Vytautas Sinica. Šličytė, Naisiai ir „įmonių vertybės“. Ar bus užčiaupti visi, kalbantys „neteisingai“?

Autorius: Vytautas Sinica Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-08-24 15:45:00, skaitė 350, komentavo 6

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Liepos pradžioje Lietuvoje nuskambėjo R. Karbauskio organizuojamas Naisių vasaros festivalis. Keli jame turėję dalyvauti atlikėjai paskelbė nedalyvausiantys. Pirmieji tarp jų buvo THE ROOP. Spėlioti motyvo nereikėjo: pasirodo, tai „neteisingas” festivalio organizatoriaus požiūris į valstybės vadovo statuso suteikimą Vytautui Landsbergiui. Nors Konstitucinis Teismas jau yra išaiškinęs, kad prof. Landsbergis šio statuso neatitinka, Seimas vis tiek jį suteikė, o Karbauskis pareiškė, kad vėl kreipsis į Konstitucinį Teismą šiuo klausimu. Prasidėjo plataus masto puolimas. Net Kultūros ministras viešai džiaugėsi, kad politikuojantys atlikėjai mėgina sužlugdyti didelį kultūros renginį. „Lietuvos rytas“ komjaunuoliškai skelbė melagingas neva tuščio festivalio nuotraukas.

Nuo Rytų iki Vakarų

Savaime Naisių festivalis nėra svarbi tema. Tačiau šių metų įvykiai – festivalio žlugdymas – tapo svarbūs kaip savame kieme pasirodęs pavyzdys globalios tendencijos terorizuoti žmones ir organizacijas dėl jų pažiūrų. Vakarų pasaulyje to jau pilna, o dabar pradėjo kelti galvas ir Rytuose. Štai Ukrainoje prezidento patarėjas A. Arestovičius konservatyviai pasisakė prieš LGBT reikalavimus ir jau netrukus viešai pareikalauta jo atleidimo iš patarėjo pareigų. 

Suprantama, Rytuose (bent visoje Azijoje) politinis persekiojimas už pažiūras yra įprastas reiškinys ir tuo Vakarų šalys negali mėginti pranokti Rusijos ar Kinijos. Diktatoriai kitaminčius net žudo. Tačiau naujasis baudimas už pažiūras reiškiasi ne diktatūrose, o demokratijose. Dažnai senose (brandžiose) ir pavyzdinėse. Tai visai kito aktualumo ir prigimties problema nei diktatorių vykdomi persekiojimai. Šis persekiojimas ideologinis ir „demokratinis“. Paradoksaliai ši tendencija plečiasi į vis naujas demokratines šalis ir žiniasklaida ar vadinamieji elitai tam nei priešinasi, nei piktinasi.

Priešintis ir piktintis Vakaruose buvo daug laiko, nes bausmės, šalinimas iš pareigų ir iš viešosios erdvės čia vis stipriau spaudžia žmones jau mažiausiai dešimtmetį. Dar 2009 metais Carrie Prejean – tuometė Mis Kalifornija – pralaimėjo Mis Amerikos konkursą tik todėl, kad viešai pasakė palaikanti tik vyro ir moters santuoką. Tai buvo dar gana subtilus atvejis – nei pašalinimas iš darbo, nei iš viešosios erdvės. Bet pralaimėjimo priežastis buvo visiems aiški: „neteisingos pažiūros“. 

Nuo tada sugulė itin platus ir įvairus neformalių bausmių už pažiūras sąrašas. Darbo neteko daugybė dėstytojų, laidų vedėjų, garsenybių, žurnalistų ir kitų, dažniausiai su viešumu susijusių profesijų atstovų. Draudžiamų temų ir „neteisingų nuomonių“ daug, ne vien gėjai. Štai JAV Sakramento „Kings“ krepšinio klubo komentatorius, buvęs tikra šio miesto krepšinio ikona, atleistas iš darbo po to, kai viešai parašė, kad „visos gyvybės svarbios“, kaip priešingybę išpopuliarėjančiam „teisingam“ ideologiniam šūkiui „juodųjų gyvybės svarbios“. 

Ypatingai kovingi kare su „neteisingomis“ nuomonėmis yra JAV studentai. Vieno Vašingtono universiteto studentai pareikalavo atleisti profesorių Y. Shapiro, nes šis sukritikavo Bideno pažadą į Aukščiausiąjį Teismą būtinai skirti juodaodę teisėją moterį. Shapiro pats išėjo iš pareigų. Kito Vašingtono universiteto studentai pareikalavo atleisti iš dėstytojo pareigų JAV Aukščiausiojo Teismo teisėją Clarence`ą Thomasą, nes šis teisme balsavo už „teisės į abortus“ panaikinimą. Teisėjo sprendimas kitose pareigose studentų akyse tampa jo atleidimo iš universiteto pretekstu. Šiapus Atlanto Oksfordo universiteto studentai reikalavo vieno ryškiausių XX amžiaus filosofų Johno Finnio atleidimo dėl tariamos „homofobijos“ jo akademinėse publikacijose moralės filosofijos tema. Universitetai turėtų būti ypatingos minties ir kalbos laisvės erdvė, kurioje atvirose diskusijose susiduria skirtingiausios idėjos, bet dabar būtent universitetai virsta vieta, kur reikalaujama laikytis vienos tiesos, o vadovai nedrįsta tam pasipriešinti.

Lietuvoje tai gana nauja tendencija, bet jos aukomis jau tampa ir profesoriai, ir visiškai kitų sričių žmonės. 2018 metais VU TSPMI profesorius Vytautas Radžvilas sulaukė studentų skundo, prašant panaikinti jo kursą, mat dėstytojas esąs euroskeptiškas. Po metų panaikinta ir prof. Radžvilo darbo vieta fakultete (paties Radžvilo tiesiogiai mesti nedrįsta). Daugiau dėstytojų prarado darbo vietas dėl „neteisingų pažiūrų“, tačiau be viešumo. 

„Organizacijos vertybės“

Cenzūros pradalgės kabina ne tik profesorius. Versle egzistuoja naujas ir absurdiškas reiškinys – „organizacijos vertybės“. Įmonės deklaruoja savo veiklą grindžiančias vertybes ir jos dažniausiai stebuklingai sutampa, greta versle prasmingų kokybės ar skaidrumo vertybių aidu atkartodamos su verslu nieko bendra neturinčias įvairovę, toleranciją, įtraukimą ir panašius dalykus. Ironiška, bet tai toliausiai kas tik galėtų būti nuo pačių įmonių autentiškų vertybių. Pats tokių deklaracijų egzistavimas ir jų vienodumas kyla iš to, kad ideologinė aplinka reikalauja būtent šių vertybių deklaravimo ir įmonės tai nuolankiai vykdo, suprasdamos, kad tai gerai reputacijai, laiduoja „varnelę“ ir ramybę cenzorių akyse, o dažnai dar ir įdarbindamos „įvairovės specialistus“. JAV ši tendencija jau po truputį traukiasi, Lietuvoje dar tik išbujoja. Tokios „organizacijų vertybės“ tampa tobulu pretekstu dėl neteisingų pažiūrų atleisti net ir eilinius įmonės darbuotojus, mat šiaip tiesiog atleisti dėl pažiūrų tarsi ir negali. 

Taip su darbu atsisveikino su Petru Gražuliu pagal dainą „Kas nešokinės“ vaizdo klipe šokę Klaipėdos šokių studijos treneriai. Atleido visus. Mat jų elgesys prieštaravo „organizacijos vertybėms“. Klipas buvo kvailas, o P. Gražulio elgesys ciniškas, nes jis, kitaip nei šokėjai, tikrai žinojo pašalinimo reiškinį ir šokėjams gręsiantį susidorojimą. Bet jam kaip politikui eilinis skandalas naudingas, o cenzūros masto neperpratusius šokėjus galima išnaudoti. 

Dainininkų valymas

Pramogų versle iš eterio neseniai pradėti šalinti įvairūs muzikos atlikėjai ir – jeigu tikėti liudijimais – visa ši tendencija susiveda į vieno žmogaus – P.Y.D.A.R.U. viešai apsiskelbusio Arūno Valinsko pastangas. Viešai ir nesikuklindamas jis į kairę ir į dešinę dalina kone nurodymus, ko nebegalima groti radijo stotyse ir kviesti į festivalius koncertuoti.

Valinsko siautėjimas verčia atkreipti dėmesį, kad „cancelinimas“ vyksta dėl labai skirtingų priežasčių. Dalis jo pastaraisiais metais nukreipta į žmones, viešai teisinusius Rusijos agresiją. Tokie pasisakymai neturi jokio pateisinimo, savo esme jie yra ne pažiūros vertybiniais klausimais, o kriminalinių (ar šiuo atveju karo) nusikaltimų teisinimas, niekuo esmingai nesiskiriantis nuo prievartavimo ar žudynių teisinimo. Logiška jų baigtis yra ir galimos agresijos prieš Lietuvą teisinimas. Tokie žmonės vaikšto ties antivalstybinės veiklos riba. Latvija ir Estija už tą patį veiksmą (Rusijos agresijos teisinimą) jau pradėjo atiminėti pilietybes. Ši skirtis labai svarbi – pašalinimas už „neteisingas nuomones“ vertybiniais klausimais ir už banalių nusikaltimų teisinimą nėra tas pats. 

Tačiau ši skirtis niekaip nepateisina Valinsko elgesio. Akivaizdu, kad jo didybės diktuojami užmojai daug platesni nei kova su Rusijos propaganda. Ligitą Kernagį jis bando „cancelinti“ tiesiog už judviejų išsiskyrimą Seime prieš daugiau nei 10 metų. Kartą pajudus kraujo skonį ir galią griauti kitų gyvenimus, sustoti labai sunku. Neįmanoma nematyti šios galios panašumo į 1940-1941 m. sovietų žmonėms suteiktą galią skųsti kaimynus. Dideliu kovotoju prieš sovietiją besijaučiantis Valinskas, sprendžiant iš šiandieninio elgesio, būtų klestėjęs trėmimų metais. Minėtas Naisių festivalis rugpjūtį rengiamas pakartotinai ir jame dalyvausiantys paskelbė visa eilė patriotiškų, provalstybiškų atlikėjų. Dalis jų jautė pareigą paaiškinti, kodėl sutinka, kodėl neboikotuoja renginio. 

Naujieji komjaunuoliai ėmėsi kaltinti juos parsidavimu, vadinti penktąja kolona ir panašiai, nors – svarbu prisiminti – Naisių festivalio „cancelinimas“ su Rusija neturi nieko bendra. Iš esmės dalyvaujantys Naisiuose yra kritikuojami už tai, kad neįsitraukė į renginių ar kitų atlikėjų boikotą. Vienintelė jų nuodėmė – neatsiribojimas. Pašalinimas sistema reikalauja visų dalyvavimo. Tikrovė apversta aukštyn kojomis. Savaime suprantamas elgesys (muzikantui groti renginyje) pradėjo reikalauti paaiškinimų. 

Šličytės persekiojimas

Žinoma, skandalingiausias cenzūros pavyzdys Lietuvoje yra Konstitucijos bendraautorė Zita Šličytė, prieš kurią teismo sprendimu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neapykantos kurstymo. Politizuotai atrodo vien tai, kad prokuratūra tyrimą pradėti atsisakė, tačiau buvo įpareigota teismo. Šličytės kalba per Kovo 11-osios minėjimą sulaukė daug atgarsių – tiek palaikymo, tiek kritikos. Taip ir turi būti su aštria kalba. Ironiška, kad normalią visuomenės diskusiją užčiaupti ėmėsi skundą pateikę Tolerantiško jaunimo asociacijos atstovai. Dabar aiškinamasi, ar Šličytė nekurstė neapykantos ir priešiškumo homoseksualams. Klausiusiems kalbą tai absurdiškas klausimas: joje nėra nė vieno teiginio apie pačius homoseksualus. 

Pati Z. Šličytė atkreipia dėmesį: „Konstitucijos nuostata, kad „draudžiama persekioti už kritiką“ yra imperatyvinis nurodymas. Jeigu mane kaltina, kad aš Kovo 11 dieną [kalbėdama] pažeidžiau kažkokį įstatymą, aš manau, kad po Kovo 11 dienos savo kalbos esu persekiojama už kritiką, kas yra šiurkščiausias Konstitucijos 33 straipsnio pažeidimas. [...] Už kritiką pradedamas ikiteisminis tyrimas. Kokia tada yra mano, kaip Lietuvos Respublikos pilietės, padėtis? Ar aš galiu sakyti, kad Konstitucija galioja ir nėra deklaratyvi?“ Lietuvos advokatų rūmai jau paskelbė, kad jeigu byla pasieks teismą, Z. Šličytę nuo persekiojimo už tariamą neapykantos kalbą gins neatlygintinai. 

„Neteisingos nuomonės“

Visus šiuos atvejus vienija bendras bruožas – pastangos pakenkti asmeniui už jo išreikštą „neteisingą“ nuomonę. Ši nuomonė gali būti apie migrantus, abortus, gėjus, sovietinius paminklus ar Vytautą Landsbergį. Jeigu ji neatitinka bandomos įtvirtinti vienos tiesos, išsakyti tokią nuomonę reikia drąsos ir sukelia rizikas. Jeigu žmonės gali būti baudžiami už „neteisingas“ nuomones, tai neišvengiamai veda į situaciją, kai viešumoje skambės tik „teisingos“ nuomonės. Visi kiti bus arba „laisvai apsisprendę“ apdairiai patylėti, arba marginalizuoti, nes kalbančiųjų „neteisingai“ liks visai mažai ir tai savaime juos pavers savotiška mažuma, „keistuoliais“. Viešajame gyvenime turi nelikti „neteisingų nuomonių“, jas išsakantys turi būti nubausti ar pajuokti.

Vakaruose šis reiškinys pavadintas „cancel culture“ – atšaukimo ar pašalinimo kultūra. Tai tendencija „neteisingas nuomones“ išsakantį asmenį pašalinti iš viešosios erdvės, pareigų, rinkos, kultūrinio gyvenimo, eterio ir panašiai. Priklausomai nuo radikalumo ir suvešėjimo „cancel culture“ gali šalinti žmones tik dėl jų viešų pasisakymų arba ir dėl viešumon nutekėjusių privačių pasisakymų arba finansinės paramos kokiam nors tikslui. „Neteisingą nuomonę“ išsakęs ar palaikęs žmogus pašalinamas, tuo pasiekiant abu įprastus bausmės tikslus: nubaudžiamas pats prasižengęs „neteisinga nuomone“, o visi kiti jo pavyzdžiu pamokomi apie tai, kas laukia „neteisingai mąstančiųjų“. 

Ne reputacijos klausimas

Dažnai nesuvokiamas esminis skirtumas tarp įprasto „atsakymo už savo žodžius“ ir pašalinimo kultūros. Stebimasi, kodėl neturėtume kiekvienas priimti reakcijos į savo pasisakymus, kodėl norima žodžio laisvės sau, bet ne žodžio laisvės kitiems, kad jie galėtų atsakyti. Tai didelis nesusipratimas. Kol bet kokią nuomonę išsakęs  žmogus sulaukia kritikos, nepritarimo, gal net užgauliojimų (jei tai viešasis asmuo), viskas vyksta žodžio laisvės rėmuose. Tačiau tą akimirką, kai dėl išsakytos nuomonės pradedami kelti klausimai apie tokio žmogaus tinkamumą eiti savo profesines pareigas, reikalaujama jų darbdavių komentarų, daromas spaudimas atimti darbo vietą ar eterį, tai nebėra joks „atsakymas už savo žodžius“. Tai pašalinimas, gyvenimo griovimas. Kritika ir užtildymas fundamentaliai skiriasi.

Kitas panašus nesusipratimas šia tema susijęs su reputacija. Visais laikais žmonės nenorėjo dirbti su prastos reputacijos žmonėmis, įvairiose pareigose keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Natūralu, kad versle ar kitur vengiama žmonių, kuriais negalima pasitikėti, kad šie tesės įsipareigojimus arba kad jų veikla neturi nusikalstamų elementų. Gal dabartinė tendencija pašalinti iš verslo santykių ar viešo gyvenimo atitinkamai pasisakiusius žmones tiesiog rodo augančius moralės standartus? 

Priešingai. Moralės standartai yra kritę į istorines žemumas ir tai tiek įprasta, kad net nebepastebima. Kalba, kurią anksčiau sau žmonės leido tik buityje arba apskritai neleido, dabar tapo priimtina eteryje: laidose, dainose ir filmuose. Keiksmažodis sutaurintas iki viešojo kalbėjimo normos. Konfliktai su policija, vieši apsinuoginimai ar net apsišlapinimas laidų eteryje, kaip Olego Šurajevo atveju, nebemeta jokios dėmės asmens reputacijai. Normalizuota neištikimybė, su meilužėmis susilaukti vaikai, narkotikų vartojimas, nuogumas. Banalus santūrumas reiškiant emocijas, XX amžiuje buvęs neatsiejamas elito bruožas, dabar netekęs bet kokios vertės. Viešosios tvarkos pažeidimai tapę linksmais nuotykiais, kuriuos gyvenimo būdo laidose pasakoja žinomi asmenys. Daugybė dalykų, kurie dar prieš kelis dešimtmečius buvo suvokiami kaip mužikiškumo ženklai, dabar suvokiami kaip suprantami, įskaitant ir ypač viešajame gyvenime. Tuo norima ne paverkšlenti dėl elgesio standartų nuosmukio, o atkreipti dėmesį, kad kartelė žmonių reputacijai jokiu būdu ne kyla, o leidžiasi.

Esmė kitur. Niekada „reputacija“ (su komunizmo išimtimi pokario JAV) neapėmė politinių ar kitų pažiūrų. Pažiūros nebuvo reputacijos dalis, net jeigu jų pagrindu galėjo užsiverti viena ar kita socialinė aplinka, apsibrėžianti būtent pagal pažiūras. Krentant įprastiems moralės ir reputacijos reikalavimams, vietoje jų išaugo negirdėti nauji „teisingų pažiūrų“ reikalavimai. O galiausiai (Lietuvoje tai tik pradeda jaustis) konkrečioms pažiūroms mėginama suteikti moralumo, o priešingoms – amoralumo aurą. Paskutinėje stadijoje iš žmonių pradedama reikalauti ne tik „nekalbėti neteisinga“, bet ir netylėti, būtinai pasisakyti taip, kaip tikimasi iš „teisingai mąstančiųjų“, sudalyvauti „teisinguose renginiuose“, bent užsidėti „teisingą ženklelį“. Būtent šioje stadijoje net ir skeptiškam stebėtojui tampa nelengva nematyti panašumo į sovietines cenzūros praktikas arba „Drąsaus naujo pasaulio“ distopiją.

Autoritarinis momentas

JAV visuomenėje, kuri pastarąjį šimtmetį buvo daugelio pokyčių priešakyje, visos šios tendencijos jau plačiai suvešėjusios. Jų mastas ir atgrasumas reikšmingai daliai amerikiečių tapo viena pagrindinių Donaldo Trumpo išrinkimo priežasčių, o ir dabar požiūris į „cancelinimą“ ir politinio korektiškumo reikalavimus išlieka viena svarbiausių politinių skirčių JAV rinkimuose. Vienas ryškiausių JAV konservatyvių autorių Benas Shapiro pernai aprašė šį reiškinį knygoje „Autoritarinis momentas“, kurios vertimas jau šį rudenį pasirodys ir Lietuvos knygynuose. Tai keistas ir bauginantis reiškinys. Tiesa, yra viltis. Kol Lietuva tik mokosi jį užčiupti, Vakaruose jis kai kur pradeda trauktis. Pirmieji ženklai matyti versle, kuris pandemijos metais pajuto nemenkus nuostolius dėl „vienos tiesos“ ir „cancelinimo“ politikos. Tikėtina, kad toks istorijos ratas apsisuks visur, įskaitant Lietuvą. Tačiau visada geriau ne pasyviai laukti, kol praeis ideologinė beprotybė. Geriau yra patiems ją nutraukti.