V. Sinica. Ideologinis aklumas ar Putino ilgesys?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/07/20/v-... 2022-07-20 19:42:00, skaitė 299, komentavo 5

Laisvės partijoje vis išlenda sovietinio mąstymo žiedeliai. Pavasarį DELFI rašiau apie tai, kad Šimašius ragina laikytis sovietinio (tiksliau lenininio) požiūrio į šeimą.

Jis tikrai tą darė, nejuokaudamas, nors gal nesuprasdamas.

Dabar lyg tyčia lūžiniu karo Ukrainoje momentu Raskevičiui staiga vėl parūpo „denacifikuoti“ Lietuvą ir nuimti Noreikos atminimo lentą.

Motyvuoja sovietinės istorijos klišėmis apie Noreikos neva dalyvavimą holokauste.

Toks entuziazmas kelia klausimų, kurie iki karo ir Putino paskelbtos Ukrainos „denacifikacijos“ daugeliui gal ir nekildavo.

Gi dabar Birželio sukilimo ir jo vadovų šmeižto kampanija visiems, kas nenusuka akių, tampa tiesiog pažodiniu SSRS ir Rusijos propagandinių klišių apie Lietuvos laisvės kovas kartojimu.

Raskevičius ir visi kiti, skelbiantys, kad Noreika dalyvavo holokauste, ir raginantys trinti jį iš viešosios atminties, atsiduria žavingoje juodžiausių vatnikų kompanijoje.

Tik tokiame kontekste galima vertinti raginimus pašalinti J. Noreikos lentą.

Visoje posovietinėje erdvėje, ypač Ukrainoje ir Lietuvoje, po SSRS griūties sistemingai vykdyta ir ypač pastaraisiais metais sustiprėjusi „denacifikavimo“ kampanija neabejotinai buvo (o Lietuvos atveju vis dar yra) ruošimasis „išvaduotojų“ atėjimui.

Kompromituojant antisovietinį pasipriešinimą ir manipuliuojant holokausto korta siekiama:

1) pasitelkus „naudingus idiotus“ ir Rusijos agentūrinį tinklą šalyje ir užsienyje legitimuoti planuojamą agresiją prieš Lietuvą, teisinant ją šventa pareiga „išlaisvinti nuo fašistinės valdžios“. Vakariečiams šioje operacijoje skirtas ypač svarbus vaidmuo.

Raskevičiaus ir bendraminčių raginimai vertintini tik kartu su tokių JAV Lietuvą šmeižiančių veikėjų kaip Silvia Foti ar Grantas Gochinas darbais, maskuojančiais kremlines šios propagandos šaknis.

2) Ne mažiau svarbu yra lietuviams vietoje pasididžiavimo išugdyti distanciją, o gal net pasibjaurėjimą savo Laisvės kovomis ir pakirsti jų valią ginti savo kraštą nuo Putino ordų.

Taip, po visų karo nusikaltimų, siaubų ir esant absoliučiai akivaizdžiam vienam kaltajam, visa ši propagandinė veikla daug sunkesnė, visuomenėje tam tikras praregėjimas.

Tačiau už laisvę žuvusių rezistentų juodinimas dėl to neįgyja jokios kitos prasmės ir pasekmės, kaip tik šitą.

Raskevičius turėtų tai suprasti, bet išpuoliai prieš Noreiką tęsiasi. Naivumas, ideologinis aklumas ar Putino ilgesys?

Nemanau, kad Raskevičius ir juo tikintieji sveikintų Putino ordas. Greičiau kaip 1940-ųjų kairesni inteligentėliai stebėtųsi, nesuprasdami, ką padarė ir į kokią realią vergovę išvirto kova prieš įsivaizduojamus nacius.

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, jaunimo sambūrio „ProPatria“ įkūrėjas