Skaldoma Europa. Lenkijos vaidmuo

Autorius: Zigmas Vaišvila Šaltinis: https://ekspertai.eu/skaldoma-... 2022-06-17 16:08:00, skaitė 691, komentavo 6

Europa akivaizdžiai skyla. Ne tik dėl Brexit. JAV ir Europos Sąjungai bravūriškai ir nepaskaičiuotai šiemet paskelbus sankcijas Rusijai, susidurta su tikrove, verčiančia valstybes apsispręsti, ką daryti. Tačiau šiame straipsnyje nevertinsime sankcijų klausimo. Kadangi šių sankcijų, prie kurių prisijungė 65 iš 195 valstybių, nesilaiko pačios sankcijas skelbiančios didžiosios valstybės, visų pirma, JAV, todėl ir Lietuva turėtų apsispręsti, ar ir toliau leisis vedama savižudžių keliu. Ne tik dėl to, kad Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas viešai patvirtino, jog Lietuva, remdama Ukrainą, išsekino savo ginkluotės atsargas, o jo kol kas neįvardintos NATO valstybės prabilo, kad gal nebūtina Baltijos šalis ginti nuo karinės agresijos ir tenkinti jų norus padidinti po 20000 NATO kariškių šiose šalyse. Šių dienų įvykiai patvirtina kitų šaltinių skelbtą informaciją, kad tai – Prancūzija ir Italija.

Birželio 16 d. Vokietijos kanclerio, Prancūzijos Prezidento ir Italijos Ministro Pirmininko lankymasis Kijeve svarbus, šioms Europos šalims apsisprendžiant dėl karo veiksmų Ukrainoje pabaigos, nors viešai tai neskelbiama. Birželio 23 d. spręsis tragikomiškas klausimas, ar Ukrainą paskelbs kandidate į ES? Prancūzijos URM pareiškė, kad Ukraina turi baigti karą. Prieš užsukant į Kijevą Emmanuel Macron lankėsi Kišiniove. Prisiminkime 2022 m. balandžio 27 d. Ukrainos gynybos ministro patarėjo Jurij Butusov viešą pareiškimą, kad Ukraina planuoja Padniestrėje atidaryti Rusijai II frontą, užimti Rusijos kariuomenės šaudmenų sandėlį Kolbasnoje (20000 tonų šaudmenų), tik į tai reikia įtraukti Moldovą.

Akivaizdu, kad V. Zelenskij jau dirgina ES lyderius, tačiau Ukrainos Prezidentą dar palaiko JAV liberalus sparnas. Draudimais į Ukrainą atvykti Vokietijos Prezidentui ir panašiais veiksmais, V. Zelenskij vargu ar ką nors pasieks. ES vadovai jau akivaizdžiai nori, kad karas baigtųsi. Matyt, neatsitiktinai vakar Rusija paskelbė, kad ji – už taikos sutartį. Prancūzijos Prezidento pareiškimas, kad įvykiai Ukrainoje nėra genocidas, kad rusai ir ukrainiečiai yra dvi broliškos tautos, yra aiškus signalas. Todėl Ukrainos pareiškimai, kad Lenkija ir Baltijos šalys kovoje prieš Rusiją yra didvyrės, o Vokietija ir Prancūzija – bailės, tikrai nepagelbės Ukrainai.

Po to, kai Ukrainos Prezidento patarėjas Aleksej Arestovič viešai pareiškė, kad Vakarų ginkluotės perdavimas Ukrainai – tai spektaklis, kad didžiulė tikimybė, jog Rusija laimės karą Ukrainoje, provokacija dėl Moldovos, o tuo pačiu ir Rumunijos įtraukimo į karą nevyksta.

Nesuprantamas ir beatodairiškas Ukrainos kariuomenės neatitraukimas ir masinis kišimas į jos apsuptis Donbase bei galingesnės Rusijos kariuomenės apšaudymus, ignoruojant Ukrainos kariuomenės vadovybės nuolatinius prašymus Prezidentui V. Zelenskiui leisti iš ten atitraukti karius. Nors Ukraina skelbia, kad žuvo 10000 jos karių, tačiau buvęs JAV kariuomenės Europoje vado pavaduotojas Stiven Twitty Telegram-e skelbia, kad nežinia kur dingo niekur neapskaitomi 200000 Ukrainos karių - Ukraina paramos reikalauja 500000 karių, o etatuose – 700000. Šiomis dienomis ir Ukraina paskelbė, kad Donbase ji kasdien netenka iki 1000 žuvusių ir sužeistų karių.

Paskelbta, kad į karinę tarnybą bus mobilizuojama dar 100000 Ukrainos piliečių, taip pat ir moterų. Rusija skelbia, kad žuvo 60000 Ukrainos karių, su dingusiais, sužeistais, dezertyravusiais ir kt., kad Ukrainos nuostoliai – apie 100000 karių. 90 dienų Ukrainos valdžia neatsako artimiesiems dėl dingusių karių. Žuvusio kario šeimai Ukrainos valdžia įsipareigojo sumokėti 15 mln. grivnų.

Matyt, dėl šios priežasties žuvę Ukrainos kariai laikomi dingusiais be žinios, jei žuvo ne Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje ar mirė ne ligoninėje.

Pragmatiškos JAV ir didžiosios ES šalys, tebeperkančios rusišką naftą ir dujas už kartais mažesnes sutartines kainas nei biržoje, suprantančios, kad antpuolis prieš Rusiją sankcijomis, visų pirma, dėl kylančių energijos resursų kainų ir alternatyvos rusiškoms dujoms neturėjimo, nepavyko, akivaizdžiai susirūpino savo šalių likimu. ES šalims ne tik nepavyko suorganizuoti bent kiek apčiuopiamus dujų kiekius, kurie pakeistų rusiškas dujas, bet jos ir perka Indijos perparduodamą rusišką naftą, Liepojos ir Roterdamo uostuose tankeriuose su kita nafta maišomą rusišką naftą, kurios 49% mišinį „padaro“ neberusišku. Š.m. balandyje – gegužę Prancūzija padidino rusiškų dujų pirkimą („Daily Express“), drauge su Belgija ir Nyderlandais jų nupirkusios lengvatinėmis kainomis 900 mln Eur sumai.

Prieš birželio 16 d. Vokietijos, Prancūzijos, Italijos vadovų vizitą Kijeve „Gazprom“ 40% sumažino dujų tiekimą per Nord Stream-1 – nuo 167 iki 100 mln. m³ per dieną, nes „Siemens“ nesuremontavo šio „Gazprom“ dujotiekio įrengimų, kurie buvo išsiusti į Kanadą, iš kurios dėl Kanados Rusijai paskelbtų sankcijų jų nesusigrąžina.

Dujų kainos biržje per keletą dienų šoktelėjo nuo 950 iki 1500 USD už 1000 m³.

„The Washington Post“ jau atvirai siūlo padalinti Ukrainą, kaip ir Korėją, ką šis dienraštis vertina būsimu situacijos gelbėjimu tiek Ukrainai, tiek JAV.

JAV supranta ir bręstančio konflikto su Kinija pasekmes. Todėl JAV Prezidentas J. Biden pareiškė, kad JAV kariuomenė gintų Taivanį. Jei pomaidaninė Ukraina buvo skirta daugiau revoliucijai Rusijoje išprovokuoti, tai Taivanio, kuris gamina 40-80% kompiuterinių mikroprocesorių pasaulyje, kurių 90% tiekia į JAV, problema taptų visapusiška. O dėl sankcijų prieš Rusiją pasaulinėje rinkoje trūksta ir puslaidininkių medžiagų. Kaip JAV gins Taivanį? Visų pirma, tai darytų JAV karinis laivynas. Tačiau Kinija turi pažangias priešlėktuvines raketas ir raketas prieš laivus. Tad ir ten kvepia branduoliniu karu. Šią savaitę Kinijos Prezidentas Xi Jinping pasirašė direktyvą dėl nekarinio karinių pajėgų panaudojimo, kas sudaro teisinį pagrindą Kinijos kariuomenę naudoti prieš Taivanį, kuris teisiškai yra sudėtinė Kinijos dalis.

Iškart po to Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe pareiškė, kad jei JAV toliau ginkluos Taivanį ir nepripažins jo sudėtine Kinijos dalimi, tai Kinija reaguos ginklu.

Ir į kokią peklą su Taivanio klausimu Lietuvą įkišo ši tariamai mūsų Vyriausybė!?

Baltijos šalių valdžios beatodairiškai aukoja savo tautas, jų nuomonės net neklausdamos – referendumai po Brexit jau, matyt, praeitis ne tik Lietuvoje. Ar tai padės mums išvengti karo veiksmų? Akivaizdu, kad JAV ir ES baugina ne tik joms gręsiančios ekonominės pasekmės ir ekonominių sankcijų prieš Rusiją nesėkmė, bet ir tai, kad Rusijos visuomenė po š.m. vasario 24 d. susitelkė ir neprotestuoja net dėl karių aukų, kas būtų tragedija bet kuriai vakarietiškai armijai. Branduolinio karo su Rusija vengiančios Vakarų šalys suvokia ne tik ekonomines pasekmes joms, bet ir Ukrainos pralaimėjimą, vakarietiškos ginkluotės siuntimo į Ukrainą komplikacijas. Ne tik dėl to, kad didelė jos dalis nepasiekia Ukrainos karių, bet ir dėl to, kad šie neapmokyti su ja elgtis, vengia ją naudoti.

Suvokia ir tai, kad šios naujausios Vakarų technologijos atsidurs Rusijos rankose. Bravūriškai postringaujantiems apie banduolinį karą reikėtų žinoti, kad Rusija turi apie 6500 branduolinių galvučių, o Prancūzija – tik 190.

Kitos branduolinės šalys – dar mažiau. Tik JAV branduolinis ginklas masteliu lygintinas su Rusijos. Būtina pamąstyti ir apie tikrąsias priežastis, dėl kurių buvusi Lietuvos Prezidentė ir Rusijos valstybės paslaptis Dalia Grybauskaitė 2009 m. atsisakė JAV Prezidento B. Obamos kvietimu vykti į Prahą dėl JAV ir Rusijos sutarties dėl branduolinės ginkluotės mažinimo pasirašymo.

JAV ir Jungtinės Karalystės užsieno reikalų sekretoriai pareiškė didelį rūpestį ir dėl jų nepripažintos Donecko Liaudies Respublikos teismo skirto mirties nuosprendžio dviem JK piliečiams, kariavusiems Ukrainoje. Skelbiama, kad Ukrainoje kariauja iki 20000 užsieniečių. Tad ginkluotės siuntimas Ukrainai lėtėja. Į trečią pasitarimą JAV karinėje bazėje Rammstain (Vokietija) susirinkę beveik 50 šalių kariškių atstovai ir gynybos ministrai nutarė, kad Ukrainai tiekiama ginkluotės eilinė porcija bus 7-8 kartus mažesnė, lyginant su antrojo pasitarimo šioje bazėje nutarimais. V. Zelenskis paskelbė, kad Ukraina gavo tik 10% Vakarų žadėtos ginkluotės, o jo patarėjas Michail Podoliak pareiškė: jei norite, kad pralaimėtume, taip ir sakykite, spręsime patys, ką daryti.

Ginkluotės jau trūksta ir Vakarams. „Sky news“ TV kanalo duomenimis, NATO šalys Ukrainai pateikė ginkluotės 8 mlrd. USD sumai. Ginkluotės pasipildymui Europos šalys nutarė skirti 200 mlrd. Eur, vėl grįžtama prie Europos kariuomenės kūrimo, kas faktiškai suskaldytų NATO. Tačiau tokia Prancūzijos, Vokietijos ir kitų ES didžiųjų valstybių nuomonė. JAV ginkluotės gamintojai „Raytheon“, „Lockheed Martin“; „Northrop Grumman“ jau gavo JAV užsakymus dėl JAV ginkluotės papildymo 9 mlrd. USD sumai. Beje, „Stingerius“ Ukrainai perdavė (pardavė?) JAV, Italija, Danija, Lietuva, Latvija, Nyderlandai. Tad „Raytheon“ gavo 625 mln. USD užsakymą „Stinger“ atsargų pagaminimui. Europoje pagrindinius karinius užsakymus gauna britų „BAE Systems“ ir prancūzų „Thale“. Tam reikia ne tik daugybės lėšų, bet ir laiko. Vertinama, kad Europos kariuomenės sukūrimui prireiktų 10 metų. Europoje technologiškai geriausiai ginkluota tik Prancūzija. ES šalys NATO poreikiams kasmet moka 400-500 mlrd. Eur.

Tad didžiosioms ES šalims nusprendus gelbėti savo ekonomikas (vargu, ar jos nesuvokia, kad ir JAV, visų pirma, rūpinasi savo interesais) ir siekiant remtis jau nebe NATO galiomis, Europa ir ES sparčiai dalinasi. JAV ir nuo ES atsiskyrusi JK skatina kitokius valstybių junginius Europoje, visų pirma, antirusiškus. Raktine valstybe šiame pasjanse tapo Lenkija, kurios kariuomenės vado Jaroslav Mika plakatai skelbia, kad „Laikas atsiminti istoriją“.

Socialinuose tinkluose paplitęs Lenkijos nepaneigtas jos kariuomenės Generalinio štabo įsakymas brigados generolui Grzegorz Grodzkieg pasiruošti įsakyme nurodytų oro desanto dalinių įvedimui į Ukrainą. Tačiau paskutiniajame NATO samite nesvarstytas Lenkijos puoselėjamas os kariuomenės įvedimas į Ukrainos Volynės ir Lvovo sritis.

Lenkija ir JAV telkia kariuomenės dalinius, vykdo karinius manevrus ne tik prie Ukrainos, bet ir prie Kaliningrado srities bei Baltarusijos sienų.

Nestebina žinios apie siūlymus Lenkijoje apmokamiems Ukrainos kariams tarnauti Lenkijos kariuomenėje Lvove.

Š.m. kovo mėn. Lenkijoje lankantis JAV Prezidentui, buvęs Lenkijos sausumos kariuomenės vadas generolas Valdemar Škšypčak pareiškė, kad Lenkija turi susigrąžinti iš Rusijos tariamai Lenkijai priklausančią Kaliningrado sritį. Kaip vertinti Rusijos jau eksploatuojamą Lietuvos Seimo nario Mato Maldeikio viešą pareiškimą, kad Lietuvai reikės susigrąžinti iš Rusijos Smolenską?

Dar 2015 m. Lenkijos valdžia pareiškė, kad reikia panaikinti 1997 m. NATO ir Rusijos sutartį, kurią pasirašiusios šalys sutarė drauge kovoti su terorizmu ir nedislokuoti Rytų Europoje NATO kariuomenės. Visa tai verčia nepamiršti „Stratfor“ (neoficialios ČŽV) buvusio vadovo Dž. Frydmano pamokslavimo, kad dėl strateginio JAV tikslo dominuoti pasaulyje nė viena valstybė neturi teisės galvoti, jog gali ilgai gyventi be karo, kad Rytų Europoje reikia sukurti J. Pilsudskio neįgyvendintą svajonę – buferinę zoną nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros tam, kad neleisti susijungti pigiai ir mąstančiai Rusijos darbo jėgai, gamtos ištekliams su Vokietijos technologijomis ir finansais.

Būtent tai Dž. Frydmanas pavadino didžiausiu pavojumi JAV strateginiam tikslui, nes į visus pasaulio kampelius siųsti JAV kariuomenę neužeks ir jiems jėgų. Todėl reikia kurti karo židinius. Lenkijos siekis pakeisti Konstituciją, kad galima būtų konfiskuoti Rusijos ir jos oligarchų turtą (140 mln. Eur Lenkijoje) – taip pat žingsnis į šį konfliktą, nors Rusijos piliečiams vargu ar rūpi Rusijos oligarchų turtas.

JK vardu Lenkijai, Ukrainai ir Baltijos šalims pasiūlyta kurti naują sąjungą. Kol kas tam nepasiduoda Ukrainos Prezidentas V. Zelenskij, siekiantis labiau bendrauti su pagrindine ES šalimi Vokietija. 2022 m. gegužės 23 d. Lenkijos Prezidentas Andrzej Duda Kijeve pateikė įstatymo projektą dėl Lenkijos piliečių specialaus statuso. Viešai skelbiamos jo tezės stulbina - Lenkijos piliečiai galėtų būti renkami net į Ukrainos valdymo organus. Įdomu, kodėl nekalbama apie Ukrainos piliečių teises Lenkijoje? Lenkija apribojo Ukrainos pabėgėlių teisę nemokamai važinėti, nors reikalauja, kad ES kompensuotų Lenkijos išlaidas dėl Ukrainos pabėgėlių. Lenkijos klimato ir aplinkos ministrė Anna Moskva pareiškė, kad Lenkija kurą Ukrainai nebetieks nemokamai, tieks „Orlen“ komerciniu pagrindu. Lenkija nori perimti ir visus finansinius srautus, skirtus Ukrainai, vicepremjeras Jacek Sasin pasiūlė Varšuvoje kurti paramos Ukrainos atstatymui finansinį centrą. O ukrainiečiams, matyt, pakaks Lenkijos pašto ženkliuko „V. Zelenskij ir Slava Ukraini“.

Lenkija – tai ne Vengrija, kurią Ukraina apkaltino norint užgrobti Užkarpatę - 2014 m. Vengrija prabilo apie Užkarpatės autonomiją dėl Ukrainos nacionalistų provokacijų prieš 200000 Užkarpatės vengrų, kuriems po šių neramumų Vengrija išdavė Vengrijos piliečių pasus.

Ar kuriama dar viena Žečpospolita su Lenkijos viršenybe? 2022 m. gegužės 23 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė nutarimą dėl palengvinto Lenkijos-Ukrainos sienos kirtimo.

Lenkija sparčiai įsijaučia į „vadovaujantį“ vaidmenį – pareikalavo, kad Norvegija pasidalintų naftos ir dujų pardavimo viršpelniu, pareiškė pretenziją Vokietijai, kad ši neduoda „Leopard“ tankų Lenkijai mainais į 230 tarybinių tankų, kuriuos Lenkija perdavė (pardavė?) Ukrainai.

Po to, kai Lenkija Ukrainai jau patiekė (pardavė?) ginkluotės už 1,8 mlrd. USD, Lenkijos Prezidentas A. Duda pareiškė, kad Lenkijos ginkluotės rezervai išsemti. Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje, Lenkija nusprendė padidinti armiją ir karo išlaidas iki 3% BVP. Lenkijos kariuomenėje buvo 4 mechanizuotos divizijos (60 tūkst. karių), 400 tankų (lenkiškos modifikacijos tankų T-72M, t.t. ir 200 vokiškų „Leopard“). Lenkija paskelbė apie dviejų naujų divizijų, dislokuotų išilgai Vyslos upės, suformavimą. Lenkija perka iš JAV ne tik 20 salvių sistemas ir naikintuvus F-35 (vietoje Ukrainai perduotų tarybinių lėktuvų), bet ir kurs didžiausią Europoje tankų kariuomenę. Paskelbta, kad Lenkija sudarė 1,5 mlrd. zlotų sutartį dėl pantoninių tiltų įsigyjimo, kad iš JAV už 5 mlrd USD Lenkijos perkami 250 sunkiųjų „Abrams“ tankų galėtų persikelti per upes. Lenkija sudarė sutartį ir dėl 500 vnt. vienintelių 4-os kartos Pietų Korėjos „Hyundai“ gaminamų tankų K-2 (lenkiškos versijos) pirkimo.

Tačiau ir Vokietija paskelbė, kad kurs didžiausią Europoje tankų kariuomenę, pristatė naujausią jos sukurtą tanką „Pantera“. Lenkijos valdančios partijos pirmininkas ir vicepremjeras Jarosław Aleksander Kaczyński į tai savotiškai sureagavo: „Kai mes paskelbėme, kad mes ginkluosimės, Vokietija paskelbė, kad taip pat ginkluosis. Mes nežinome, prieš Rusiją ar prieš Lenkiją.“ Štai tokie šių kaimynų santykiai!

Paaštrėjo ir įsisenėjęs dviejų NATO narių Graikijos ir Turkijos konfliktas. Tad nenuostabu, kad su Turkija suderintą grūdų iš Ukrainos išvežimą JAV, šiame geopolitiniame žaidime statanti kortą ant Lenkijos lošimo, nukreipė šių grūdų tranzitą į Lenkiją, kuri jau kreipėsi į ES dėl finansinės paramos šiam projektui. Lenkija perėmė ir Kinijos tranzitą iš Lietuvos, kurios Vyriausybė nežinia už ką „nusprendė“ pasiaukoti dėl Taivanio. Lietuva nutarė paremti ne broliukus latvius, bet „vargstančią“ Lenkiją ir dujomis per Lietuvos-Lenkijos dujotiekį, atidarytą 2022-05-01 d. (po 2 mlrd. m³ per metus).

Rusijos valstybės paslaptis ir Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė gyrėsi, kad NATO pagalbą Lietuvai karinės agresijos atveju suteiks Lenkijos kariuomenė. Kaip šiandien Lietuvos saugumą ir santykius su Lenkija regi Lietuvos valdžia? Lukiškių aikštėje Vilniuje stovi stendai su karo Ukrainoje iliustracijomis. Kai kas – tiesa, kai kas – ne. Tačiau nustebino kita, atrodytų, netikėta paroda šioje aikštėje – apie Kijevo lenkus, Juzefo Pilsudskio ir Simono Petliūros sąjungą prieš bolševikinę Rusiją, 1920 m. į Kijevą atvykusius Lenkijos legionierius, kurių 114 vėliau žuvo ir 2 galbūt lakūnai galbūt palaidoti prestižinėse Kijevo kapinėse, pavadintose rusų generolo Baikovo vardu. Ką Lenkija šia paroda nori pasakyti Lietuvai? Prasmingiau būtų, jei Lietuva susitvarkytų savo panteoną Vilniuje – Rasų kapines, kurias dėl J. Pilsudskio širdies kapo geriau tvarko Lenkija, kasdien į šias kapines ekspursijon siunčianti autobusus Lenkijos jaunimo ir senimo. Kaip vertinti Vilniaus miesto savivaldybės skubą griauti tarybinių karių paminklus Antakalnio kapinėse? Kas visa tai – vaikiškumas, šiuolaikinė kompiuterinė bravūra ar provokacijos, kad padėti Rusijai? Negi šie veikėjai dar nesuvokia, kad tikras karas jau yra šalia?

Lietuvos valdžia jau ne pirmus metus mus pratina prie Lietuvos valstybine švente ruošiamos paskelbti gegužės 3-ios, kurią 1791 m. buvo priimta Konstitucija, už kurią 110 balsų prieš 83 balsavo Abejų Tautų Respublikos keturių metų Seimas, išrinktas konfederaciniu principu bajorų seimeliuose. Vis tik įžūlu Lietuvos valstybine švente siūlyti švęsti dieną, kurią praradome valstybingumą. Tai – visiška nepagarba lietuvių tautai. Kad atsitokėtume, paskaitykime šią Gegužės 3-iosios Konstituciją, kurios priėmimui priešinosi didelė dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų, prisiminkime ir nesutrumpintą mūsų buvusios valstybės pavadinimą. Štai šios Konstitucijos preambulė: „Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaičių, Kijevo, Voliunės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černygovo Kunigaikštis drauge su dvigubos sudėties konferederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai, pripažindami, jog mūsų visų likimas priklauso vien tik nuo tautos konstitucijos įvedimo ir ištobulinimo, iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugrąžino patiems, laisvi nuo nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, taipogi norėdami pelnyti esamų ir būsimų kartų palaiminimą bei dėkingumą, nebodami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia ramybe priimame šią Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama, kol tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį straipsnį. Ir šią Konstituciją turi atitikti dabartinio Seimo išleidžiami įstatymai.“

Verta žinoti ir šios Konstitucijos kitus skyrius, pvz. I. Viešpataujanti religija. „Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė. Bet kadangi tas pats šventas tikėjimas liepia mums mylėti mūsų artimus, tad privalome suteikti tikėjimo ramybę ir valdymo globą visiems žmonėms, kokio išpažinimo jie bebūtų, ir dėl to garantuojame visų apeigų ir religijų laisvę Lenkijos kraštuose, pagal kraštų įstatymus.“

II. skyrius. Bajorai žemvaldžiai. „Gerbdami mūsų protėvių, dovanojusių laisvą valdymą, atminimą, bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame įstatymus, statutus ir privilegijas, kurias teisingai ir teisėtai suteikė Kazimieras Didysis, Liudvikas Vengras, Vladislovas Jogaila ir Vytautas, jo brolis, didysis Lietuvos kunigaikštis, taipogi Vladislovas ir Kazimieras Jogailaičiai, broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Pirmasis bei Žygimantas Augustas, paskutinysis iš Jogailaičių linijos.“

V. skyrius. Valdymas arba viešųjų valdžių paskirtis. „Visa žmonių valdžia kyla iš tautos valios. Idant valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje, lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys valdžios ir šio įstatymo valia sudarys visiems laikams, tai yra: įstatymų leidžiamoji valdžia seime, aukščiausioji vykdomoji valdžia karaliuje bei Sargyboje ir teisminė valdžia šiam tikslui įkurtose ar įkursimose juridikcijose.“

1791 m. spalio 22 d. buvo priimtas „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“, kuris skelbė: „Mes, Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaičių, Kijevo, Voliunės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černygovo Kunigaikštis, sutikus senato tarybų ponams, tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams, taip pat Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemių atstovams, atsižvelgdami į nuolatinę Mūsų pareigą savo bendrai tėvynei, Lenkijos Respublikai, kuriai privalome garantuoti visokeriopą orumą, visuotinę gerovę, o labiausiai tvirtybę prieš vidinį ir išorinį pavojų; drauge turėdami prieš akis garbingą ir abiem tautoms labai pritinkančią sąjungą ir bendriją, mūsų protėvių jau tiek kartų visiems laikams unijų aktu sudarytą, bendrai sutikus abiem – Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – tautoms, ir lig šiol abiejų pusių nuoširdžiai bei pastoviai išlaikytą, nutariame: lygiai kaip turime vieną bendrą ir vieningą „Valdymo įstatymą“, tarnaujantį visai mūsų valstybei - Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai – taip norime turėti ir valdomus vieningu valdymu mūsų bendrą kariuomenę bei iždus, sujungus juos.“

Tokiu būdu dviejų valstybių konfederacija tapo viena Lenkijos valstybe. Tad kodėl Lietuvos Respublika tą dieną turėtų paskelbti mūsų valstybės švente? Jei turima omenyje gynyba nuo priešų, tai prisiminkime tolimesnį šios valstybės likimą. Tuometinė Rusija nesusitaikė su įtakos Lenkijai praradimu ir, sudariusi taiką su Turkija bei Švedija, pradėjo karinius veiksmus prieš šią Lenkijos Respubliką. Neilgai trukus šie kariniai veiksmai baigėsi Lenkijos Karaliaus kapituliacija ir Gegužes 3-osios Konstitucijos priešininkų, susivienijusių į Rusijos įtakotą Targovicos konfederaciją, pergale.

Šiais laikais politikai mėgsta remtis istorija, tačiau jos nereikėtų perrašinėti ar keisti. Ją reikia žinoti – tiek džiugius, tiek liūdnus tautos istorijos puslapius. Ir lietuvių tautos istoriją – tokią, kokia ji buvo, bet ne tokią, kurios kai kam reikia dėl šiandieninės politinės konjunktūros.

Tokia mūsų, Lietuvos Respublikos piliečių, pareiga.

Susiję:

Europa, Lietuva suka savižudžių keliu