Vytautas Radžvilas. Nacionalinio susivienijimo pozicija: 1940 m. klaida nebus kartojama

Autorius: Vytautas Radžvilas Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-08-08 21:43:00, skaitė 441, komentavo 8

 

Raudonosios Armijos paradas Kaune

Nacionalinio susivienijimo (NS) bendražygis A. Stankūnas laiku ir taikliai sureagavo į infa.lt portale paskelbtą p. J. Blažytės išverstą New York Times „svečio“ rubrikoje paskelbtą straipsnį. Teksto publikacija pradedama pašaipia vertėjos užuomina, kad straipsnis nepatiksiąs tariamiems Lietuvos patriotams -- neatsitiktinai šis žodis rašomas su kabutėmis. Jau vien tuo apeliuojama į skaitytojus, kuriems Buča ir Irpenis nepadarė jokio įspūdžio Tokie skaitytojai paprastai nebūna linkę prisiminti ir lietuviškųjų Rainių ar Panevėžio kankinių. Jų meilė Rusijai -- akla ir besąlygiška.

 

Kaip teisingai pažymi A. Stankūnas savo komentare, Vakarų žiniasklaidoje „svečio“ rubrika yra vieta, kur skelbiami apmokami straipsniai. Jų autoriai dažnai būna žinomi vakariečiai, veikiantys kaip Rusijos įtakos agentai ir skleidžiantys jai naudingus požiūrius į svarbius tarptautinius įvykius. Karas Ukrainoje kaip tik yra toks įvykis, tapęs propagandinio mūšio pasaulinėje žiniasklaidoje lauku. 

Komentare taip pat tiksliai apibūdinta NYT paskelbto straipsnio paskirtis. Sunku patikėti, kad besišaipanti iš Lietuvos patriotų ir skleidžianti Kremliui išganingas idėjas p. J. Blažytė būtų neskaičiusi arba negirdėjusi V. Putino ir jo aplinkos atvirų pasisakymų apie ukrainiečių tautą ir valstybę. V. Putinas ne kartą yra labai aiškiai pasakęs: jokios ukrainiečių tautos ir kalbos nėra, o yra tik juokingai iškraipyta rusų kalbos tarme šnekanti rusų tautos etninė grupė. Pati Ukrainos valstybė -- dirbtinai Lenino „sukaltas“ pseudovalstybinis darinys. Tokia Ukraina neturi teisės egzistuoti, ji privalo sugrįžti į „rusų pasaulį“ ir jame ištirpti nepalikdama pėdsakų, išskyrus gal savitus „rusiškus barščius“ ir „vyšivankes“. Tai -- principinė ir nepajudinama V. Putino ir visų Rusijos imperinių revanšistų pozicija. Spaudžiamas nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir sunkios padėties frontuose, diktatorius pasiruošęs sėsti prie derybų stalo -- bet tik dėl laikinų paliaubų ir su ta pačia principine nuostata: Ukraina turi būti sunaikinta.

Ši nuostata taikoma ir Lietuvai. Tiesa, kad TS-LKD daugybę metų diskreditavo ir karikatūrino Rusijos grėsmės klausimą, kur reikia ir kur nereikia šaukdami, jog Lietuva tuojau bus užpulta. Bet ši sugrėsminimo parodija nekeičia fundamentalaus fakto, jog kaip tarpukariu SSRS, taip dabar Rusija laiko Lietuvą tik dėl nepalankių aplinkybių laikinai prarasta teritorija, kurią būtina „susigrąžinti“ pirma patogia proga. V. Putino aplinka šiuo požiūriu lygiai nemato skirtumo tarp Lietuvos ir tik ką užpultos Ukrainos. 

Neturėti jokių iliuzijų šiuo atžvilgiu yra principinė NS nuostata. Rusijos grėsmė nėra jokia iliuzija ar dirbtinai kuriamas baubas. Tik į ją būtina reaguoti ne isteriškai, bet šaltakraujiškai ir protingai. Neigti šią grėsmę raminant save migdančiais užkalbėjimais, kad „su kaimynais reikia sugyventi taikiai“ -- tarsi taika priklausytų nuo vienos Lietuvos norų -- yra trumparegiška ir nusikalstama.

Natūralu ir suprantama, kad Lietuvos žmonės mėgina protestuoti prieš pasibaisėtiną ekonominę ir socialinę nelygybę bei skurdą ir ginti per amžius  susiklosčiusią tautos gyvenimo sanklodą ir prigimtinės šeimos sampratą, Tačiau šie teisėti siekiai patys savaime nieko nesako apie protestuotojų santykį su savo valstybe. Juk sąlyginę gerovę lietuviai yra patyrę ir gyveno „tradicinėmis“ šeimomis būdami Rusijos ir Vokietijos imperijų, o bent kai kurie -- ir SSRS valdiniai. Maža to, pagrįstas socialinis protestas gali nesunkiai  peraugti į antivalstybinę ardomąją veiklą.

Nebūtina būti valdančiųjų rėmėju, kad neimtų šiurpas skaitant pasipiktinusių valdančiaisiais žodžius, kad „geriau Putinas negu Landsbergis“. Juk lygiai taip galvojo ir kalbėjo tie, kuriems 1940 m. svarbiausia buvo „kad tik neliktų Smetonos“ -- net jeigu valstybės vadovas bus nuverstas okupantų durtuvais. O tarp tų svajojusių ir troškusių būta visokių. Pavėluotai atsikvošėjusių ir atgailavusių. Bet netrūko ir tokių, kurie, pamosavę raudonais skudurais okupantų mitinguose, entuziastingai puolė „statyti naujo gyvenimo“, o galiausiai lydėjo savo kaimynus su kūdikiais ir vaikais į tremiamų „buožių“ ešelonus. Koks sutapimas: mūsų dienomis ukrainiečiai vėl tremiami į tolimiausius Rusijos užkampius.

Nėra jokio pagrindo ir niekas neketina teigti, kad visi Šeimų sąjūdžio nariai, šalininkai ir rėmėjai yra V. Putino laukiantys Rusijos mylėtojai. Tačiau lojalumo Lietuvai kriterijus gali būti tik asmens požiūris į savo valstybę ir tautos laisvės kovas. Deja, Šeimų sąjūdžio renginiuose iš pat pradžių šmėžavo ir iš tribūnos kalbėjo asmenys, neslepiantys paniekos „buržuazinei“ tarpukario Lietuvai, atvirai reiškiantys neapykantą Birželio sukilimui ir pokario pasipriešinimui, taip pat moraliai ir politiškai pasiruošę sveikinti „išvaduotojus nuo ES ir NATO okupacinio režimo“, kokiais taptų į Lietuvą įsiveržusios V. Putino ordos.

Lietuvai iš tiesų reikia rimtų permainų. Esame tvirtai įsitikinę, kad lietuviai yra subrendusi ir pasiruošusi save valdyti tauta. Tad sugebėsime tas reformas įgyvendinti patys. Tai yra principinė NS pozicija, kurios nedrumsčia ir niekada nesudrums jokios dviprasmiškos nuostatos dėl Lietuvos valstybingumo prasmės ir vertės. Lietuvai nereikalingi jokie „išvaduotojai“, „pagalbininkai“ ir „gelbėtojai“. Tiesti ranką bendradarbiauti galime tik tiems, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai liudija savo tikėjimą Lietuva ir jos ateitimi. 1940 m. klaida nebus pakartota.