Vytautas Radžvilas. Grumtynių dėl istorinės tiesos spektaklis

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-07-04 17:17:00, skaitė 230, komentavo 3

Vytautas Radžvilas. Grumtynių dėl istorinės tiesos spektaklis

Autorius yra Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys

V. Landsbergis pagaliau paskelbtas valstybės vadovu. Neigti jo vaidmenį atkuriant Nepriklausomybę būtų nesąžininga ir tiesiog nepadoru. Tačiau stebina, kad diskutuojant dėl šio vaidmens reikšmės ir V. Landsbergiui objektyviai ir pelnytai priderančio politinio bei teisinio statuso pamirštamos kai kurios svarbios aplinkybės. Jos turėjo būti svariu ir net lemiamai svarbiu argumentu sprendžiant, kas vis dėlto iš tiesų buvo Lietuvos Respublikos AT prezidiumo pirmininkas. 

Toks ginčas nekyla Latvijoje ir Estijoje, kurių valstybingumą atkūrusių Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkams A. Gorbunovui ir A. Riuiteliui net nešauna į galvą mintis post factum pretenduoti į valstybės vadovų statusą. Unifikuotoje SSRS imperijoje „suvereniomis respublikomis“ tituluotų provincijų administracinių struktūrų ir jų vadovų įgaliojimai buvo standartizuoti. Pagal SSRS įstatymus vykusiuose rinkimuose į „socialistinių respublikų“ aukščiausiąsias tarybas laimėjus nepriklausomybės siekusiems Liaudies frontams ir Sąjūdžiui buvo pakeisti respublikų pavadinimai pašalinant nuorodas į „sovietinį socializmą“, tačiau visa kita, taip pat administracinių struktūrų įgaliojimai ir net pavadinimai, iš esmės nepasikeitė. 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Laikinąjį pagrindinį įstatymą dėl suprantamų priežasčių turėjo būti įvardytas pareigūnas, įgaliotas atstovauti naujajai valstybei santykiuose su užsienio šalimis. Faktiškai tai buvo vienintelė funkcija, kurios nevykdė V. Astrauskas – paskutinis sovietinės Lietuvos AT pirmininkas. Latvijoje ir Estijoje buvo taip pat. Tik jie puikiai tai supranta ir nepuola atgaline data perrašinėti ir klastoti savo istorijos. Kaimynų fone darosi akivaizdu kaip ant delno, kuo turi būti laikomas LR Seimo sprendimas suteikti V. Landsbergiui, kuris iš tiesų buvo tik tuometinės AT įgaliotas pareigūnas, valstybės vadovo statusą. Tai ne tik istorijos iškraipymas ir klastojimas, bet  dar vienas valstybės pažeminimo aktas. 

Palyginti su kaimynėmis, Lietuva tebėra šalis, iš kurios taip ir neišėjo sovietinis įšalas. Latvija ir Estija išsivadavo iš jo kur kas ryžtingiau ir smarkiau. Kitaip negu Lietuvoje, ten patys pasileido savo misijas atlikę Liaudies frontai ir nepalaikoma jokia jų veiklos tęstinumo iliuzija, kompartijos buvo paleistos, o ne persivadino socialdemokratinėmis darbo partijomis, nepriklausomybes atstačiusios Aukščiausiosios Tarybos nei iš šio, nei to staiga nepatapo niekada neegzistavusiais „atkuriamaisiais seimais“, (nebūto „Atkuriamojo Seimo“ išradimas tik Lietuvoje buvo labai svarbus parengiamasis žingsnis tiesiant V. Landsbergiui kelią trokštamo valstybės vadovo statuso link), kone šimtmečiui nebuvo įslaptintos ir svetimos valstybės ir šiandien pavojingų agentų pavardės. 

Iš esmės yra aiškūs ir du pagrindiniai motyvai, skatinę valdančiuosius atkakliai stumti Lietuvą atgal į sovietmetį klastojant naujausią šalies istoriją. Suteiktas statusas pirmiausia yra dovana ir padėkos duoklė už milžinišką indėlį sužlugdant tikrą ir gelminį Lietuvos desovietizavimą. Ko gero, šį indėlį atbaigiančiu ir simboliškai įprasminančiu paskutiniu darbu laikytina iškalbinga V. Landsbergio tyla kai buvo faktiškai amžiams, tai yra iki to laiko, kai tai nebeturės jokios praktinės reikšmės, įslaptinamas sovietinio KGB agentų sąrašas. 

Antroji paskata yra valdančiųjų, tarp kurių netrūksta Lietuvos nepriklausomybės reikalui buvusių abejingų ir net aršiai kovojusių prieš patį siekį atkurti valstybingumą, veikėjų troškimas išbalinti savo praeitį ir susikurti respektabilią politinę genealogiją. Šito siekiama  „įsirašant“ į tam reikalui konstruojamą Sąjūdžio istoriją, kurios klastojimo vienas iš elementų yra būtent šios grupuotės interesams atstovaujančio V. Landsbergio paskelbimas tariamuoju atkurtosios valstybės vadovu. Šitaip  iškreipta Sąjūdžio istorijos versija verčiama oficialiu ir „vieninteliu teisingu“, kaip buvo įprasta sovietmečiu,  pasakojimu apie prieš tris dešimtmečius vykusią laisvės kovą.

Apskritai šis klausimas visiškai aiškus. Tačiau jam skirti NS pareiškimą ir specialiai įvertinti LR Seimo priimtą įstatymą nėra galimybės. Kaip ir buvo galima laukti, it iš gausybės rago pasipylė „opozicinių“ politinių jėgų įstatymą smerkiantys pasisakymai. Paskelbtas ir Šeimų sąjūdžio griežtas pareiškimas. Visą šių pasipiktinusių balsų chorą siejantis motyvas – pažadas po kitų rinkimų atšaukti V. Landsbergiui suteiktą valstybės vadovo statusą. Tampa akivaizdu, kad prasidėjusios grumtynės už „istorinę tiesą“ yra dar vienas rinkiminis spektaklis ar net cirkas, kurio tikroji paskirtis – populistiškai žvejoti pasipiktinusių dėl priimto iš tiesų neteisingo sprendimo piliečių balsus. 

Dalyvauti šiame cirke nėra prasmės ir yra nejauku suprantant, kad minėtos grumtynės skirtos tik nukreipti dėmesį nuo labai rimto klausimo. Tas klausimas – kokia turi būti valstybės istorinė politika? Bėda ta, kad nei vienam opoziciniam dariniui šis klausimas nei kiek nerūpi. Valdančioji koalicija tiesiogine šio žodžio prasme nusipirko jai reikalingą V. Landsbergio statusą, užmokėdama už jį valstybės dotacija S. Skvernelio „demokratų“ partijai. Šie mainai partijos vadovui neturėjo kelti kokių nors moralinių dvejonių ir turėjo būto itin lengvi. Juk šis asmuo ne tik suvaidino tam tikrą vaidmenį plačiai nuskambėjusioje sąjūdininkams B. Genzeliui, A. Medalinskui ir R. Ozolui iškeltoje byloje, bet jam užteko įžūlumo pareikšti, kad tuos sąjūdininkus laikas pastatyti į vietą. R. Karbauskis tokius mainus pagrįstai pavadino išdavyste. Tačiau nebūtų pakenkę prisiminti, kad jai dirvą paruošė būtent pragmatiška, o tiksliau ciniška „sąjunga iš išskaičiavimo“ su S. Skverneliu, kurio antitautinės pažiūros ir ypatingas „lankstumas“ keičiant politines iškabas buvo seniausiai žinomi iki sukuriant pergalingą, bet dvilypį ir todėl iš anksto pasmerktą subyrėti rinkiminį sambūrį.

O žvelgiant plačiau, savaime kyla klausimas: kodėl tapo įmanomas ir šitaip suvešėjo atviras ir neįtikėtinai įžūlus Sąjūdžio istorijos klastojimas? Atsakymas toks akivaizdus, kad net nereikia pasukti galvos: šito priežastis yra beveik visuotinis ir principinis abejingumas Lietuvos ir jos Laisvės kovų istorijai. Jis yra tiek vadinamąją poziciją, tiek tariamą  yra visą opoziciją siejantis bruožas. Nei vienai iš „opozicinių“ politinių jėgų, kaip ir valdantiesiems,  visiškai nereikia reprezentacinės Valstybės aikštės. Opozicija nemurmėdama dalyvauja kasmet vykstančiose patyčiose iš Sausio 13-osios didvyrių atminimo, kurio išniekinimo ir negailestingo trynimo iš tautos atminties simboliu tapo valstybės simbolių pakeitimas tuščia ir bereikšme neužmirštuole. Ta pati opozicija lygiai taip pat bijo Birželio sukilimo kaip velnias kryžiaus ir paniškai vengia dalyvauti jo paminėjimuose, o pati mintis surengti jam skirtą minėjimą Seime  jai kelia tik nervingą virpulį. Tai reiškia viena: jokio tikro pozicijos ir opozicijos ginčo ar juo labiau kovos už sąžiningą Sąjūdžio istoriją nėra ir apskritai negali būti.

Grumtynės dėl V. Landsbergio statuso yra tik parodomasis spektaklis ir cirkas. Jį stebint darosi akivaizdu: Lietuvoje niekas nesikeičia. Juk šios grumtynės tėra senojo „brazauskininkų“ ir „landsbergininkų“ stumdymosi dėl galios ir įtakos tęsinys bei aidas Sąjūdžio istorijos plotmėje. Tikroji ir vis dar neparašyta Sąjūdžio istorija pranyko tarp dviejų vienodai melagingų ir atgrasių jos versijų. Pirmasis pasakojimas skelbia, kad 1990 m. kovo 11-oji yra uoliai „dirbusio Lietuvai“ ir tiesusių kelią į Nepriklausomybę LKP CK pirmojo sekretoriaus ir jam talkinusios SSRS kolaborantų kohortos pasiaukojamo triūso ir tikro žygdarbio rezultatas. Sąjūdis buvo tik šių kovotojų pakeleiviai ir retkarčiais šiokie tokie pagalbininkai, geriausiu atveju atlikę graikų tragedijos choro vaidmenį. 

Pasak antrojo pasakojimo, vartus į laisvę atvėrė Lietuvos žmonių sąjūdis. Tai jau būtų arčiau tiesos. Bet bėda ta, kad juo toliau, juo mažiau tikėtina, jog toje Sąjūdžio istorijos versijoje atsiras vietos pirmtakų ir pirmaeivių Kronikos leidėjų ir disidentų, sąjūdininkų J. Marcinkevičiaus, S. Gedos, M. Martinaičio, B. Genzelio, R. Ozolo, J. Bulavo, Č. Kudabos, R. Rajecko, R. Adomaičio, B. Leonavičiaus, R. Pakalnio, R. Gudaičio ir kitų menkų žmonelių vardams. 

LR Seimui išradus neegzistavusį valstybės vadovą žingsnis po žingsnio buvo beveik baigtas formuoti visai kitoks Sąjūdžio istorijos pasakojimas ir paties judėjimo vaizdinys. Šioje istorijoje Sąjūdis virsta beveidžiu fonu – pilkų žmogelių mase, kuriai vadovavo ir teisingu keliu į tikslą vedė pranašišku toliaregiškumu ir genialiu strateginiu įžvalgumu apdovanoto vedlio  antžmogiška išmintis. 

Tiesa, jokia istorija neišsiverčia be žemesnio rango herojų arba vadinamųjų ištikimų bendražygių. Baigiamoje konstruoti Sąjūdžio istorijos versijoje iškilusio naujojo valstybės vadovai bendražygiai tikrai nebus tik ką minėti ir kiti sąjūdininkai. Kas jie bus – galima tik spėlioti. Tačiau nereikėtų pernelyg nustebti kada nors sužinojus, kad Laisvės aušros pirmieji spinduliai patekėjo virš Lietuvos pakilę iš sovietinio išvaduotojo tanko vamzdžio, o pati pergalė yra ne tiek Sausio 13-osios didvyrių gyvybės aukos, bet pirmiausia  tuo metu tikruoju Sąjūdžio štabu buvusioje aukštojoje partinėje mokykloje vykusių „slaptųjų privačių karų“ vaisius.

Stebint tokias kovas savaime atmintyje iškyla vienas šimtmečių ar net tūkstantmečių tradicijas turintis žaidimas. Jį  visais laikais mėgo žaisti kišenvagių gaujos. Vykstant kokiam nors masiniam renginiui du gaujos nariai surengia inscenizuotas muštynes. Į inscenizuotų muštynių reginį godžiai žiopso viską pasaulyje dėl jo užmiršę žiopliai, nematantys ir nejaučiantys, kaip tuo metu peštukų bendrai tuština jų kišenes. Pozicijos ir opozicijos peštynės dėl V. Landsbergio nuostabiai primena šį senovinį cirką.

Būtent todėl tai nelaikytina itin svarbiu klausimu. Jeigu Nacionaliniam susivienijimui bus lemta turėti balsą formuojant Lietuvos valstybinę istorijos ir atminties politiką, ji bus visai kitokia. Ta politika įgalins sutvarkyti Valstybės aikštę ir surasti vietos Vyčiui. Laisvės kovoms ir Birželio sukilimui bus surasta derama ir garbinga vieta Lietuvos istorijoje. Kartu šioje istorijoje negalės likti vietos klastotėms ir melui. Šalies mokyklose ir įstaigose išnyks savanoriškai privaloma pareiga Sausio 13-ąją dieną segtis Neužmirštuolę. Neliks niekada nebuvusio „Atkuriamojo Seimo“. 

V. Landsbergis taip pat užims deramą ir teisėtą vietą Sąjūdžio istorijoje. Kaip vienas iškiliusių Sąjūdžio vadovų ir jo pirmininkas. Taip pat – kaip atkurtosios Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas. Bet ne kaip valstybės vadovas, kuriuo tapti jam nebuvo lemta. Tai bus padaryta vardan istorinės tiesos. Ją būtina atkurti taip pat tam, kad toliau nebūtų žeminamas nei pats V. Landsbergis, nei Lietuvos valstybė.