Dovilas Petkus. Vakarų Europos mums nebereikia

Autorius: Dovilas Petkus Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-06-15 16:48:00, skaitė 577, komentavo 7

Ilgus metus Vakarų Europa mums buvo politinis ir ekonominis orientyras, į kurį buvome skatinami lygiuotis, be kurio pagalbos neišliktume Rusijos agresijos akivaizdoje. Karas Ukrainoje tokį įsivaizdavimą smarkiai pakeitė. Vakarų Europos laikas pasibaigė.

Kuo mažiau Vokietijos

Nors dalis mūsų politinio elito, rengdami nacionalinį susitarimą dėl užsienio politikos vis dar bando Vakarų Europą ir jos lyderę Vokietiją vaizduoti kaip mūsų politinį orientyrą, šiandien beliko konstatuoti, kad idealizuotos Vakarų Europos demokratijos vardan taikos su Rusija siūlo Ukrainai atiduoti savo krauju aplaistytas teritorijas. Vokietija, Prancūzija, Italija yra pasiruošusios aukoti Vidurio Rytų Europoje vienas teritorijas po kitos, o tartis su Maskva jiems kur kas paprasčiau, nei ginti Vilniaus, Varšuvos ar Kijevo interesus.

Dar daugiau, Vakarų Europa bijo Ukrainos pergalės ir neskuba siųsti seniai žadėtos karinės pagalbos. Visiškas rusų sutriuškinimas mūšio lauke reikštų naujos Europos gimimą, kurio Vakarų Europos šalys nelaukia.

Jau dabar galima įžvelgti besiformuojančius naujus geopolitinius kontūrus. Pergalę iškovojusi Ukraina, kartu su visa Vidurio Europa ir Baltijos šalimis, gali tapti per 100 mln. žmonių vienijančia politine ir ekonomine rinka, galinčia ne tik atsispirti Rusijai, bet ir neklausančia Vakarų Europos.

Vokiečiai su prancūzais pajuto, kad laikas, kuomet visus Vidurio – Rytų Europos klausimus jie spręsdavo pasitardami, o dabar – skambindami į Kremlių, artėja prie pabaigos.

Negana to, ryški britų bei amerikiečių parama visam Vidurio – Rytų Europos regionui šio konflikto metu bei istorinis skandinavų apsisprendimas stoti į NATO tik dar labiau didina Vakarų Europos baimę prarasti šeimininkų rolę Europoje.

Britų premjeras Borisas Johnsonas jau atvirai siūlo Lenkijai, Ukrainai bei Baltijos šalims drauge su Jungtine Karalyste kurti naujo pobūdžio aljansą, kurį vienytų nepasitikėjimas Briuseliu, nusivylimas Berlyno reakcija į karą Ukrainoje ir aiškus Rusijos stabdymas. Tokius planus britų konservatorių lyderis jau pristatė Ukrainos prezidentui savo vizito Kijeve metu.

Dėl išliekančio interesų netapatumo mūsų ir Vakarų Europos tikslai vis labiau išsiskiria. Šiandien Lietuvai trūksta drąsos pripažinti, kad tai, jog Lietuvą priešakinėse linijose nuo Rusijos gina vokiečių kariai yra ne saugumo garantas, o saugumo problema. Problema, kurioje mus tariamai gina kariuomenė, turinti visiškai kitokius interesus nei mūsų šalis ir regionas.

Galbūt Prezidentui, kaip vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui, atėjo metas ištaisyti savo pirmtakės klaidas? Ar jau atėjo metas, kai drauge su Lietuvos kariuomenės štabu galėtume padėkoti vokiečiams už tarnybą ir pakviesti priešakinėse linijose Lietuvą ginti lenkų, britų, amerikiečių arba, žvelgiant į ateitį, švedų karius?

Net dabartinio konflikto akivaizdoje Vokietija nesiryžta duoti tinkamos pagalbos Ukrainai ir siekia po kilimu tartis su Rusija. Būtent Vokietija, tiesdama vis naujus dujotiekius, užaugino šiandieninį Rusijos monstrą.

Todėl šiandien Lietuvoje turi atsirasti politikų, kurie atvirai sakytų – kuo mažiau Vokietijos mūsų regione. Kuo daugiau Lenkijos, Jungtinės Karalystės ir Šiaurės šalių. Privalome nedelsdami imtis veiksmų JAV, Jungtinės Karalystės, Šiaurės ir Vidurio Europos šalių saugumo blokui NATO formate, didinti šių šalių tarpusavio priklausomybę saugumo srityje, mažinti mūsų saugumo priklausomybę nuo Vokietijos.

Anksčiau Vakarų Europos šalys buvo ne tik ekonominis aruodas, tačiau ir neišvengiamos saugumo partnerės, kurios, rodos, vienintelės garantavo mums Rusijos atgrasymą. Šiandien akivaizdu, kad Vidurio – Rytų Europa tampa pakankama pati sau. Šalia Ukrainos į kovą su Rusija stojus ir tokiai šaliai kaip Lenkija, karas jau būtų baigtas.

Žlugo ne tik Rusijos galybės, bet ir Vakarų Europos karinės pagalbos, kaip mūsų suvereniteto bei teritorinio vientisumo garanto, būtinybės įvaizdis.

Baltoskandijos ir Vidurio Europos susitikimas

Skandinavų sprendimas atsisakyti neutralumo ir drauge su Baltijos šalimis ir Vidurio Europa kurti bendrą saugumo struktūrą įkvepia dar daugiau pasitikėjimo mūsų regiono potencialu. Nepaisant kai kurių narių prieštaravimų, Švedija ir Suomija turėtų būti istoriškai greitai priimtos į NATO aljansą dar šiemet. Tai iš esmės keičia ir mūsų padėtį bei galimybes.

NATO plėtros bijojusi Rusija ne tik gaus papildomus tūkstančius kilometrų aljanso sienos. Švedijai tapus NATO nare, Lietuva gali pagaliau tikėtis pagalbos ne tik iš lenkiško Suvalkų koridoriaus, bet ir iš Gotlando. Nors klausimas, kaip galime užtikrinti mus remiančių sąjungininkų karių sėkmingą dislokavimą, išlieka, pati Baltijos šalių saugumo padėtis, anksčiau priklausiusi išskirtinai nuo Lenkijos, keičiasi iš esmės.

Švedijos stojimas į NATO sprendžia ne tik pačių švedų saugumo dilemas, bet ir ilgus dešimtmečius Lietuvos svarstytas saugumo bėdas. Daugybę metų aptarinėta Baltoskandijos gynybos struktūros idėja atsimušdavo į suomių ir švedų neutralumo politiką. Tai ypač kenkė Lietuvos interesams, kadangi be Švedijos pagalbos Baltijos jūros pietryčių kampe atsirėmęs rusiškas Kaliningradas galėjo lengvai valdyti Vidurio Europos ir Baltijos šalių saugumo apykaitą, dominuoti jūroje, gąsdinti Suvalkų koridoriaus perkirtimu.

Dabar matome, kaip Rusijos militarizuoti Rytprūsiai tampa galutinai izoliuota teritorija. Išmušė istorinė akimirka apjungti Baltoskandijos ir Vidurio Europos saugumo struktūrą, ypač aktualią Lietuvai.

Ateities perspektyvoje, NATO plečiantis į Ukrainą, neatmestina ir Baltijos – Juodosios jūros gynybinio barjero idėja.

Tikėtina, kad būtent dėl karo Ukrainoje įvykę pasikeitimai ir NATO viduje, kuomet buvo garantuojama, kad šalys bus vis labiau įtraukiamos į regioninių gynybos struktūrų formavimą, o ne globalų įsitraukimą į karinius konfliktus įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, kaip Irakas ar Afganistanas, paskatino skandinavus pradėti dar vieną NATO plėtros etapą.

Lietuvos vieta „sanitariniame kordone“

Paradoksalu, bet artėjant NATO viršūnių susitikimui derėtų klausti ir apie galimą aljanso susitraukimą. Vidurio Rytų Europa patikėjo, kad su Rusija jie galėtų susidoroti ir be Vakarų Europos pagalbos, juolab padedant skandinavams.

Daugelį metų panieką NATO struktūroms demonstruojanti ir nuo JAV karinės įtakos siekianti išsivaduoti Vakarų Europa, Rusiją vadinusi savo strateginiu partneriu, turėtų galutinai apsispręsti dėl savo ateities aljanse.

Aljansas turi ateitį Vidurio Europoje ir Šiaurės šalyse, tačiau kam aljansui šalys, turinčios priešingus interesus, siekiančios bendradarbiavimo su pagrindiniu XXI a. agresoriumi ir į NATO žvelgiančios kaip į okupantus?

Išplėskime savo gynybos struktūras Ukrainoje, Suomijoje ir Švedijoje ir leiskime „išsilaisvinti“ Vakarų Europai, su kuria mums vis vien ne pakeliui.

Klausimas, ką vis dar galvoja JAV, laikydamos didžiules savo karines bazes Vokietijoje ir Italijoje. Ar ne metas visas šias Europoje dislokuotas amerikiečių pajėgas pagaliau sukoncentruoti ties Rytinėmis aljanso sienomis?

Atėjo metas, kai Vakarų Europos interesų neaptarnaujančios, bet ir į Rusijos glėbį pakliūti nenorinčios šalys turi galimybę kartu, užuot nuolankiai beldusios į kitų duris, pasakyti sau ir kitiems, kad jos kuria naują pasaulį aplink save. Užuot bijoję nuolatinių bandymų būti įtemptiems į Rytų pasaulį, galime susitarti ir išties kurti mūsų saugos zoną.

Galbūt kas nors tai pavadins sanitariniu kordonu, nukreiptu tiek prieš Rytus, tiek prieš Vakarus – jų valia. Mes su Šiaurės ir Vidurio Europa bei pagalba iš anglosaksiškų kraštų tai pavadinsim mūsų istorijos ir ateities bendrumo nulemtu pasauliu.

Iš Ukrainos karo pelenų kylant naujoms geopolitinėms struktūroms, Lietuva galėtų suvaidinti lemtingą vaidmenį. Esame šalis, kurioje susitinka Vidurio Europos ir Baltoskandijos regionai. Lietuva yra sukabinantis veiksnys, galintis tapti pagrindiniu tokios naujosios struktūros forumu ar net centru. Turėdama puikius ryšius tiek su kovojančiais ukrainiečiais, tiek su skandinavais, tiek su lenkais, Lietuva yra natūrali šios sistemos rišamoji grandis.

Pažvelgus į geopolitines mūsų nuostatas, Europos žemėlapį ar istoriją, turėtų būti daugiau negu aišku, kokia ateitis mums palankiausia. Atėjo metas kurti ne kažkieno kito, o mūsų pačių užgyventą pasaulį ir jo erdvę. Ukrainos dėka vėjai mums tapo itin palankūs, istorija atveria dar vieną galimybių langą. Bet ar sugebėsime jį pamatyti?