Formaciniai ir civilizaciniai istorijos veiksniai

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://ekspertai.eu/formacini... 2022-06-03 16:35:00, skaitė 1027, komentavo 4

K. Markso (1818-1883) ir F. Engelso (1820-1895) formacijų teorija yra gerai žinoma, tarybiniuose socialiniuose moksluose tai buvo abėcėlinis postulatas, kaip ir tai, kad Didžioji Spalio revoliucija paženklino visuomenės perėjimą nuo kapitalistinės formacijos prie komunistinės ir pirmosios jos fazės – socializmo.

Socialinė – ekonominė formacija marksizme traktuojama kaip visuomenės raidos stadija, kuri apima visų socialinių reiškinių visumą jų organinėje vienybėje ir kuri remiasi tam tikru materialinių gėrybių gamybos būdu bei jam būdinga dialektine gamybinių jėgų ir gamybinių santykių sąveika. Pagrindinis, bazinis formacijos elementas yra nuosavybės santykiai.

Beveik lygiagrečiai besiformuojant marksistinei teorijai, nors ir turint daug kuklesnį populiarumą, formavosi kita – civilizacinė socialinės raidos teorija. Jos pamatai buvo padėti N. Danilevskio (1822–1885) ir A. Toinbi (1889–1975) darbuose. Šioje teorijoje centrinę metodologinę poziciją užėmė ne „formacijos“, o „civilizacijos“ sąvoka. Civilizacija suprantama kaip visuomenės organizavimo tipas, kuriam būdinga specifinė visuomeninė – gamybinė technologija ir jai atitinkanti sociokultūrinė erdvė bei tam tikra gyvenimo filosofija ir socialiai reikšmingos vertybės. Vienos ar kitos civilizacijos pagrindas yra kultūra.

Įvairūs mokslininkai šiandien išskiria iki 21 civilizacijos, tiek tų, kurios jau nugarmėjo į praeitį, tiek tų, kurios egzistuoja iki šiol. Mūsų temos kontekste visą lokalinių civilizacijų įvairovę galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes – Rytų ir Vakarų civilizacijos. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra socialinio gyvenimo organizavimo pobūdis, individo, visuomenės ir gamtos santykių specifiškumas.

Rytų civilizacijai būdingi didelė individo priklausomybė nuo gamtos ir geografinės aplinkos, artimi žmogaus ir jo socialinės grupės santykiai, menkas socialinis mobilumas, tradicijų ir papročių dominavimas reguliuojant visuomeninį žmonių gyvenimą.

Priešingai, Vakarų civilizacijai priskiriami: noras pajungti gamtą žmogaus valdžiai, asmens teisių ir laisvių prioritetas socialinių bendruomenių atžvilgiu, didelis socialinis mobilumas, demokratinis politinis režimas ir teisinė valstybė. Nesunku pastebėti, kad visi šie Vakarų civilizacijos bruožai dabartinėmis sąlygomis vis daugiau eižėja, o pati ši civilizacija išgyvena gilią sisteminę krizę.

Bet šis procesas prasidėjo dar XX amžiaus pradžioje. Ir jo atspirties taškas – tai Pirmas pasaulinis karas ir Didžioji Rusijos revoliucija. Formacinis Didžiosios 1917 m. Spalio socialistinės Rusijos revoliucijos aspektas yra pakankamai išsamiai ištirtas. Deja, tai jokiu būdu negalima pasakyti apie jos civilizacinį pobūdį. Šiuo požiūriu galima teigti, kad jei Vasario buržuazinė revoliucija buvo šuolinio vakarietiško civilizacinio pasivijimo veiksmas, tarsi tęsiantis Petro I ir Aleksandro II civilizacines reformas, tai Didžiosios socialistinės Spalio revoliucijos turinyje formacinių ir civilizacinių aspektų dialektinė vienybė rado savo išsamų įsikūnijimą. Būtent ši aplinkybė iš esmės skiria Rusijos Didžiąją Spalio socialistinę revoliuciją nuo kitos Didžiosios revoliucijos – Prancūzų buržuazinės.

Čia reikia pažymėti, kad pradžioje ir tarp marksistų – bolševikų vyravo pasivijančio civilizacinio revoliucijos vystymosi nuotaikos. Pats marksizmas yra Vakarų civilizacijos produktas. Šiuo atžvilgiu rusų mokslininkas S. Kara-Murza savo fundamentalioje knygoje „Tarybinė civilizacija“ atkreipė dėmesį į Lenino įveiktą „didįjį kelią“ – nuo ortodoksinio marksisto ir eurocentristo, parašiusio „Kapitalizmo plėtrą Rusijoje“, iki tarybinės sistemos kūrėjo ir civilizacinio masto lyderio, kuris paskelbdamas 1917 m. balandžio tezes, tuo pačiu padarė ne tik formacinį, bet ir esminį civilizacinį pasirinkimą. Ne buržuazinė vakarietiško tipo Respublika, o Tarybos, kilusios iš tradicinės rusiškos valstiečių bendruomenės, ne spartesnis kapitalizmo vystymasis su vėlesne proletarine revoliucija, o nekapitalistinio vystymosi kelio tęsinys socializmo pavidalu.1

Žinomas rusų filosofas N.Berdiajevas rašė, kad bolševizmas yra daug tradiciškesnis, nei įprasta manyti, kad jis atitiko Rusijos istorinio proceso originalumui, kad įvyko marksizmo surusinimas. Vakarų tradicionalistai dar aiškiau įvertino Spalio revoliucijos civilizacinę prasmę. V. Šubartas savo garsiojoje knygoje „Europa ir Rytų siela“ (1938) rašė: „Pats lemtingiausias 1914 m. karo rezultatas yra ne Vokietijos pralaimėjimas, ne Habsburgų monarchijos žlugimas, ir ne kolonijinės Anglijos ir Prancūzijos valdžios sustiprėjimas, bet bolševizmo atsiradimas, su kuriuo Azijos ir Europos tarpusavio kova įžengia į naują etapą ... Ir klausimas keliamas ne tokia forma: Trečiasis Reichas ar Trečiasis Internacionalas, fašizmas ar bolševizmas? Tai klausimas apie pasaulinio masto istorinį susidūrimą tarp Europos žemyno ir Rusijos žemyno ... “2

Įdomu pastebėti, kad, savo ruožtu, iki pat Tarybų Sąjungos žlugimo tradicinė Vakarų civilizacija tam tikra prasme taip pat ėjo „pasivijimo“ keliu, tik šiuo atveju formacinio pasivijimo. Ruzvelto reformos, skirtos išvesti JAV iš praėjusio amžiaus 30 - ojo dešimtmečio „Didžiosios depresijos“, remiantis ekonomikos socializacija, buvo tiesioginė tarybinio formacinio ir civilizacinio dialektinio pavyzdžio pasekmė.

Žinomas filosofas ir logikas A. Zinovjevas taip apibūdino didžiosios tarybinės kultūrinės revoliucijos civilizacinę esmę ir rezultatą: „Tai fenomenalus reiškinys: prieinamiausias dalykas naujajai visuomenei buvo tai, kas buvo sunkiausia praeities istorijai – švietimas ir kultūra“. Dėl visų pertvarkymų, kuriuos atliko Tarybų valdžia, kuri pati buvo žmonių formacinio ir civilizacinio pasirinkimo produktas, ir atsirado „tarybinė civilizacija“. Tas pats A. Zinovjevas pažymėjo, kad vienas iš svarbiausių bet kurios civilizacijos aspektų yra tam tikri bendro žmonių gyvenimo rezultatai, įkūnyti valstybinės valdžios sistemoje, ekonomikos, įsitikinimų, kultūros, žmonių socialiniame charakteryje ir jų gyvenimo būdo specifikoje.3

Visa tai buvo Tarybų Sąjungoje, kur valdžios sistema, nacionalinės ekonomikos sankloda ir žmonių gyvenimo būdas turėjo savo civilizacinę specifiką. Šios civilizacijos valstybinis ateizmas taip pat buvo jos identifikavimo bruožas. Kažkas panašaus šiandien vyksta komunistinėje Kinijoje. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija buvo ne tik perėjimo iš vienos formacijos į kitą procesas. F. Engelso veikale „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ (1884) pažymima, kad „... trims didžiosioms civilizacijos epochoms (pakeitusioms primityvią bendruomeninę sistemą) būdingos trys didžiosios pavergimo formos: vergija - senovės pasaulyje, baudžiava - viduramžiais, samdomas darbas - šiais laikais. “4

Taigi, Spalio socialistinė revoliucija buvo perėjimas nuo klasinio antagonistinio formacinės plėtros tipo prie naujo, neantagonistinio ir beklasio vystymosi tipo. Toks revoliucinis perėjimas neišvengiamai kartu buvo ir civilizacinio visuomenės pertvarkymo aktas. Ir ši dialektika yra vienas pagrindinių skirtumų tarp tikros socialistinės revoliucijos ir visų kitų revoliucinių sukrėtimų, įskaitant vadinamąsias mūsų laikų „spalvotas revoliucijas“.

Tarybinė šalis vystėsi ir sėkmingai išlaikė visus istorinius išbandymus iki to momento, kai jos vystymosi pagrindu buvo formacinių ir civilizacinių aspektų dialektika, tai yra kol egzistavo formacinis civilizacijos ir civilizacinis formacijos pobūdis. Tik po to, kai „perestroika“ galutinai diskreditavo civilizacinį tarybinių žmonių pasirinkimą ir visuomenei vėl buvo primestas vakarietiško civilizacinio pasivijimo raidos modelis, TSRS žlugo.

Šiandien galima stebėti Rusijos sugrįžimą į autentišką civilizacijos kelią, tačiau jos formacinė tapatybė su Vakarų civilizacija, vienašališkas metafizinis, o ne dialektinis civilizacinio ir formacinio vystymosi pobūdis yra stabdis ir kliūtis jos tikram revoliuciniam proveržiui, kuris atitiktų dabartinių laikų istorinius iššūkius.

Tik įveikus degraduojantį kapitalizmą ir degraduojantį „vakarizmą“ žmonija gali atsiverti sau kelią į naują žmogiškesnę vystymosi pakopą.

Literatūra:
1. Кара — Мурза С. Г. Советская цивилизация. М., 2016
2.https://readanywhere.ru/kara-murza-sergej-georgievich/books/sovetskaya-civilizaciya/213519/Trial
3. Зиновьев А. А. На пути к сверхобществу. М., 2000, стр. 276
4. Ф. Энгельс. Происхождение семьи, частной собственности и государства. К. Маркс, Ф. Энгельс, Собр. соч., изд. 2, т. 21, стр. 175