Limitrofas-tai likimas (galima taikyti Lietuvai)

Autorius: Spartakas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-06-28 02:23:00, skaitė 491, komentavo 17

Kartojimas-tai mokymosi motina. Tiesiog todėl, kad vėl pavargau girdėti, kaip tuoj pat Rusija okupuoja limitrofus. Įskaitant Lenkiją ir Suomiją.

Egzistencinę, apibrėžiančią limitotrofų egzistavimo ideologiją lemia vienas postulatas – limitrofo pranašumo prieš metropoliją idėja. Pranašumas dėl istorinės senovės. Puikybė dėl kultūros plėtros. Pranašumas dėl populiacijos. Puikus ekonominis pranašumas. Karinio plano pranašumas.

O tai, kad pas limittrofus rupūžė ne balta ir pūkuota, o purvinai ruda ir gleivėta – kalta metropolija. Ji šimtmečius slėgė limittrofą, neleido jam vystytis, kažkodėl iškeitė medines klumpes į batus, o apskritai mediniame tualete kakoti sveikiau. Arba sode, kaip buvo įprasta tarp aisčių ir šumerų įpėdinių. Suvorovas išnaikino visą elitą, tarybiniais metais buvo išskersti išdidūs Čingizidai ir Gruzijos kalnų kunigaikščiai... O jei ne, ot tada būtų. Metropolija sužinotų visą limitrofų galią!

Limitrofas yra ideologiškai toksiškas, todėl nėra prasmės su juo dirbti šiuo klausimu. Įskaitant – ugdyti nacionalinį elitą, orientuotą ir į nepriklausomybę, ir į Rusiją vienu metu: tai nesuderinamos sąvokos. Tikrai prorusiškas elitas dalinsis imperijos, kaip valstybinės įvairių etninių, religinių, kultūrinių grupių žmonių egzistavimo formos, idėja ir sieks savo grupę įtraukti į metropoliją. Bet kuri kita pozicija nėra prorusiška, ką jos atstovai ten nepezėtų. Ne, jie maitinsis iš rankos, bet nusisuks, kai nusisuksite – irgi. Taigi, kam švaistyti išteklius? O limitrofe nebus leista augti kitam elitui. Tik tam tikrose teritorijose, o ir tai per problemas, beveik visada per kraujo praliejimą.

Limitrofas yra organizaciniu požiūriu toksiškas. Joje perteklinė masė valdininkų, apsinuodijusių puikavimusi ir narcisizmu. Pretenzinguose vakarėliuose jie nori skaniai pavalgyti, ramiai miegoti ir spindėti žvaigždėmis. Jiems nerūpi metropolijos kontrolė, jie įpratę savo gyventojus naudoti kaip nori. Jie savo pasipūtimu jau „pasaulio lygio elitas“, o ne vakarykštės vienkiemio gyventojai ir provincialai. Jie skirti ne valstybei, jie laiko save valstybės centru. Jie neturi darbo su įvairiomis metropoliją sudarančiomis grupėmis patirties, todėl nemoka ir nenori eiti į kompromisus. Jie yra pripratę prie žodinės trydos, o vietinis „tautininkų“ ir „patriotų“ choras jiems visada pasiruošęspadėti. Į kritiką jie nekreipia jokio dėmesio.

Jie išsiugdė blogą skonį. Kadangi jie nejaučia ribų ir krantų, jie nebus sudrausminti dėl to, kad nuėjo per toli. Limitrofo pareigūnai yra pripratę prie paprastų, administracinę galią turinčių ir todėl pakliuvusių sprendimų. Daugeliu atvejų neveiksmingas. Limitrofo valdininkai įpratę, kad bet kokia jų pačių padarytą klaidą, galima suversti ant metropolijos, apkaltinti ją machinacijomis. Limitrofo pareigūnai pripratę, kad velniop faktas, svarbiausia – ataskaita. Jie fiksavo savyje vėlyvąjį socializmą blogiausiu pavidalu, nors ir kovoja su tarybine praeitimi.

Limitrofas yra nacionaliniu mastu toksiškas. Būtent metropolijoje bet kuri grupė turi laviruoti, nes interesų pusiausvyra ir jos nesilaikymas gali baigtis labai liūdnai. Limitrofas turi šventą nepriklausomybės nešėjų grupę ir kitas mažumas, kurioms pirmoji grupė nerūpi. Netgi (ir dar daugiau), jei, kvailai, šios mažumos sudaro arba daugumą, arba didelę dalį. Ir būtent pirmosios grupės interesams atstovauja pareigūnai. Ir tam jie tarnauja. Likusiems ne taip pasisekė. Metropolijai nepriklausomybės ir suvereniteto nešėjas yra visa tauta su visa ją sudarančių grupių įvairove. Limitrofui nepriklausomybės nešėjas yra apsišaukėlių „sujungtųjų“ grupė.

Limitrofas yra toksiškas kariniu požiūriu. Jis turi silpną kariuomenę tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Jis nėra subalansuotas pagal naudojimo galimybę, su pasenusiais ginklais, su žemu koviniu pasirengimu. Ji nepajėgi apginti suvereniteto. Limitrofas kvailai neturi pakankamai pinigų kariuomenei išlaikyti ir aprūpinti. Limitrofas ant to padėjęs pimpalą ir užsiima tik smurtinės veiklos imitavimu. Kartais muštru. Kariuomenė nenori kautis. Jos svajonė - koks nors stiprus sąjungininkas išspręs visas problemas, o mes eisime paradą ir vykdysime įsakymus. Ne, retkarčiais pasikalbėkite apie savo griežtą karinę jėgą, bijodami agresoriaus – tai prašau. Na, šimtmetį galima ta proga atšvęsti. Arba užkariautoje Raudonojoje aikštėje sugriauto Kremliaus fone žada surengti paradą. Taip pat atšiauriame lietuviškame vaizdo įraše galite išgąsdinti lokį, ypač pasitelkę montažą. Nes tokiems nėra įmanoma išgąsdinti tikro lokio. Juk kelnės pilnos rudos masės būtų.

Limitrofas yra ekonomiškai toksiškas. Juk anksčiau ji buvo vieno nacionalinio ekonominio komplekso dalis ir įtraukta į gamybos grandines. Ir tai aprūpino jį energijos ištekliais, žaliavomis, komponentais, gamybos įranga, pardavimu, mokslo plėtra, prireikus - darbininkais, darbuotojais, inžinieriais ir kt. Dėl bendros metropolijos ekonomikos ir, jei reikia, išteklių perskirstymo. Limitrofas nuo to atsiribojo, tačiau kitose rinkose jo niekas nelaukė. Ir kitose grandinėse, atsiskyręs nuo metropolio, jis niekam nereikalingas. Ten buvo sužlugdyti daugiau anglosaksams artimų tautų (Graikija, Bulgarija, Rumunija, iš dalies - Lenkija, Vengrija, Čekija...). Ir likos limitrofas prie suskilusios geldos, su tuo, ką beturėjo.

O to, kas yra, neužtenka pačiam elitui, bet norisi prilygti Benderbildui. Kur čia žaisti su modernizavimu, ar su savarankiška ekonomika. Visų pirma, reikia apsiriboti vartojimu, o tai neteisinga. Todėl tik tai, kas pagal planą turėtų nešti greitas, tai yra spekuliacines, pajamas. Metropolija taip pat dar tuo visiškai nepersirgo, tačiau pastebima džiuginanti tendencija. Taigi limittrofui trūksta pinigų gamybai perstatyti, todėl jis kvailai ignoruoja ekonomikos sektorius, kurie neatneša greitos grąžos. Ir net čia jis dulkinasi, bandydamas kopijuoti kažkieno sėkmingą patirtį, nes strategija baigiasi ta pačia spekuliacija. Jis nenori galvoti apie tai, kad tiesiog nepakelia valstybingumo išlaidų. Todėl limitrofas pradeda parazituoti. Ant to, ant ko pavyksta. Ant priešų, ant gyventojų. Limitrofas gauna paskolas, kurių gražinti negalės. Limitrofas kelia moksesčius, sunkiai dirbantiems nustato apribojimus. Limitrofas užsiima kontrabanda, vagystėmis, sukčiavimu ir aferomis. Limitrofas turi didelį šešėlinį sektorių. Limitrofų gyventojų didžioji dalis išlaiko save ir uždirba pinigus kitose šalyse. Limitrofai turi didžiulius socialinius įsipareigojimus, kuriuos jie arba vos tempia, arba iš principo ant jų uždėjo storą ir plaukuotą.

Dėl ko limitrofas dar gyvas?Juk metropolija turi konkurentų ir priešų – kitų metropolijų. Kitų civilizacinių projektų atstovų. Tai normali ir natūrali istorijos eiga. Dialektika, taip. Amžina kova. Silpnieji turi pasitraukti, stiprieji neturi atsipalaiduoti žemiau kritinės ribos; Planetos išteklių neužtenka visiems. O metropolio varžovė mato, kad šalia jos kabo paruoštas limitrofas, kuri taip nemėgsta metropolijos, kad net negali valgyti. Vis dėlto stiprus metropolis yra pagrindinė grėsmė jo taip kruopščiai nušlifuotai beveik nepriklausomybei. Kaip apeiti tokią galimybę suerzinti konkurentą, spyriant jam po durimis svetimu, bet šalia esančiu asilu? Sukūręs jam krūvą nemalonių problemų, nors ir mažų, bet kiekybe? Net ir nedidelių pinigų už tai negaila – viskas bus išmušta. Ir patapšnoja per petį, Holivudo šypsenos, mieli žodžiai – jų niekaip nesuskaičiuosi. Nieko juk nekainuoja.

Kam, po velnių, metropolijai limitotrofas, kodėl ji jo nesiunčia į miglotą, bet erotišką atstumą? Taigi istorinė atmintis, šį kartą; nereikalingas civilizacinės erdvės mažinimas, tai du; nors ir nekritiškos ir įveikiamos, bet nemalonios ekonominės problemos dėl vieno nacionalinio ekonominio komplekso elementų atskyrimo, tai yra trys. Galiausiai, žmonės susimaišė, ir ne visi piliečiai, apsigyvenę ribose, atsisakė gyvenimo metropolijoje idėjos; vėlgi, leisti netrukdomai prieiti konkurentui taip pat nėra gerai. Taigi metropolija maišosi su limitotrofais. Be to, sirgdama ūmia liberalizmo forma, ji turėjo spręsti tolesnio skilimo sustabdymo problemas; tada tyliai srėbti pasekmes tiek ekonomikoje, tiek politikoje, tiek vidaus, tiek išorės, buvo pigiau ir patikimiau maitinti limitotrofus. Bet visa tai kol kas.

Kadangi limitrofas – jis gudrus, gudrus, bet neišmano strategijos. Gerai išmanyti strategiją – tai visų pirma kuo kritiškiau ir objektyviau įvertinti savo galimybes; remdamiesi įvertinimu, padarykite realią prognozę ir įsitikinkite, kad yra šie galimi istorinio likimo variantai:

1. Visai išnykti, nes kitame civilizaciniame projekte jie niekam nafig nereikalingi, net už dyką. Jie netaps kito dalimi, nes arba visada ten nebuvo, arba per laiką supuvo; laukia jo įsisavinimas, o gyventojų – asimiliacija arba išnykimas;

2. Grįžti į projektą, iš kurio neapgalvotai bėgo, o bebėgdamas pametę šlepetes; užimti vietą metropolyje, prilygstančią kitoms tautinėms grupėms, net jei ne iš karto;

3. Egzistuoti kaip tylus ir paklusnus metropolijos palydovas, išsaugantis dekoratyvinę nepriklausomybę. Tačiau limitrofas juk išdidus. Juk būti limitrofu geriau, nei metropolija, prisimeni? Todėl nafig visą analitiką, juolab, kad iš už balos jam ploja ir dar žada uogienę ir sausainius – tik tegul dar truputį erzina metropoliją. Ir limitrofui pasisekė. Limittrofas išdidus. Ir pradėjo šokti ant metropolijos – juk visi galvoja tik apie jį. Ir dieną ir naktį. Ir pradėjo kibti prie metropolijos – ten paloti, kelti jam ekonomines problemas, legaliai ar nelegaliai genociduoti netitulinius ar prorusiškus gyventojus – ne čia esmė. Vėlgi, dėl saugumo gali būti pastatytas pusiau girtų amerikosų reindžerių batalionas.

Nemoksliška, pastebėjo metropolija. Ir ji pradėjo atsakinėti. Ekonominškai. Kariškai. Politiškai. Bet, juk limitrofui skauda. O mus už ką?. O dėdės iš už balos kikena, stebi limittrofo šuolius kakinimo metu - su geografija negalima dulkintis. Nepamirštant parodyti palaikymo – kada dar pamatysi tokį reginį. Ir tada jie susitars su metropolija, kai šiame teatre prasidės kitas geopolitinio žaidimo etapas.

Taigi, brangūs mėlynakiai mano tėvynainiai. Kai kurie limittrofai dabar išgyvena opizdyulivanijos stadiją. Dalis pakeliui. O to išvengti galime tik kompetentingai pasirinkus tolesnį istorinį likimą, pasirinkimo galimybės didesnės. Tuo pačiu atminkite, kad Baltarusija yra toksiškas turtas ir žalingas Rusijai, o ne poeto svajonė. Ir mes tai žinome, nes susijungimui reikės reformos:

- administracinis aparatas, tame tarpe nereikalingų ir „tautiškai“ suluošintų mažinimas, likusių privedimas prie rusiškų standartų, o mes savo nesiųsime - patys neturime pakankamai efektyvių valdininkų, o idiotus siųsti pavojinga.

- teisinės ir teismų sistemos;

- teisėsaugos institucijoms, nes mes su jomis turime problemų, nors jos garsiai apie tai nekalba;

- kariuomenė, įskaitant perginklavimą, aprūpinimą, kitų standartų įvedimą, karininkų kadrų rotaciją ir, jei įmanoma, kovinės patirties įgijimą dalyvaujant karo veiksmuose; uniformuotų zmagarų ir litvinų atleidimai, taip pat tų, kurie yra kariuomenėje tik dėl pinigų;

- ekonomika, jos optimizavimas atsikratant nepagrindinio turto, techninės įrangos pertvarkymas, nepelningų pramonės šakų problemos sprendimas, komunalinių paslaugų reforma…

Trumpai tariant, daug ką, ir už Rusijos mokesčių mokėtojų pinigus. Dar nepaminėjau jūsų pusiau nužudytos socialinės programos. O socialinė sritis – ne tik pensininkai. Ir visa tai skaudės. Ir ko jie norėjo – užleido žaizdeles, manote gydymas turėtų būti atostogos? O kitokia ateitis – nurodyta aukščiau.