Nacionalinis susivienijimas. Dėl šalyje įvestos nepaprastosios padėties

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-05-23 14:56:00, skaitė 424, komentavo 2

Prasidėjus Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą, Lietuvos Respublikos Prezidentas 2022 m. vasario 24 d. dekretu ir Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. kovo 10 d. nutarimu visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje įvedė nepaprastąją padėtį. Ji baigėsi 2022 m. balandžio 20 d., bet motyvuojant tebesitęsiančia Rusijos agresija, pratęsta iki 2022 m. birželio 29 d.

Prezidento dekrete ir Seimo nutarimuose nurodoma, jog žmogaus teisių ir laisvių apribojimais siekiama pašalinti dėl Rusijos ir Baltarusijos veiksmų šalies nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai kilusią grėsmę. Pratęsiant nepaprastosios padėties režimą motyvuota, kad dėl taikomų represijų didėja gyventojų pasitraukimo tikimybė iš Rusijos ir Baltarusijos valstybių. Be to, motyvuota, kad Rusija grasina NATO, Europos Sąjungos (ES) bei kitų Europos valstybių saugumui bei kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Nuogąstauta ir dėl galimų hibridinių atakų bei įvairiausio pobūdžio provokacijų, keliančių grėsmę visuomenės rimčiai, kurių neva neįmanoma pašalinti netaikant konkrečių nepaprastųjų priemonių.

Pažymime, kad nepaprastosios padėties institutas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIII-tame „Užsienio politikos ir valstybės gynimo“ skirsnyje. Šio skirsnio 144 straipsnis nustato du baigtinius nepaprastosios padėties įvedimo pagrindus – tai grėsmė valstybės konstitucinei santvarkai ir/ar grėsmė visuomenės rimčiai. Konstitucijos 145 straipsnis žmogaus teisių ribojimą nepaprastosios padėties metu prilygina karo padėčiai, dėl to nepaprastosios padėties įvedimo pagrindai siejami su politiniais neramumais, plataus mąsto riaušėmis, terorizmu ar pasikėsinimu užgrobti valdžią. Taigi vertinamasis kriterijus įvedant/neįvedant nepaprastąją padėtį šalyje iš esmės gali būti perversmo organizavimo tikimybė, terorizmo aktai, riaušės ir kiti dideli visuomenės neramumai bei jų keliama reali grėsmė valstybei. Tačiau pažymėtina, kad tiek nepaprastosios padėties šalyje įvedimo metu (2022 m. vasario 24 d.) tiek jos pratęsimo metu (2022 m. balandžio 20 d.) situacijos, kuri keltų realią grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, nebuvo. Tokios situacijos ir šiuo metu nėra.

Konstitucinis nepaprastosios padėties teisinis režimas nenumato jokių teisinės valstybės ir demokratijos principų ribojimų (išskyrus vykdomosios valdžios sustiprinimo prezumpciją ir draudimą keisti Konstituciją Seimui ir rinkėjų grupei). Prezidento dekretu šalyje įvestos nepaprastosios padėties priemonės buvo ribotos ir taikymo mastu proporcingos (valstybės rezervo naudojimo tvarka, Valstybės sienos apsaugos stiprinimas, valstybės sienos priedanga ir pasienio ruože transporto priemonių asmenų bei jų bagažo tikrinimas). Tačiau Seimas savo nutarimu piliečių teises ir laisves apribojo kardinaliai ir iš esmės:

• Lietuvoje buvo uždrausta asmenims rinktis į susirinkimus, kuriuose bet kokia forma būtų palaikoma Rusijos ir Baltarusijos agresija, nors iš minėto nutarimo nėra aišku, kaip valdžia ketina spręsti, kam išduoti/neišduoti leidimą taikiam susirinkimui organizuoti, kokiais kriterijais remiantis ji nustatys, kas ketina arba neketina palaikyti Rusijos agresiją Ukrainoje.
• uždrausta ne tik retransliuoti bei platinti internete Rusijos ar Baltarusijos Respublikos subjektų radijo, televizijos programas (šios programos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimu netrukus buvo uždraustos), bet ir apskritai nuspręsta riboti konstitucinę žodžio ir informacijos laisvę – Seimas suteikė nemotyvuotus įgaliojimus policijos pareigūnams be teismo sprendimo sustabdyti bet kurios žiniasklaidos priemonės veiklą vien dėl galimo kurstymo diskriminuoti asmenis įsitikinimų bei pažiūrų pagrindu.

Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnio 3 dalį ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – TPPTP) 4 straipsnio 3 dalį, apie nepaprastosios padėties įvedimą ir jos metu taikomas specialiąsias priemones Lietuva privalėjo pranešti Europos Tarybai ir Jungtinių Tautų Organizacijai, tačiau iki šiol to nėra padariusi. Ši iš tarptautinės teisės kylanti pareiga yra nustatyta tam, kad įvedančiosios nepaprastąją padėtį šalys nepiktnaudžiautų ja siekdamos riboti ar susidoroti su opozicija, o žmogaus teisių ir laisvių apribojimai būtų įvedami atsakingai.

Tiek pagal TPPTP 4 straipsnio 1 dalį, tiek pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalį, nepaprastoji padėtis gali būti įvedama ir žmogaus teisės ir laisvės ribojamos tik kai iškyla grėsmė tautos išlikimui arba gyvavimui. Tokios grėsmės Lietuvoje šiandien nėra. Pažymėtina ir tai, kad nė viena ES valstybė, tarp jų net ir tos, kurios patiria didžiausią pabėgėlių iš Ukrainos antplūdį (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Moldova) ar kurioms dėl teikiamos Ukrainai politinės paramos ir (ar) karinės pagalbos kyla didžiausia Rusijos karinio atsako grėsmė (Latvija, Estija, Lenkija, Moldova), dėl karo Ukrainoje neįvedė nepaprastosios padėties.

Pagal tarptautinius standartus, įvedus nepaprastąją padėtį, Šalis neturi diskrecijos laisvės ribojant žmogaus teises ir laisves, bet gali daryti tai tik ta apimtimi, kuri yra numatyta minėtuose tarptautinės teisės instrumentuose. Abu tarptautinės teisės instrumentai nustato ,,padėties kritiškumo“ imperatyvą žmogaus teisių ir laisvių ribojimo mastui pagrįsti: pagal TPPTP 4 str. 1 dalį, Pakto Šalys, gali imtis priemonių, kuriomis nuo įsipareigojimų pagal šį Paktą nukrypstama tik tiek, kiek tai reikalinga dėl padėties kritiškumo, jeigu tokios priemonės nėra nesuderinamos su kitais tarptautinės teisės nustatytais jų įsipareigojimais ir jeigu jos nesukelia diskriminacijos vien dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar socialinės kilmės.  Pagal EEŽTK 5 straipsnio 1 dalį, šalis   gali    imtis   priemonių,   kuriomis   nukrypstama   nuo įsipareigojimų pagal  šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja padėties   kritiškumas,   su   sąlyga,   kad   tokios   priemonės neprieštarauja kitiems  jos  įsipareigojimams  pagal  tarptautinę teisę. Lietuvos valstybės patiriamus sunkumus dėl karo pabėgėlių iš Ukrainos prieglobsčio ir integracijos negalima vadinti tokiais, kurie leistų susiklosčiusią padėtį vadinti kritiška ir pateisintų įvestų žmogaus teisių ir laisvių ribojimų mastą.

Taip pat konstatuotina, kad nepaprastoji padėtis buvo įvesta ne reaguojant į konkrečią susiklosčiusią kritinę situaciją, bet kaip prevencinė priemonė, kad tokia situacija nesusiklostytų. Tačiau tiek tarptautinė teisė, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato nepaprastosios padėties prevenciniais tikslais.

Pritaikytomis priemonėmis žiniasklaidos laisvėms suvaržyti Lietuvos valdžia pranoko apribojimus, numatytus netgi Nepaprastosios padėties įstatyme. Dangstydamasi tariama būtinybe įvesti ir nemotyvuotai pratęsdama nepaprastąją padėtį ji užsitikrino galimybę uždaryti laikraščius ir žurnalus bei internetinius portalus vien dėl faktinių informacijos klaidų arba dėl kritiškų atsiliepimų apie valdžios asmenis, nes, iškilus poreikiui, bet kokia vieša kritika galėtų būti vertinama kaip diskriminacijos ar neapykantos kurstymas. Be to,  nenustačiusi aiškių vertinimo kriterijų, valdžia pasiliko sau galią spręsti, kas turi ar neturi teisę organizuoti taikius susirinkimus ir taikius protestus, tuo užkardydama visuomenei galimybę taikiu būdu protestuoti prieš jos priimamus antikonstitucinius sprendimus.

Naudodamasi nepaprastąją padėtimi  Vyriausybė savo nuožiūra ėmė neribotai naudoti valstybės rezervą, kurį be adekvačios kontrolės (skirtingai nuo valstybės biudžeto, nėra būtina už tai atsiskaityti) ėmė švaistyti ne žlungančiam šalies smulkiajam verslui palaikyti ar žmonių socialinėms reikmėms tenkinti, o įvairioms ideologinėms programoms, tyrimams ir juos vykdančioms parazitinėms institucijoms bei įstaigoms finansuoti.

Lietuvos valstybei iškilusio egzistencinio pavojaus akivaizdoje Seimo valdančioji dauguma neatsisakė visuomenės kiršinimo ir žmonių priešinimo veiksmų. Prisidengdama nepaprastąja padėtimi, užleidusi vietą LGBT aktyvizmui, ji skatina viešoje erdvėje tariamų „nacionalistų, fašistų ir nacių“ medžioklę, siūlo bei priima Lietuvos valstybingumą naikinančius įstatymus ar jų pataisas – pvz., dėl šalies strateginių įmonių privatizavimo, dėl lietuvių kalbos raidyno papildymo diakritiniais ženklais ir Q, W bei X  raidėmis, dėl leidimo asmenvardžius perrašyti asmens tapatybės dokumentuose nelietuviškais rašmenimis, dėl valstybinio lietuvių kalbos statuso naikinimo šalies regionuose, dėl elektros energijos rinkos liberalizavimo (jos perleidimo elektros spekuliantams).

Politinė šalies valdančioji dauguma neleidžia visuomenei rengti protestų prieš siūlomas narkotikų legalizavimo įstatymų pataisas, prieš ciniškai brukamą Partnerystės įstatymą, kuriam nepritaria beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų ir kt. Tapusi vienintele Europos Sąjungoje valstybe, kuri visoje savo teritorijoje paskelbė nepaprastąją padėtį, valdančioji dauguma, spaudžiama tarptautinių lobistų ir Lietuvai nedraugiškų jėgų (arba savo iniciatyva siekdama pastariesiems įtikti) iš esmės demonstruoja ketinimus paspartintai dekonstruoti Lietuvos valstybę ir Tautos prieš tris dešimtmečius atkovotą Lietuvos valstybingumą. Nors Rusijos ir Baltarusijos provokacijų grėsmė kol kas kyla tik šalies pasienyje, valdančioji dauguma, naudodamasi nepaprastosios padėties įgaliojimais visuomenei bauginti ir jos pasipriešinimui slopinti, yra pasiryžusi, reikalui esant, pasitelkti Lietuvos kariuomenę neramumams slopinti visoje šalies teritorijoje. Įgyvendindama antikonstitucinius veiksmus ir prisidengdama nepaprastąja, padėtimi politinė valdančioji šalies dauguma akivaizdžiai pirmiausia siekia įtvirtinti savo diktatūrą ir sunaikinti bet kokį pilietinį pasipriešinimą šalies viduje.

Piktavališkų valdžios siekių įrodymu tenka laikyti tai, kad neturėdama svarių argumentų pagrįsti nepaprastosios padėties būtinumą ir mėgindama išpūsti grėsmes Lietuvos valstybei, ji pasitelkia net VSD viešai skelbiamas ataskaitas. Pažymėtina, kad jose ypač pabrėžiamas teroro aktus potencialiai galinčių įvykdyti ,,kelių dešimčių dešiniųjų ekstremistų“ neva keliamas pavojus, nors jam išsklaidyti užtektų prevenciškai įspėti radikalius šūkius internetinėje erdvėje rašinėjantį būrelį nebrandžių asmenų, o jeigu kai kurių keliama grėsmė iš tiesų reali – nedelsiant užkardyti jų veiklą visomis būtinomis teisėsaugos turimomis priemonėmis ir patraukti už tokias veikas teisminei atsakomybei.

Pagrįstas abejones dėl valdžios geros valios ir jos tikrųjų tikslų dar labiau sustiprina ir ypač didelį nerimą kelia prezidentūros vyriausiojo patarėjo Kęstučio Budrio išsakyta nuomonė, kad ,,nepaprastosios padėties režimas turi išlikti tol, kol esmingai pasikeis sąlygos“. Ji buvo pareikšta jau žinant apie gerėjančią Ukrainos armijos padėtį fronte ir silpstančią agresoriaus kariuomenės galią, sąmoningai ignoruojant aplinkybę, kad Rusijos galimybės artimuoju ir net vidutiniu laikotarpiu pulti Lietuvą yra smarkiai sumenkusios. Todėl prezidentūros atstovo pareiškimas gali būti suprantamas ir vertinamas  tik kaip viešųjų ryšių akcija, skirta patikrinti, kiek šalies visuomenė yra pasiruošusi taikstytis su faktiškai neribotam laikui ketinama įvesti nepaprastąja padėtimi, kuri būtų tęsiama iki formalios Ukrainos pergalės kare, neatsižvelgiant net į gerėjančią Lietuvos saugumo padėtį.

Politinės partijos Nacionalinis suvienijimas suvažiavimo dalyviai reikalauja:

Nedelsiant atšaukti nepaprastąją padėtį visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jei susiklosčiusioje dabartinėje situacijoje yra būtinybė, nepaprastąją padėtį skelbti tik atskiruose šalies regionuose, atsisakant visų be išimties Lietuvos piliečių konstitucinių teisių ir laisvių suvaržymų.

Patvirtinta politinės partijos Nacionalinis suvienijimas suvažiavime Vilniuje, 2022 metų gegužės 21 dieną