Nacionalinis susivienijimas. Pagerbkime Birželio sukilimo didvyrius ir aukas!

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-06-22 18:45:00, skaitė 607, komentavo 11

Nacionalinis susivienijimas kviečia į Birželio sukilimo minėjimą birželio 22 dieną 18 valandą prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti Aukų gatvėje Vilniuje, priešais Lukiškių aikštę. 

Birželio sukilimas buvo pirmasis žingsnis lietuvių tautos antisovietinės rezistencijos kelyje. Po gėdingos kapituliacijos 1940 metais, tik Sukilimas nuplovė neryžtingos valdžios užtrauktą Lietuvai gėdą ir parodė tautos valią sau ir pasauliui priešintis ir turėti savo valstybę. Į Sukilimą įsitraukė dešimtys tūkstančių patriotų ir tūkstančiai iš jų per šešias kovos dienas padėjo galvas už Lietuvos laisvę. 

Šiandien Lietuvoje šios aukos baidomasi, vengiama ją prisiminti ir gėdijamasi atiduoti jai deramą pagarbą valstybės lygiu. Jau mažiausiai dešimtmetį Sukilimas valstybei priešiškos propagandos mėginamas susieti su Holokausto tragedija Lietuvoje, kuriamos nebūtos sąsajos, Sukilimo dalyviai vadinami nacių kolaborantais. Šis niekingas melas dominuoja valdžios koridoriuose ir žiniasklaidos kanaluose. Nė viena valdžios institucija nerengia oficialių Birželio sukilimo minėjimų, Seimas atsisako bent deklaracijų forma išreikšti Birželio sukilimui tą pačią pagarbą, kurią valstybė rodo pokario partizaninei rezistencijai. 

Birželio sukilimas siekė Lietuvos nepriklausomybės. Jis buvo prieš Sovietų Sąjungą, o ne už Trečiąjį Reichą. Berlynas nepalaikė sukilimo ir pats išdavė Maskvai Vilniaus sukilimo štabą, o Kazį Škirpą įkalino. Sukilimui pavykus ir įsteigus Laikinąją vyriausybę, Lietuvą okupavusi Vokietija visaip varžė jos veiklą, o galiausiai visai panaikino. Sakyti, kad Sukilimas ar Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, yra atviras melas. Melas, kurį atvirai kartoja įtakingiausi Lietuvoje vykdomos „minkštosios denacifikacijos“ šaukliai. 

Karas Ukrainoje galėtų ir turėtų atverti akis ir padėti suvokti, kaip smarkiai Birželio sukilimo juodinimas atitinka Kremliaus skleidžiamą melą ir tarnauja Rusijos interesams „denaficikuoti“ Lietuvą, šitokiu būdu ruošiant palankią moralinę, psichologinę ir politinę dirvą naujai okupacijai. Lygiai tą patį Rusija darė Ukrainoje, visomis propagandos priemonėmis šmeiždama ukrainiečių tautos antisovietinio pasipriešinimo lyderio Stepano Banderos atminimą. Jį taip pat mėginama Ukrainos ir tarptautinėje viešojoje nuomonėje paversti „nacių kolaborantu“ ir „žydų žudiku“, ukrainiečių pagarbą jam Rusijos propaganda skelbia esant šios tautos tariamai nacistinių nuostatų įrodymu. Kremlius atvirai skelbia, kad Ukrainoje privalo būti išnaikinta „banderiška“ istorinė atmintis. Lietuvoje tai daroma kol kas tik melu, Ukrainoje pasitelkti ginklai.

Stulbina paralelės tarp Birželio sukilimo pagrindinio iniciatoriaus pulkininko Kazio Škirpos ir Stepano Banderos biografijų ir jiems metamų kaltinimų. Abu sovietinės ir rusiškos propagandos yra paversti „nacių kolaborantais“ ir „žydšaudžiais“, nors niekada nedalyvavę jokiuose nusikaltimuose ir nuosekliai kovoję už savo tautų laisvę ir valstybinę nepriklausomybę, o ne už nacionalsocialistinės Vokietijos interesus. Abiejų vardas teršiamas jiems bandant priskirti nebūtus arba nuo istorinio ir politinio to meto konteksto atsietus pasisakymus, šitaip vien už galimai ištartus žodžius nubraukiant šių iškilių asmenų nuopelnus savo tautų ir šalių laisvei. 

Ukraina šiandien rado atsakymus į savo istorinės atminties klausimus, nebesigėdija ir nebesiblaško. Stepanas Bandera yra ukrainiečių tautos herojus, jo vardas tariamas su pagarba ir pasididžiavimu. Visa tauta, dar daugiau, visas Ukrainą palaikantis laisvasis pasaulis šiandien kartoja būtent Banderos šūkį: Slava Ukraine! Herojam slava! Ukraina ir Bandera nebeatsiejami. Didžiuojantis viena, nebeįmanoma gėdytis kito. Toks požiūris  į nacionalinį didvyrį, vadovavusį  kovai už Ukrainos laisvę,  atspindi ir simbolizuoja ukrainiečių santykį su visa savo tautos istorija. Kovojusieji ir kitus pakėlę kovai už tautos laisvę atsimenami kaip didvyriai. 

Lietuva kol kas klaidžioja patamsiuose, bijodama savo šešėlio. Rezistencijos vedliai, kaip Kazys Škirpa, juodinami valstybės lygiu. Jų vardo gatvės ir atminimo lentos šalinamos, kai turėtų būti statomi paminklai. Lietuvos ir Vilniaus valdžiai gėda savojo Banderos, nors būtent Škirpos figūra pirmiausia išlyla Lietuvos antisovietinės rezistencijos istorijoje. Jis, kaip ir Bandera, yra laisvės kovos vėliavnešys ir simbolis. Tik išdrisę gerbti Škirpą, išdrįsime gerbti ir visus Birželio sukilėlius, ir pačią rezistenciją. Kai valdžia griauna istorinę atmintį, tik pati visuomenė gali ją atkurti. 

Birželio 22 dieną susirinkime pagerbti stojusių ginti ir žuvusių už Lietuvos laisvę 1941 metų sukilėlių. Šlovė didvyriams! Ir ne tik Ukrainoje.