Dar vienas pavojus Lietuvai, apie kurį visi nutyli

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/08/24/da... 2022-08-24 14:42:00, skaitė 502, komentavo 11

Praėjo Valstybės diena. Bene svarbiausias renginys buvo Tautiškos giesmės giedojimas, bent minutei dviem suvienijęs Lietuvą vienam tikslui. Šventė praėjo, euforija išsisklaidė ir vėl susidūrėme su realybe: per tris dešimtmečius Lietuvai dar niekada negrasė tiek išorės ir vidaus pavojų. Niekada iki šiol, regis, nebuvo tokia abejotina mūsų valdančiųjų kompetencija ir tokie neaiškūs jų interesai, griaunant santykius su užsienio valstybėmis bei didinant politinę įtampą regione, kur už tūkstančio kilometrų nuo mūsų vyksta nuožmus karas.

Mitologas, religijotyrininkas, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas dr. Dainius Razauskas sako, kad Donbasas Rusijai yra tas pats, kas Pietryčių Lietuva Lenkijai.

– Neretai sakoma, kad lietuviai niekada taip gerai nesijautė savo valstybėje ir niekada taip gerai negyveno kaip mūsų dienomis. Jūs irgi tikite „sėkmės Lietuvos” mitu?

– Na, kai sakote „sėkmės Lietuvos mitas”, iš karto jau siūlote šališką nuostatą. Iš tikrųjų niekuomet, jokioje padėtyje nebūna vien blogai nei vien gerai. Niekuomet nėra taip blogai, kad negalėtų būti blogiau, ir taip gerai, kad negalėtų būti geriau.

Daugybė dalykų Lietuvai tikrai pasisekė, iš dalies dėl „sėkmės”, iš dalies dėl daugybės žmonių darbo ir pastangų. Deja, daugybė ir nepasisekė, iš dalies dėl „nesėkmės”, iš dalies dėl pernelyg daugelio abejingumo, išdavystės ir net piktybinio kenkimo.

Nereikia skubėti Lietuvos sėkmės atiduoti apsišaukėliams ir išdavikams. Priešingai, derėtų juos ištraukti į dienos šviesą kaip degutą iš medaus statinės.

– Ko, jūsų nuomone, sveikai protaujantis lietuvis šiandien labiau bijo: rusų tankų ar savos valdžios? Kas kelia didesnę grėsmę valstybingumui?

– Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje jau buvo susidariusi tokia padėtis, kai kova už Lietuvą prieš bolševikinę Rusiją anaiptol nereiškė pataikavimo fašistinei Vokietijai ir atvirkščiai – kova už Lietuvą prieš fašistinę Vokietiją nereiškė pataikavimo bolševikinei Rusijai.

Tačiau Vokietijai pralaimėjus, kovoję prieš bolševikinę Rusiją iki šiol šmeižiami ir pravardžiuojami fašistais, o kovoję prieš fašistinę Vokietiją lengva ranka šliejami prie bolševikų (kaip Paulius Širvys). Deja, dabar padėtis panaši. Ir abu šališkumai vėl yra klaida. Ir abi pusės vėl šmeižia kolaboravimu su priešinga.

Padėtis šiaip jau panaši į „kovido”. Užėjus pandemijai, visos kitos ligos anaiptol niekur nedingo. Jos tik neteko dėmesio, o atsidūrusios šešėlyje, tapo nematomos, kai kurios dargi paūmėjo ir gerokai prisidėjo prie „kovido” aukų. Dabar, staiga išaugus Rusijos grėsmei, lygiai taip pat niekur nedingo visos kitos senos opos. Jos kaip tik paūmėjo ir užpūliavo.

Pavyzdžiui, reokupantai iš Lenkijos ir mūsiškiai tėvynės išdavikai, baigiantys Lenkijai atiduoti Pietryčių Lietuvą (kurioje, beje, lenkai niekuomet negyveno, tai grynai lietuviškos žemės, tik abiejų okupacijų skaudžiai nuniokotos). Galima net būtų tarti, kad Donbasas Rusijai yra tas pats, kas Pietryčių Lietuva Lenkijai.

Patikėkite, aš labiau už bet ką norėčiau, kad Lenkija būtų mūsų strateginis partneris ir patikimas draugas. Deja, tai tėra wishful thinking (tikėjimas iš troškimo – red.), ir to nematyti Lietuvai yra tokia pati grėsmė kaip Rusijos. Tas grėsmes sunku palyginti, Rusijos tarsi daug didesnė, bet vis tebėra grėsmė, o Lenkijos tarsi daug mažesnė, bet jau seniai prasidėjusi ir seniai virtusi tylia hibridine okupacija.

– Gal žinote išeitį, kaip išsivaikščiojančią tautą paversti grįžtančia tauta, kad netektų kalbėti apie ateitį be savo žemės ir savos valstybės?

– Nėra garantuotų receptų, kurie veiktų mechaniškai. Bet aišku, kad nuo tėvynės ir nuo savo prigimties vis nusigręžiant, vis išduodant ją, vis išsisukinėjant, sprunkant ir išsiginant, šviesių vilčių puoselėti neverta. Todėl patarčiau pirmiausia sugrįžti į save, į savo širdį ir pamėginti jos nebeišduoti.

Jums leidus, pasiūlyčiau vieną mažutį pratimą kasdienai: pamėginkite užkalbinta (-as) rusiškai atsakyti lietuviškai. Jei pašnekovas vėl kalbės rusiškai, jūs vis tiek atsakykite lietuviškai. Geranoriškai, mandagiai, bet lietuviškai. Ir pažiūrėkite, kas bus. Nebijokite dėl ukrainiečių, suteikite jiems progą prisipažinti tokiais esant. Tiesiog pamėginkite kasdienybėje, smulkmenose nebeišduoti savęs. Be šito nieko nebus.