugiau. Išties ironiška, jog kol Twitterį valdė kairieji, Obama ir daugybė jų sakė, kad blokuoti vartotojus yra kiekvienos kompanijos teisė, tai ne valstybinė cenzūra, todėl ne JAV Konstitucijos Pirmosios pataisos pažeidimas ir nepatenkintieji blokavimu gali eiti į kitus socialinius tinklus. Kokius kitus? 10 kartų mažesnius? Tinklus, kur iš naujo reikėtų kurtis tūkstantines ar milijonines auditorijas? Tada kairiesiems neatrodė, kad tokia stipresniojo teisė šalinti vartotojus visiškai iškreiptų lygios diskusijos galimybes. Šiandien tiesiogine prasme tie patys žmonės jau piktinasi, kad Twitter`is neturi alternatyvų. Bet ko jie bijo? Juk Muskas sakosi esąs už žodžio laisvę. Kairiųjų jis neblokuos. 

Bet kairieji nė nemano, kad gali būti blokuojami. Tai jų negąsdina. Jiems siaubą kelia mintis, kad nebus blokuojami kitaminčiai. Kad teks susidurti su nuomonėmis, kurias jau gerą dešimtmetį pavyko represuoti kaip tariamą neapykantą. Keista, makabriška baimė. Šiandieniniuose žmonių santykiuose neapykanta žmonėms dėl jų kitokios nuomonės paplitusi nepalyginamai labiau nei neapykanta įvairioms žmonių grupėms dėl jų tapatybės.