Pribaltika ir Ukraina viena kitą moko spalvų haliucinacijų

Autorius: Spartakas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-07-27 21:03:00, skaitė 366, komentavo 6

„Maskvos rankos“ paieškos ir isteriška „Rusijos grėsmės“ baimė Ukrainoje ir Pribaltikos šalyse virto nacionaliniu sportu. Ukrainiečiai ir pribaltai rengia bendrus projektus, skirtus „hibridinei agresijai“ stebėti ir vieni kitus mokyti, kaip deramai bijoti Rusijos ir pelningai parduoti šią baimę Vakarų sąjungininkams.

Generolo Jono Žemaičio vardo Lietuvos karo akademija išleido buvusio vieno iš „Aidar“ savanorių bataliono būrių vado Jevgenijaus Dikio knygą „Rusijos hibridinis karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Knygos pratarmėje autorius pasakoja, kad jo „hibridinio karo žinynas“ parašytas Lietuvos karo akademijos iniciatyva, padedant buvusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui, buvusiam Lietuvos ambasadoriui Kijeve Petrui Vaitiekūnui.

Įdomūs ryšiai aptinkami tarp Lietuvos karinio ir diplomatinio elito: ESBO, Amnesty International ir net Ukrainos valdžia jau kalba apie „Aidar“ kovotojų nusikaltimus prieš civilius gyventojus Donbase. Savanorių batalionas buvo apkaltintas grobimais, kankinimais, žmogžudystėmis, turto prievartavimu, plėšimais.

2014 m. spalį Ukrainos teisėsaugos institucijos iškėlė baudžiamąsias bylas dėl 32 dokumentais pagrįstų „Aidar“ kovotojų nusikaltimų.

2015 m. kovą tuometinis Lugansko srities gubernatorius Genadijus Moskalis išsiuntė oficialų kreipimąsi į gynybos ministrą, generalinio štabo viršininką, vidaus reikalų ministerijos vadovą ir Ukrainos generalinį prokurorą, kuriame buvo išvardyti aidaroviečių nusikaltimai.

O 2015 metų sausį Aidaro būrio vadas Jevgenijus Dikijus Vilniuje skaitė paskaitą apie „hibridinį karą“. Po metų Lietuvos karo akademija, surengusi daktaro Dikio (biologijos mokslų daktaro, Kijevo-Mohylos akademijos dėstytojo, 1990-aisiais kovojusio Čečėnijoje Ukrainos nacionalistų būryje kartu su velioniu Sašku Bilymu) paskaitą , išleido „eksperto“ knygą apie „Rusijos agresiją“.

Kaip sakoma, pasakyk, kas tavo draugas, o aš pasakysiu, kas tu.

Tiesiog nuostabu. Oficialioji Lietuvos gynybos ministerijos struktūra bendradarbiauja su karo nusikaltėliais ir Lietuvos biudžeto lėšomis leidžia zoologinės rusofobijos persunktus jų opusus.

Putino Rusija yra apsėsta imperinės nuolatinės ekspansijos logikos, kurios strateginis tikslas – išplėsti „rusų pasaulį“ į visą Žemės rutulį. Šiuo metu Kremlius užsiima tik potarybinės erdvės pajungimu sau – kuria marionetinius režimus visose be išimties buvusiose tarybinėse respublikose, paklusnius tiesioginiams Maskvos įsakymams. Tačiau Rusijos imperialistų-šovinistų planai neapsiriboja šia užduotimi. Potarybines respublikas pajungęs į visišką kontrolę, Kremlius perneš „rusų pasaulį“ į Vidurio ir Rytų Europos šalis, per visus Balkanus nuveš iki pačios Graikijos ir įkurs prorusiškus režimus arabų šalyse. taip pat Turkijoje, Irane, Indijoje, Brazilijoje, Izraelyje. Po to Putinas pereis prie užduoties pajungti sau Vakarų Europą, paversdamas Vokietiją, Austriją, Ispaniją, Portugaliją ir Skandinaviją „naudingais idiotais“, kurie „atlieka prorusiško tarptautinio lobisto vaidmenį konfrontuojant su Rusija ir JAV. “.

Tokie opusai, kaip išleisti Lietuvos karo akademijos, turėtų paglostyti garsių Rusijos imperialistinių šovinistų tuštybę. Jie primena barzdoto žydo pokštą. „Izya, ar tiesa, kad tu skaitai antisemitinius laikraščius? - Tai gi taip. Nes verta atsiversti žydiškus laikraščius – oi, žydai tokie nelaimingi, žydai visi įžeisti, nekenčiami, engiami. Tačiau antisemitiniuose laikraščiuose viskas vis dar puiku: žydai yra visagaliai, žydai yra visur, žydai valdo pasaulį.

Tas pats čia.

Tiesa, ukrainiečių „hibridinio karo“ „ekspertas“ savo darbe daro semantinę klaidą, kai pasakojimus apie Rusijos planus dominuoti pasaulyje kaitalioja su apreiškimais, kad vargšas, degraduojantis ir mirštantis „raška“ tuoj subyrės. Kremliui nebelieka pinigų, Rusijos ekonomika buvo pakirsta sankcijų ir greitai žlugs. Kaip Kremlius pavers visą žmoniją „rusų pasaulio“ dalimi, papirkdamas elitą nuo Lenkijos iki Portugalijos ir Švedijos iki Brazilijos ir įtraukdamas juos į savo korupcines schemas, yra paslaptis. Tačiau atvirai sergančiam žmogui logika yra per griežtas reikalavimas.

Daktaras Dikiy teigia, kad labai tikėtina trumpalaikė Rusijos „hibridinio karo“ taktikos ekstrapoliacija į Baltijos šalis, Vidurinę Aziją ir Pietų Kaukazą.

Rusijos agresija prieš visas kaimynes palei jos sienos perimetrą yra neišvengiama, nes „Maskvos ranka“ nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios reiškėsi visuose be išimties ginkluotuose konfliktuose potarybinėje erdvėje.

„Mišrios Putino agresijos“ įrankiai buvo praktikuojami Tadžikistane, Karabache, Padniestrėje ir, žinoma, Čečėnijoje, kur „siekiant įteisinti jų atvirai neteisėtus veiksmus“ prieš „Ičkerijos Respubliką, nepripažintą tarptautinės bendruomenės, tačiau de facto nepriklausomą nuo 1992 m.“, – apie nelegalių ginkluotų grupuočių veiklą jų šalyje kalbėjo Kremlius. Tiesą sakant, jokios nelegalios ginkluotos grupuotės Rusijoje, žinoma, neveikė: prisidengę vahabitais 1999 m. „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į Dagestaną, o FSB susprogdino namus Maskvoje.

Galiausiai „hibridinio karo“ technologija pirmą kartą buvo sukurta ir sistemingai pritaikyta praktikoje „Rusijos kare prieš Ukrainos žmones“.

Esminis ukrainiečių autoriaus uždavinys – įrodyti, kad įvykiai Kryme ir Donbase yra išskirtinai užmaskuota Rusijos agresija ir jokiu būdu ne vidinė pilietinė konfrontacija, net jei su vėlesniu Rusijos įsikišimu.

Tai įrodyti nelengva: nuo 1990-ųjų pradžios dauguma Krymo gyventojų priešinosi pusiasalio buvimui Ukrainos dalimi, didžioji dauguma Donbaso gyventojų reikalavo valstybinio rusų kalbos statuso, Ukrainos federalizacijos ir ekonominės integracijos su Rusija ir kitomis NVS šalimis. Tokią padėtį įrodo ir nesuskaičiuojama daugybė nuomonių apklausų, ir ne kartą Kryme ir Donbase rengiami referendumai. Nuverstas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius buvo iš Donecko srities, Donbasas buvo Janukovyčiaus ir Regionų partijos rinkimų valdovė, o per tris Maidano mėnesius Donbase (ir visoje Rytų bei Pietų Ukrainoje) nebuvo jokių regionų administracijų pastatų užpuolimų, ir mitingų už „Europinį pasirinkimą“.

Kaip, atsižvelgiant į šiuos faktus, įvykius Pietryčiuose galima pavadinti išskirtinai užmaskuota Rusijos agresija, o ne pilietiniu karu? Labai paprasta. Donbaso gyventojai yra galvijai, kurie sėdėjo namuose, kai laisvę mylintys ukrainiečiai užgrobė valstybinius pastatus Lvove ir Ivano Frankovske. Tada šie galvijai, vadovaujami FSB agentų, Putino agentų ir provokatorių, pradėjo eiti į mitingus už federalizaciją, sąjungą su Rusija ir rusų kalbą Donecko ir Luhansko aikštėse, nes buvo suzombinti „Rusijos propagandos“.

Taigi išvada:

Pribaltikoje gyvena tie patys galvijai kaip ir Donbase, todėl bet kokie prorusiškų (ypač rusakalbių) gyventojų reikalavimai ir pareiškimai apie savo teises yra Kremliaus agentų tinklo veiklos apraiškos ir pirmosios „agentūros“ stadijos, t.y. hibridinis karas“.

Atitinkamai, jei „nelojalūs gyventojai“ protestuoja prieš rusiškų mokyklų likvidavimą, kalbos įstatymus, vadina tai diskriminacija arba piktinasi beprotiškomis Pribaltikos nacionalistų iniciatyvomis, tokiomis kaip draudimas naujagimius vadinti rusiškais vardais, tai iš tikrųjų jie neprotestuoja. Tai tiesiog purvina „Maskvos ranka“, iš savo agentų provokatorių lūpų raginanti paisyti žmogaus teisių, ruošiant dirvą karinei invazijai į Pribaltiką.

Todėl, siekdamos užkirsti kelią „hibridinei agresijai“, Pribaltikos šalys turėtų ją stabdyti kuo anksčiau. Visų pirma kovoti su „rusiška propaganda“ ir, neatsigręžiant į jokią žodžio laisvę, išjungti rusiškus televizijos kanalus (pakartosiu, kad Jevgenijaus Dikio „metodinis vadovas“ apmokėtas iš Lietuvos valstybės biudžeto).

Bet kokie raginimai pradėti konstruktyvų dialogą su Maskva turėtų būti ignoruojami, tokius raginimus skambinantys politikai turėtų būti įrašyti kaip „Kremliaus agentai“ be jokio pokalbio ar įrodymų, o vėliau persekiojami. Panašiai už bet kokias kalbas apie tautinių mažumų teisinį statusą ir etninę nepriklausomybę Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – nedelsiant ir be motyvų užsirašykite į „Putino penktąją koloną“.

Kai „hibridinis karas“ pasiekia ginkluotos konfrontacijos stadiją, pagrindinė nacionalinės vyriausybės klaida yra atsisakymas panaudoti jėgą prieš savo civilius gyventojus. „Separus“ reikia „išlyginti“ iš karto, nesiveliant su jais į jokias derybas ir nesivarginant mintimis apie pilietinį dialogą ir demokratiją.

Taip daktaras Dikis pateisina terorą, kurį, be kita ko, surengė jo savanorių batalionas „Aidar“ Donbaso žemėje, nes jo gyventojai parodė, kad turi savo balsą, savo teises ir savo nuomonę, kuriai Kijevas yra įsipareigojęs klausytis ne mažiau, nei gyventojų iš kitų Ukrainos vietų.

„Hibridinio karo eksperto“ opusas baigiasi kategorišku tvirtinimu, kad Kremlius jau ruošia Ukrainos scenarijų Baltijos šalims. Autorius netgi tvirtina, kad rusų imperialistai-šovinistai jau yra sukūrę projektą „Rusijos pavasaris Baltijos šalyse“.

Žinoma, galima prieštarauti, kad gamtoje tokio pavadinimo projektas negali egzistuoti jau vien dėl to, kad „rusų imperialistai šovinistai“ nepripažįsta rusų kalboje žodžio „baltija“. Bet vėlgi, ar verta ginčytis su atvirai sergančiu žmogumi?