Tatjana Aleknienė. „Akademikų“ tylėjimas

Autorius: Tatjana Aleknienė Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-05-19 21:35:00, skaitė 116, komentavo 2

Tatjana Aleknienė. „Akademikų“ tylėjimas

Lietuvos akademinės bendruomenė gausiais parašais parėmė kelių „akademikių“ inicijuotą laišką „Lietuvos Respublikos Seimo nariams dėl partnerystės instituto palaikymo“ ir kviečia „Lietuvos Respublikos Seimo narius/es pritarti partnerystės įstatymo įgyvendinimui Lietuvoje“.

Laiške primenama, kad Lietuvai 2004 m. tapus Europos Sąjungos nare, „įsipareigojome ir toliau gerbti europines vertybes bei nediskriminuoti žmonių dėl lyties, rasės, etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos“. Teigiama, kad partnerystės įstatymas „svarbus ir heteroseksualioms, ir tos pačios lyties poroms. Jis leistų apsaugoti šių asmenų santykius, užtikrintų turtines ir neturtines partnerystėje gyvenančių žmonių teises. Taip būtų sukurtos būtinos sąlygos visaverčiam ir oriam visų Lietuvos piliečių gyvenimui“. Baigdami savo kreipimąsi „akademikai“ kviečia Lietuvos Respublikos Seimo narius „palaikyti Partnerystės įstatymą ir tokiu būdu prisidėti prie teisingesnės, laisvesnės ir saugesnės valstybės kūrimo“.

Laišką pasirašė apytiksliai keturi šimtai „akademikų“ ir „akademikių“. Išties didelis skaičius. Kita vertus, galima paklausti, kodėl savo parašu jo neparėmė dar apytikriai tris kartus tiek akademinės bendruomenės narių? Nejaugi joje yra tiek daug asmenų, kuriems neatrodo svarbu prisidėti prie teisingesnio ir oresnio visuomenės gyvenimo kūrimo?

Ar tik tingumas ir abejingumas lemia daugumos susilaikymą? O gal tamsumas? Arba Kremliaus propagandos įtaka? Pastarąją hipotezę šiandienos viešoje erdvėje labai mėgsta kartoti etatiniai ir neetatiniai LGBT programos rėmėjai.

Išgirsti susilaikiusių akademikų pasiaiškinimą ir pozicijos pagrindimą niekas iš politinės viešumos tvarkytojų, man regis, nenori. O ir „akademikams“, žinoma, paprasčiau pasirašyti po institucijos vadovybės, politinės valdžios ir oficialios žiniasklaidos palaikomą poziciją dėstančiu tekstu nei rasti laiko, noro ir, pagaliau, drąsos pasakyti, kodėl laiško iniciatyvos nepalaiko. Vis dėlto iš „akademikų“ galima tikėtis ir labiau motyvuoto asmeninio pasirinkimo bei intelektualinės atsakomybės, todėl pamėginsiu pateikti glaustą vienos „akademikės“ pozicijos santrauką.

Kalbant apie minėto laiško (ne)pasirašymą, reikia pasakyti du dalykus. Vienas bendriausio metodinio pobūdžio, galima sakyti formalus: atsakingas žmogus, juolab mokslininkas, įpratęs atsargiai elgtis su tekstais, neturėtų pritarti nematytam neskaitytam dokumentui. Pastebėjau, kad raginimas remti nepaviešinto turinio projektą piktina ir didelius LGBT programos rėmėjus, nerimavusius, kad projektas pasirodys nepakankamai ambicingas. Be to, dabar jau paaiškėjo, kad teikiamas ne „partnerystės“, o „civilinės sąjungos“ įstatymo projektas.

Antra, reikia svarstyti apie kryptį, kurią brėžia raginamas priimti LGBT asmenų partnerystę, civilinę sąjungą ar kaip nors kitaip vadinamą sugyvenimo formą įteisinantis įstatymas.

Įstatymas, leidžiantis reglamentuoti homoseksualių asmenų bendro gyvenimo reikalus, būtų tinkamas ir reikalingas teisės elementas. Tačiau šiandien ir įstatymo rėmėjai, ir jo oponentai kalba apie tai, kad kitu teisinės korekcijos žingsniu partnerystė teisės sistemoje bus prilyginta šeimai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Tai reiškia, kad civilinei LGBT asmenų sąjungai bus suteikiama teisė ir galimybė turėti vaikų, vadinasi, motinystė ir tėvystė nebebus siejami su biologine tikrove, o vaikai tokiose šeimose rastis galės tik tuo atveju, jei trečias žmogus (vyras arba moteris, nelygu atvejis) bus panaudotas kaip biologinės medžiagos donoras. Nematau čia oresnės ir teisingesnės visuomenės paveikslo.

Svarbu turėti omenyje, kad šeimos sampratos reformavimas yra bendros žmogaus lytiškumo ir su juo susijusios visuomenės santvarkos reformos dalis. Atsakingi ir sąmoningi partnerystės projekto rėmėjai tai supranta, manau, aklumu jų negalima būtų apkaltinti. Vis dėlto negaliu nesistebėti eksperimentuotojų su žmogaus ir visuomenės prigimtimi drąsa ir, sakyčiau, akivaizdžiu intelektualiniu bei moraliniu nejautrumu. Komunistinės ideologijos skelbėjai sovietmečiu bent jau atvirai teigė, kad siekia sukurti naują žmogų ir naują pasaulį. Dabartinė žmogiškumo ir visuomenės reforma siekiant sukurti naują belytį žmogų ir belytę visuomenę (juk atsiranda teisė, o kartu su ja ir visuotinė pareiga nepaisyti biologinės lyties) pateikiama kaip kilni korekcija žmogaus teisių srityje, niekaip nepaveiksianti „tradicionalistų“ daugumos gyvenimo.

Juoktis iš oponentų jiems priskiriant lėkštą šūkį „LGBT sąjungos sugriaus tradicinę šeimą“ taip pat netinka intelektualu save laikančiam žmogui. Aišku, galime susitarti, ką vadinsime šeima. Samprata, juolab teisinė sąvoka – susitarimo reikalas. Nauja reforma, jeigu ir ne pirmu, tai kitais žingsniais „sugriaus“, tai yra iš esmės pakeis ir (manau, čia tikrai tinka toks žodis) iškreips žmogaus, kaip biologinės, lytį turinčios būtybės, sampratą, su tuo susijusią visuomenės santvarką, tad ir bendrai žmogaus savivoką ir pasaulėvoką. „Akademikams“ tai turėtų būti labai rimti reiškiniai, daug rimtesni nei propagandiniai paruoštukai apie Kremliaus ausis ir žmogaus orumo negerbiančius tamsuolius.

Ne „šeima sugrius“, suirs iki šiol gyvavusi žmogiškojo pasaulio ekosistema. Bet, panašu, kad progresyviesiems intelektualams tokia ekologija nė kiek nerūpi. Todėl ir klausia: „O kaip LGBT šeimos pakenks tau ir tavo šeimai?“ O kaip man pakenks tirpstantys Arkties ledynai, Atlanto vandenyne besikaupiantis plastikas arba po mano mirties pasaulį ištiksianti ekologinė katastrofa? Kodėl turėčiau dėl to dabar nerimauti, užuot visą energija skyrusi, tarkime, savo tiesioginiam profesiniam darbui? Ar socialinė ir intelektualinė ekologija mažiau svarbi? Išeina, kad politinis aktyvumas ir visuomeninis sąmoningumas skatinamas tik tam tikrose srityse ir tik tam tikromis leidžiamomis kryptimis. Nieko neprimena?

P. S. Paraginau keletą pažįstamų akademinio pasaulio žmonių prisijungti ir raštu viešai paaiškinti savo poziciją bei pasirinkimą nepasirašyti nematytą partnerystės įstatymo projektą paremti kviečiančių „akademikų“ laiško. Pateiksiu čia ir keleto iš jų atsakymus, kurie neblogai parodo, kodėl dauguma „akademikų“ renkasi patylėti.

X: „Nors visiškai nepritariu genderizmo ideologijai, labai nenoriu veltis į viešas diskusijas, nes mano darbdavys yra genderistų knibždėlynas, o ir pati diskusija su politizuotais kvailiais būtų beprasmė“.

Y: „Mano padėtis labai paprasta – nepasirašiau, nes negavau jokio kvietimo, o jei būčiau gavęs, būčiau nepasirašęs. Po praėjusių rinkimų manau, kad Lietuvos viešuomenė yra beviltiška, sociumas paskendęs leftistiniame marazme. [...] Nesu tiek įsigilinęs į politines aktualijas, kad galėčiau argumentuotai reaguoti į laiškus, kurių skaityti neturiu jokio noro“.

Panašiai atsakė dar keli kolegos, kurių atsakymų negaliu paviešinti, nes jie konkrečiau apibūdino savo profesinę bei institucinę padėtį.