Vytautas Radžvilas. Sąskaita už abejingumą

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2022-06-22 18:48:00, skaitė 422, komentavo 9

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Nacionalinio susivienijimo bendražygis Almantas Stankūnas atkreipia dėmesį į tai, ką dažniausiai užgožia grėsmingai augančios elektros kainos. Kainų augimas blogai. Bet ne viskas gali būti vertinama tik pinigais. Iš tikrųjų įvyko dar blogiau: vadinamasis elektros tiekimo rinkos liberalizavimas virto ne tik ekonominiu, bet taip pat moraliniu, politiniu ir psichologiniu visuomenės išprievartavimu tiesiogine šio žodžio prasme.

Dar nepradėjus mokėti už elektrą naujomis kainomis jau skinami šios „reformos“ vaisiai sudarinėjant sutartis su „nepriklausomais“ tiekėjais. Naujosios žaidimo taisyklės aiškios: net nepradėję pardavinėti elektros, neturintys ir negalintys turėti nei menkiausios nuovokos, kokios bus kainų svyravimo tendencijos biržose, būsimieji pardavėjai jau dabar tas kainas nustatinėja iš akies ir be jokios sąžinės graužaties tenkina savo apetitus. 

Šiuo „liberalizavimu“ sukurto siaubo bedugnė visiškai prasivers, kai po pusmečio elektros kainos nebebus kompensuojamos. Vyks panašiai, tik kur kas nuožmiau, negu su degalų kainomis. Juk seniai pastebėta ir puikiai žinoma, kad dėl kartelinių susitarimų jos akimirksniu išauga vos pasklidus gandams apie gresiančius pavojus naftos rinkų stabilumui ir neskuba kristi sumažėjus naftos kainoms, nes esą reikia išparduoti anksčiau brangiai pirktą benziną ar dyzeliną. 

Į neįstengsiančių apmokėti sąskaitų už elektrą vartotojų nevilties šauksmus politikai – nuo šiam „liberalizavimui“ atvėrusio kelią S. Skvernelio iki žmones į „tiekėjų“ vergovę suvariusios I. Šimonytės, – o ir patys tiekėjai atsakys sarkastiškomis šypsenėlėmis: ko norite iš mūsų, kainas nustato rinka. Atsakingų nebus, kalti liks patys dėl savo nevykėliškumo neišgalintys susimokėti už elektrą žmonės.

Ir vis dėlto kaltinti tik valdžią nejauku. Juk neįmanoma nesuprasti, kad tai, kas jau vyksta, didele dalimi yra pagaliau atėjusi sąskaita pačiai visuomenei. Už dešimtmečių abejingumą viskam – ne tik valstybei, bet ir savo pačios gyvenimui ar net likimui. Metu metais tvyro spengianti abejingumo ir pasyvumo tyla beveik visais klausimais:

- Aukštojo mokslo „reformos“, pirmiausiai skirtos ne studentams, bet išsidalinti ir išgrobstyti brangiose vietose esančiai universitetų žemei ir nekilnojamam turtui – visuomenė tyli.

- Miškininkystės sektoriaus „reforma“, skirta medienos pardavėjams masiškai iškirsti ir be gailesčio nusiaubti vertingiausius Lietuvos miškus – visuomenė tyli.

- Barbariškai pagal mažaraščių vertelgų poreikius naikinamas ir žalojamas Vilniaus ir kitų miestų architektūrinis ir kultūrinis paveldas, užgrobiami ir sudarkomi arba padaromi nebeprieinamais žmonėms gražiausi gamtos kampeliai – visuomenė tyli.

- Griaunama prigimtinė šeimos samprata – visuomenė tyli.

- Darkoma lietuvių kalbos abėcėlė ir pati kalba – visuomenė tyli.

Ir taip be galo. Tyli, nes „manęs asmeniškai tai neliečia“. Ir štai pagaliau palietė. Šį kartą – beveik visus. Mat ateisiančios sąskaitos neatrodys smulkūs kišenpinigiai net gana pasiturintiems viduriniojo sluoksnio žmonėms, kurie mokesčių už dujas ir elektrą naštos beveik nejautė. O dabar liks be apsaugos, kurią sunkiais laikais savo piliečiams paprastai suteikia tik valstybė. Bet kad galėtų tai suteikti, pirmiausia reikia patiems pasirūpinti, kad ji būtų ne fasadas, bet tikra ir stipri valstybė. 

Ar užteks artėjančių sąskaitų, ar prireiks dar skaudesnių išmėginimų, kad pagaliau būtų susimąstyta ir suprasta:

- Tauta yra šis tas platesnio ir tvaresnio, negu šeima, artimieji ir giminės, kaimynų bendrija;

- Tėvynė yra šis tas platesnio ir kilnesnio, negu gimtinė ir širdžiai mielos tėviškės vietos;

- Valstybė yra šis tas galingesnio ir patikimesnio, negu vien savanoriškumu ir asmeniniais ryšiais bei pasitikėjimu grindžiama savitarpio pagalba ir parama.

Galiausiai belieka tikėtis, kad bus suprasta, ir kodėl Lietuvos valstybė yra tokia kaip šiandien ir kodėl ji tokia šalta ir žiauri pamotė savo piliečiams. Juk valstybė yra tokia, kokia yra ja besivadinanti žmonių bendruomenė. Ji yra tų žmonių sielos atspindys ir veidrodis. O kokia ji dar gali būti ir kiek gali rūpintis savo piliečiais, jeigu daugiau kaip pusei jų ji pati nerūpi? Tai pusei, kuri prieš kiekvienus rinkimus iš anksto žino, kad „visi jie vienodi“ ir „niekas nepasikeis“. Kaip galima pakeisti pasaulį nenorint pasikeisti patiems ir net nemėginant jį keisti?

https://www.propatria.lt/2022/06/vytautas-radzvilas-saskaita-uz.html