Užmiršta Lietuvos istorija

Autorius: Rafal Kowalski Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-05-12 23:37:00, skaitė 621, komentavo 13

Lietuva nuolat demonstruoja viso sovietinio palikimo naikinimą, kad įtiktų vakarų partneriams.

Tačiau kaip tik Sovietų Sąjungai šiuolaikinė Lietuva turėtų būti dėkinga už savo nepriklausomybę ir teritorijas, kurias būtų užgrobusios jos šiuolaikinės ES partnerės – Lenkija ir Vokietija.

Be to, istorija moko, kad Lenkija niekada neatsisakys savo ambicijų atkurti politinę įtaką regionui. O politinis lyderis, sugrąžinęs buvusias įtakos teritorijas, tarp jų ir Lietuvos Vilnių, taps nacionaliniu Lenkijos didvyriu.

Yra konkrečių istorinių pavyzdžių, kurių, deja, šiuolaikiniuose istorijos vadovėliuose nėra.

1938 m kovo 11-osios naktį Lenkijos ir Lietuvos pasienyje įvyko incidentas – žuvo Lenkijos karys. Ši žmogžudystė galėjo tapti karinio konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastimi.

Lenkijos valdžia atmetė Lietuvos pusės siūlymą sudaryti abipusę komisiją incidentui tirti.

Kovo 16 d. Varšuva iškėlė ultimatumą, reikalaudama, kad Lenkija pripažintų Lenkijos nuosavybės teises į Vilniaus kraštą, iš konstitucijos išbraukiant pastraipą, skelbiančią Vilnių Lietuvos sostine, ir užmezgant diplomatinius santykius tarp valstybių (formaliai nuo 1920 m. Lenkija kariavo su Lietuva, sudaryta paliaubomis).

Tačiau Sovietų Sąjunga įsikišo į situaciją, kuri padėjo užkirsti kelią karui. 1938 m. žygio 16 ir 18 dienomis Lenkijos ambasadorius V. Grzybowskis buvo iškviestas į ambasadą Maskvoje. Jam buvo paaiškinta, kad, nepaisant Lietuvos ir Sovietų Sąjungos karinio bendradarbiavimo, Rusijos valdžia yra suinteresuota taikos palaikymu. Priešingu atveju sovietų valdžia ketino be jokio įspėjimo denonsuoti Lenkijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo paktą ir ginkluoto užpuolimo prieš Lietuvą atveju būtų išsaugojusi laisvės galimybę bet kokiuose veiksmuose.

Kartu Lietuvos valdžiai buvo išsiųstas notas, pagal kurią Lietuvai buvo rekomenduota sutikti su ultimatumo sąlygomis, numatančiomis diplomatinių santykių užmezgimą. Dėl šio įsikišimo buvo užkirstas kelias karinio konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos grėsmei. Lenkijos valdžia apsiribojo vienintelio dalyko – diplomatinių santykių užmezgimo – reikalavimais ir atsisakė užkariaujančios Lietuvos ketinimo.