Ar būtent tai – jau Trečiasis pasaulinis karas?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/06/30/ar... 2022-07-01 16:21:00, skaitė 202, komentavo 1

Ar būtent tai – jau Trečiasis pasaulinis karas?

COVID-19 pandemiją kai kurie istorikai prilygino Trečiajam pasauliniam karui, nes ji paveikė absoliučiai visas visuomenės gyvenimo sritis – tam įtakos turėjo judėjimo ribojimai, tokie kaip karų metu, akyla informacinės erdvės stebėsena, suaktyvėję visuomeniniai judėjimai.

Pasak Martyno Maniušio, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktoranto, dirbančio istorijos mokytoju Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje, po pandemijos, kaip ir po totalinio karo, pasaulis tapo kitoks: pasikeitė žmonių darbo ir gyvenimo sąlygos, darbo rinka, išaugo skaitmeninių technologijų ir nacionalinių valstybių vaidmuo, ypač pandemijos pradžioje.

„Suaktyvėję visuomeniniai judėjimai ir pabėgėlių krizė aktualizavo du labai svarbius dalykus istorijos mokymesi: daugiaperspektyvumą, kuris sudaro galimybes įvertinti įvykius iš skirtingų perspektyvų, ir istorinę empatiją, kuri labai svarbi kritiškai vertinant dabartį ir suvokiant, kad bet kuris praeities įvykis, reiškinys, asmuo turi būti vertinamas to meto istoriniame kontekste, o jo istorinis vertinimas, interpretacija gali skirtis, būti diskusijų objektu“, – sako M. Maniušis.

Anot jo, Rusijos Ukrainoje pradėtas karas aktyvavo istorikų akademinę bendruomenę. Pradėtos rengti viešos aktualios istorijos pamokos, susijusios su Ukrainos istorija, karu Ukrainoje, istorijos mokytojai skyrė pamokas Ukrainai, VDU Švietimo akademijoje birželio 11 d. buvo atidarytas Ukrainos centras. Karas Ukrainoje Lietuvos visuomenėje aktyvavo solidarumo su ukrainiečiais jausmą, pasireiškusį mitingais, akcijomis.

Melagienos ir kritinis mąstymas: kas ką?

Skaitant, analizuojant, vertinant ir interpretuojant istorijos šaltinius ir istorikų tekstus, anot istorijos mokytojo M. Maniušio, mokiniams sudaromos galimybės ugdytis kritinį mąstymą.

„Labai svarbu sudaryti galimybes mokiniams patiems ištirti juos dominančias tarpkultūrines situacijas, taip jie ugdosi istorijos tyrimo gebėjimus, – sako jis. – Mokiniai mokosi „perskaityti“ nuotrauką, dokumentinį filmą, vaizdo įrašą, atskirti (ne)teisingą liudijimą, suvokti vaizdo autoriaus siunčiamą žinutę. Istorijos mokytojas turi padėti mokiniams suprasti šaltinio autoriaus ar autorių motyvus, ketinimus, nustatyti šaltinio ir jame esančios informacijos patikimumą. Viso to esmė – sudaryti galimybes mokiniui išmokti įvertinti istoriniuose tekstuose esančią informaciją ir, ja remiantis, patiems kurti istorinius tekstus, t.y. tapti istorijos kūrėjais“.

Šiandien mokantis istorijos jau tapo akivaizdu, kad svarbus yra ne išmokstamų istorijos faktų kiekis, o visai kiti dalykai. Esminis klausimas, kuris turi būti keliamas mokiniams: o kodėl mes šiandien šios temos mokomės, kodėl ji svarbi šiandienai? Kokius klausimus reikia išnagrinėti, kad suvoktume temos esmę? Didžiausias iššūkis istorijos mokytojui, pasak M. Maniušio, kyla atrinkti tokiai istorijos pamokai medžiagą ir sudaryti mokiniams galimybę patiems konstruoti istorijos žinias.

„Pagrindiniu dalyku, ugdant pilietišką pilietį, yra sudaryti galimybes kritinio mąstymo ugdymui. Tai itin svarbu, nes globaliame pasaulyje įvairiose medijose – informacijos pateikimo platformose, socialiniuose tinkluose – suinteresuotos nedraugiškos jėgos valstybės viduje siekia sukelti destrukciją visuomenėje, kėsinasi į istorijos perrašinėjimą skelbdami netikras, melagingas, selektyviai atrinktas naujienas ar istorijos įvykių versijas. Šių netikrų žinių „aukomis“ tampa kritinio mąstymo neturintys asmenys, tiesiogiai keliantys grėsmę valstybės egzistencijai ir rimčiai vidaus ar užsienio politikoje“, – sako M. Maniušis.

Mokiniai, mokykloje nesuformavę gebėjimų pasitikrinti informaciją iš skirtingų informacijos pateikimo priemonių ir šaltinių, o tik besistengiantys į ją įsiskaityti, tampa grėsme ne tik sau pačiam, kaip asmeniui, bet ir demokratinės santvarkos valstybėje išsaugojimui. Pilietišku piliečiu gali būti tik kritiškai mąstanti asmenybė su išlavintais analitiniais gebėjimais – informacijos paieška, atranka ir analize, adekvačiu situacijos vertinimu, gebėjimu fiksuoti ir įžvelgti esminius dalykus.

Karas neprasideda netikėtai, o istorija linkusi kartotis

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje neabejotinai pakeitė ir kasdienį darbą su vaikais mokyklose. Mokytojų, ypač istorikų, užduotis – padėti patiems mokiniams suvokti, kad karas vyksta ne izoliuotoje erdvėje, jis įtraukia ne tik kariaujančių šalių, bet ir kitų šalių visuomenes. Istorijos mokytojas M. Maniušis įsitikinęs, kad labai svarbu vaikams padėti išsiaiškinti, kokias žmogaus ir visuomenės gyvenimo sferas paliečia karas – politinę, ekonominę, socialinę ir kaip ją keičia.

„Pavyzdžiui, Pirmasis pasaulinis karas padarė poveikį demografijai – dėl karo ir namų fronte žuvusių žmonių – o per ją ir ekonomikai. Tai paskatino valstybių administravimo pokyčius, nes reikėjo mobilizuoti resursus karui, efektyviai administruoti mobilizaciją. Visa tai taip pat įnešė dramatiškų pokyčių darbo rinkoje, kurie pareikalavo moterų darbo jėgos, ištraukė jas iš privačios namų erdvės į viešą – darbo rinkos erdvę. Savo ruožtu mobilizacija darė poveikį socialinei lygybei: trynė ribas tarp miesto ir kaimo, socialinių sluoksnių.

Pirmame pasauliniame kare kariavusios valstybės įvedė arba planavo socialinio aprūpinimo priemones, socialinę politiką, o tai skatino socialinės politikos atsiradimą. Pasaulis po Pirmojo pasaulinio karo tapo kitoks visomis prasmėmis“, – kalbėdamas apie karo pasekmes, pabrėžia pašnekovas.

Kalbant su vaikais apie karą mokykloje, svarbu akcentuoti, kas bendro yra visuose karuose, ir kuo jie skiriasi, padėti išsiaiškinti karo tikslus. Istorija ir jos pavyzdžiai tam puikiai tinka. Juk kas geriau parodys evoliuciją, dėl ko yra kariaujama, jei ne pavyzdžiai iš žmonijos istorijos?

„Senovės civilizacijoje buvo kariaujama dėl naujų gyvenamųjų vietų, dėl grobio, pavyzdžiui, galvijų bandos, statybinių žaliavų, viduramžiais – dėl naujų teritorijų prisijungimo, priešo nualinimo, siekiant sudeginti pilį ar miestą, o naujaisiais ir naujausiais laikais – dėl pasaulio padalijimo ir/ar perdalijimo, gamtinių išteklių, galios įgijimo, galių pusiausvyros ar jos atstatymo. Reikia pabrėžti vaikams, kad karas, kad ir koks jis būtų, visada yra prievartos aktas, turintis tikslą priversti priešininką vykdyti karą pradėjusios šalies valią – atiduoti teritoriją ir pan.“, – sako istorijos mokytojas.

Jis pataria atkreipti vaikų dėmesį į tai, kad karas neprasideda netikėtai. Karas bręsta kurį laiką, todėl labai svarbu atpažinti bręstančio karo požymius, pavyzdžiui, pasisakymų, tam tikrų veiksmų politinėje, ekonominėje, informacinėje erdvėje. Šiandieniniame pasaulyje ypač svarbu pastebėti ženklus informacinėje erdvėje, kryptingai vykdomą propagandą, jos siunčiamas tiesiogines ir užslėptas žinutes.

Parodo, kaip ir iš ko kuriama istorija

M. Maniušio nuomone, šiandieniniam istorijos mokytojui labai trūksta kokybiškai parengtų ir išleistų mokymosi priemonių, ypač darbui su istoriniais tekstais, kurios padėtų organizuoti mokinių savarankišką istorijos mokymąsi, taip pat visiems prieinamų elektroninių istorijos šaltinių duomenų bazių.

Kokybiškai parengtų mokymosi priemonių stygius rodo nepakankamą Lietuvos istorikų akademinės bendruomenės dėmesį šaltinių leidybai ir mokinių istorijos mokymosi tikslų suvokimui: „Mano manymu, būtina akademinių istorikų ir mokymosi priemonių leidėjų edukacija, išaiškinant dabarties keliamus tikslus istorijos mokymuisi ir istorinio mąstymo ugdymui. Būtinas nuoseklus aukštųjų mokyklų dėstytojų, rengiančių istorijos mokytojus, mokymosi priemonių leidėjų ir istorijos mokytojų profesinės kompetencijos tobulinimas. Naujasis istorijos teksto vaidmens suvokimas istorijos mokymosi procese pirmiausiai turi atsirasti istorijos mokytojų ir jų rengėjų galvose, kad jis galėtų pasiekti ir mokinį“.

Paklaustas, kodėl pats pasirinko istorijos mokytojo specialybę, M. Maniušis prieš atsakydamas ilgai nesvarsto: istorijos mokytojo profesija yra universali, įdomi ir patraukli savo mokomojo dalyko specifika, kuri leidžia mokiniams pamokos metu pateikti informaciją iš įvairių pirminių ar antrinių šaltinių – tekstinės, ikonografinės ar video medžiagos – parodant, kaip ir iš ko kuriama istorija.

„Istorijos mokytoju darbuojuosi jau trylika metų. Manau, jog buvau, o ir esu mokytojas, kuris siekia mokiniams parodyti istorijos dalyko patrauklumą bei universalumą, pritaikant jos žinias ne tik konkrečioje profesinėje veikloje, bet ir kasdieniame gyvenime“, – prisipažįsta M. Maniušis.