Ramūnas Aušrotas. „Ignoruoti rinkimus - ne išeitis“

Autorius: Respublika.lt Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-07-19 05:37:00, skaitė 386, komentavo 6

Seimo priimtas Rinkimų kodeksas iš esmės beveik nieko nepakeitė. Sisteminės partijos kaip buvo taip ir lieka šeriamos valstybės, kaip buvo taip ir liks Lietuvos valdytojomis. Seimas kaip buvo taip ir lieka atstovaujantis partiniams interesams ir kruopelytei rinkėjų. Nė iš tolo neprisileista minties apie susikompromitavusių parlamentarų atšaukimo mechanizmą. Tad nenuostabu, kad jau šiandien, iki būsimų Seimo rinkimų likus dvejiems, o iki savivaldos - mažiau kaip vieniems metams, pasigirsta raginimų apskritai ignoruoti rinkimus. Teisininkas, Nacionalinio susivienijimo narys Ramūnas Aušrotas tai vadina nedovanotina klaida.

Negaliu kaip teisininko nepaklausti apie paskutinius rinkimus, kai 71 Seimo narys atbuline data paskyrė valstybės vadovu Vytautą Landsbergį. Tai vadintina demokratijos pergale?

- Teisėje laikomasi principo, kad įstatymas atgal negalioja, - retrospektyviai sukurti fakto neįmanoma. Kitas momentas yra tas, kad hipotetiškai darant prielaidą, jog V. Landsbergis buvo vadovas, kyla klausimas, kodėl šitoje situacijoje pasirinktas įstatymo, o ne Seimo nutarimo formatas, kaip 2009 metais buvo pasielgta generolo Jono Žemaičio atžvilgiu, kai jis buvo simboliškai pripažintas valstybės vadovu, tokiu būdu pripažįstant jo indėlį į Lietuvos valstybingumo išsaugojimą. Paprastai teisėkūroje priimtas įstatymas turi sukelti tam tikras pasekmes, o šis Seimo priimtas įstatymas jokių teisinių pasekmių nesukuria. Galbūt teisi politikė Agnė Širinskienė, manydama, kad rudenį galima laukti papildomų pasiūlymų iš valdančiųjų, kurie nustatytų konkrečias priimto įstatymo pasekmes. Matyt, siekta ne tik simbolinio statuso, bet pagal pasirinktą strategiją nuspręsta per daug neerzinti visuomenės: iš pradžių statusas, privilegijos - jau po to. Aplinkybė, kad gerbiamas Vytautas Landsbergis valstybės vadovu niekada nebuvo išrinktas tiesioginiuose rinkimuose, verčia kelti klausimą, ar toks asmuo juridiškai gali būti laikomas valstybės vadovu. Mano nuomone, ne. Tiesiogiai jis buvo išrinktas AT nariu, paskui Seimo nariu, bet niekada nebuvo išrinktas valstybės vadovu.

- Kai prieš gerus metus konservatoriai inicijavo rinkimų sistemos pataisas, buvo kalbama, kad taip norima palengvinti Gabrieliaus Landsbergio kelią į prezidentūrą. Kam buvo naudingi Rinkimų kodekso pakeitimai, kurie įtvirtinti ir praėjusį mėnesį priimti Seime?

- Rinkimų kodekso darbo grupėje dalyvavo visos Seime veikiančios partijos. Nė viena jų šio proceso neboikotavo, pasinaudojusios galimybe įterpti savo trigrašį ten, kur galima. Iš tikrųjų šis procesas buvo Rinkimų įstatymo kodifikavimas: iki tol buvę atskiri Seimo rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimo, Europos Parlamento, Prezidento rinkimų ir taip pat VRK įstatymai sudėti į vieną teisės aktą; gal tik papildžius juos viena kita detale, viena kita norma. Galbūt viena ryškiausių: pakeitus Konstituciją, įtvirtinti tiesioginiai mero rinkimai; politinėms partijoms sutarus jis tapo vykdomąją valdžią savivaldybėje įgyvendinančia institucija.

- Vadinasi, pagal Rinkimų kodeksą esame pasmerkti rinkti vis tuos pačius ir tuos pačius, svyruodami tarp mažiau daugiau susikompromitavusių partijų?

- Kiekviena sistema turi savo trūkumų. Opozicinių partijų siūlymas sumažinti Seimo rinkimų kartelę nuo 5 iki 4 proc. buvo atmestas, nors, sakykime, Laisvės partijai, kurios reitingai dabar krenta, jis būtų gal net naudingas. Nuleidus kartelę, į Seimą patektų daugiau partijų, ir, viena vertus, būtų sunkiau joms susitarti, kita vertus, kai yra daugiau žmonių, mažesnė konjunktūrinių susitarimų bei vienos ar dviejų partijų dominavimo tikimybė; didesnė tikimybė, kad bus atstovaujamos visuomenės grupės, kurios iki tol nebuvo atstovaujamos. Iš tikrųjų į jūsų klausimą nėra vieningo atsakymo: Seimo sudėtis daugiau priklauso nuo visuomenės ir partijų bei politikų politinės brandos. Jeigu visuomenė politiškai nebrandi, jeigu jos renkami politikai ir partijos, kurias ji remia, yra politiškai nebrandūs, kad ir kokia būtų sistema, ryškės tik jos neigiamosios pusės. Proporcinės rinkimų sistemos bėda, kad dalis rinkėjų lieka neatstovaujami. Norint atkurti teisingumą, gal ir tikslinga būtų mažinti Seimo rinkimų kartelę, tačiau tam nėra politinės valios.

- Rinkimų tvarką nustato didžiosios partijos, jos nė už ką nenori atsisveikinti su privilegijuota valdžios padėtimi, užtat rinkimuose joms reikia kuo mažiau konkurentų. O pilietinėms iniciatyvoms apskritai užtrenktos durys - aktyvistai jau šiandien skundžiasi gremėzdiška ir sudėtinga piliečių rinkimų komitetų steigimo bei registravimo tvarka.

- Galima sakyti, dėl visuomeninių komitetų rinkimų kodekse esama neteisybės, jiems registruoti nustatomos griežtesnės sąlygos, negu buvo anksčiau, bet aš asmeniškai nesu piliečių komiteto šalininkas. Paaiškinsiu, kodėl. Pilietinis komitetas nėra saistomas griežtos ideologijos bei tam tikrų aiškiai apibrėžtų vertybių. Normali partija, turinti tam tikrus veikiančius vidaus mechanizmus, savaime disciplinuoja savo partijos narius, užtikrindama tam tikrą ideologinį stabilumą, o rinkimų komitetas gali sakyti viena ir daryti kita, ypač tai ryšku savivaldybės lygmeniu. Jie yra netvarūs, dažnai dėl siaurų interesų susibūrę junginiai. Tarkime, paskutiniuose savivaldybių rinkimuose Trakų rajone turėjome tris komitetus; iš dviejų, kurių atstovai pateko į savivaldybės tarybą, vienas, matau, tikrai iširs. Nežinau, ar visuomenei sveika, kai jai atstovauja netvarūs dariniai. Visuomenė į juos žiūrėjo pro mesianizmo prizmę, kaip į gelbėjimosi ratą nuo sisteminių politinių jėgų, tačiau jos viltys nepasiteisino. Su kuo tai sietina: ar su pačia forma, ar su lyderiu, kuris ateina su savo komanda? Aš manyčiau, jei nėra lyderio, nėra ir komandos. Tad „moderni" forma - visuomeninis komitetas, - mano galva, tikrai ne panacėja. Manau, būsimuose savivaldos rinkimuose pilietiniai komitetai nebevaidins apčiuopiamo vaidmens ir jie po truputėlį išmirs arba liks tiktai ten, kur jiems pavyko ateiti į valdžią ir sėkmingai tvarkytis.

- Tad ar galime smerkti tuos, kurie ragina boikotuoti rinkimus?

- Vadinamasis protestas kojomis yra naivus ir klaidingas požiūris, nes jis visiškai neefektyvus: tiek ankstesnis, tiek dabartinis Rinkimų įstatymas nenurodo, kiek rinkėjų turi dalyvauti rinkimuose, kad jie būtų laikomi įvykusiais. Tai reiškia, pakanka 1 proc. rinkėjų, kad jie įvyktų. Kadangi paprastai balsuoti dažniau ateina sisteminėms partijoms lojalūs rinkėjai, jų balsai ir nulemtų didesnį šių partijų mandatų skaičių Seime. Jeigu įstatyme būtų numatytas konkretus, tarkime, 25 proc. balsavusių rinkėjų skaičius, kad rinkimai būtų laikomi įvykusiais, tada „balsavimu kojomis" gal ir pavyktų juos boikotuoti. Kol to nėra, ši pozicija yra itin nenaudinga mažai politinei partijai, nes vienintelis būdas jai patekti į Seimą ir pradėti kaupti politinį kapitalą bei įtaką yra proporcinė rinkimų sistema.

- Pernai jūs dalyvavote Trakų rajono mero rinkimuose. Jūsų ir sisteminių partijų kandidatų startinės ir ne tik pozicijos buvo lygiavertės?

- Turbūt ne.

- Kodėl?

- Net ir šaukštas deguto gali sugadinti statinę medaus. Kitaip tariant, kai kurios detalės gana stipriai lemia rinkimų rezultatus; valdančiosios partijos polinkis į savivaldybės įstaigų, institucijų vadovų postus paskirti partiečius ar jiems artimus žmones užtikrina jiems atitinkamą paramą per rinkimus, nes administracinio aparato ir jo resursų panaudojimas nėra nei reglamentuojamas, nei kontroliuojamas. Pagal dabartinį Rinkimų kodeksą, draudžiama agitacija pasinaudojant tarnybine padėtimi, tačiau ji vyksta ir be tiesioginių nurodymų. Nepalanki politikos naujokams ir rinkiminių apylinkių veikla. Jos yra atsakingos už informacinio pranešimo apie rinkimus platinimą ir jokios tvarkos aprašo, kaip jos turi tai daryti, nėra. Ją nusistato pačios arba samdydamos tarpininką, tarkim, Lietuvos paštą, arba platina pačios, gundomos kartu su pranešimais ir paagituoti už joms priimtiną kandidatą. Kita neigiamybė, kad rinkimų apylinkių komisijos sudaro sąrašus balsuojančių namuose be jokios VRK patvirtintos tvarkos arba poįstatyminiu aktu patvirtinto aprašo ir šiuo atžvilgiu išvis nėra kontroliuojamos. Paprastai kartą įtraukti į sąrašus rinkėjai prieš kitus rinkimus neperžiūrimi, jie taip ir užsilieka juose. Iš savo praktikos esu gavęs pranešimų, kad važinėja tam tikri asmenys po apylinkę ir siūlo patikimiems asmenims balsuoti namuose. Kodėl? Todėl, kad balsuojant namuose yra didžiausia klastojimo galimybė.

- Lietuvoje baigiama susitaikyti su Pagrindinio valstybės įstatymo, t. y. Konstitucijos pažeidinėjimais. Ar tokią valstybę verčiasi liežuvis vadinti teisine? O jeigu ne, kyla klausimas, ar apskritai tokioje valstybėje galimi teisėti rinkimai?

- Manyčiau, kad teisės viršenybė yra valstybės idealas. Nežinau nė vienos valstybės, kuri tą idealą būtų pasiekusi. Galime tiktai kalbėti apie mastą: vienose valstybėse labiau prasilenkiama su teisės viršenybe, kitose valstybėse - mažiau. Iš esmės teisės viršenybės principas remiasi nuostata, kad valstybės pilietis, valstybės tarnautojas suvokia, kad negali siūlyti dalykų, kurie prieštarauja valstybės Konstitucijai arba priimtam ir galiojančiam įstatymui. Lietuvoje pastebiu sistemiškai ir vis dažniau prasilenkiant su teisės viršenybe priiminėjant įstatymus, kurie prieštarauja Konstitucijai. Įstatymų leidėjui net nekyla klausimų dėl prieštaravimo, jų nekyla ir valstybės institucijoms, kurios pateikia išvadas ir aiškiai mato, kad yra akivaizdus teisinis neatitikmuo. Pavyzdžiui, prieš 20 metų, kai buvo priimtas Civilinis kodeksas, teisininkai kalbėjo, kad jame įtvirtinta partnerystė prieštarauja Konstitucijai, nes ji nenumato tokios šeimos gyvenimo kūrimo formos. Tuomet buvo normalu apie tai svarstyti tiek teisininkų bendruomenėje, tiek moksliniuose straipsniuose. Tačiau šiandien, kai kalbame apie Civilinės sąjungos arba Partnerystės įstatymą, nei teisinė bendruomenė, nei teisės departamentas šito klausimo net nedrįsta kelti, o tie, kurie išdrįsta pasakyti, kad jis prieštarauja Konstitucijai, yra negirdimi. Prasilenkimas su teisinės valstybės principais, siekiant ideologinių tikslų, man asocijuojasi su noru važiuoti dyzeline mašina, jos kuro baką užpildžius benzinu. Kiekvienas vairuotojas žino, kas iš to išeis. Kiekvienas vairuotojas žino: kad mašina važiuotų, teks pakeisti kuro sistemą ir variklį, - šis principas galioja ir teisėkūros atžvilgiu. Pakeiskite visuomeninę sutartį - Konstituciją - ir važiuokite toliau. Bet neapgaudinėkite, kad dyzelinė mašina gali važiuoti su benzinu.

Kalbino Danutė Šepetytė