V. Sinica. Vilnius: Europos G taškas ar Lietuvos sostinė?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/08/31/v-... 2022-08-31 18:48:00, skaitė 193, komentavo 6

V. Sinica. Vilnius: Europos G taškas ar Lietuvos sostinė?

Vilnius – Lietuvos sostinė. Tauta net įrašė tai Konstitucijoje.

Vilnius – daug kam svajonių miestas su geriausiomis karjeros galimybėmis, didžiausiomis pajamomis ir paslaugų gausa. Gyventi į Vilnių kasmet tūkstančiais plūsta jaunimas iš visos Lietuvos, tik per pandemiją atsirado daugiau išvykstančiųjų. Išvykstantys nesumažino atvykėlių skaičiaus. Vilnius traukia į save visą Lietuvą. Žmonės nori gyventi Vilniuje ir jame nebetelpa. Ekonomiškai Vilnius sėkmingas.

Tačiau Vilniaus valdžia nenori, kad žmonės jame gyventų. Kartais tai parodoma labai tiesmukai, pavyzdžiui, savivaldybei drastiškai sumažinus statybų leidimų skaičių ir taip į naujas aukštumas užkeliant būsto ir nuomos kainas mieste. Bet dažniausiai nenoras, kad žmonės gyventų mieste, rodomas daug subtiliau: darant tą gyvenimą kuo nepatogesnį.

Pastarųjų metų sostinės mero iniciatyvos daro viską, kad vilniečiai nebūtų patenkinti. Mieste siaurinamos gatvės, apsunkinamas eismas, brangiausias Lietuvoje šildymas (kone vieninteliai Lietuvoje neperėjome prie biokuro), sąmoningai nepjaunama žolė, milžiniškos eilės patekti į mokymo įstaigas ir rytiniai kamščiai, daugiabučiai statomi neužtikrinant jokios infrastruktūros naujiesiems gyventojams. Viešumoje nuskambėjo net siūlymai apmokestinti ligšiolinį parkavimą namų kiemuose. Nesunku pamatyti tendenciją, jog sunkinant susisiekimą kuriama gili atskirtis pačiame mieste.

Meras skelbia, kad visa tai – dėl „humaniškesnio“ ir žalesnio gyvenimo mieste. Tačiau patys gyventojai tuo nelabai tiki. Kaip patikėsi kalbomis apie siekį populiarinti viešąjį transportą, kai tragiškomis sąlygomis dirbantys jo vairuotojai masiškai išeina iš darbo? Kaip patikėsi kalbomis, apie žole ir krūmais kuriamą žalesnį Vilnių, kai nėra jokio rūpesčio esamų medžių išsaugojimu? Vilniečiai nemano, kad pokyčiai daro jų gyvenimą žmogiškesnį. Dauguma jų nepatenkinti, tačiau vietos valdžia (tikrai ne „savivalda“) beveik niekada neklausia jų nuomonės.

Simboliška, jog sykį gyventojų paklausė būtent apie Vytį Lukiškių aikštėje. Gyventojai bent internetinėje apklausoje turėjo miesto valdžiai pasakyti: nori Vyčio monumento ar partizanų kalnelio / bunkerio? Žmonės pasakė, kad nori Vyčio, bet konkursą vis tiek „laimėjo“ kalnelis / bunkeris. Tai visapusiškai simboliška. Viena vertus, nes parodo, kaip Vilniuje nieko nereiškia gyventojų nuomonė. Kita vertus, nes parodo, kaip principingai Vilniui neleidžiama būti tikra Lietuvos sostine.

Juk kas padaro miestą sostine? Formaliai – valdžios institucijų buvimas tame mieste. Jos visos čia, Vilniuje. Tačiau neformaliai sostinė turėtų būti valstybingumu alsuojantis miestas. Miestas, kuriame jautiesi Lietuvos širdyje. Taip pasijausite Romoje, Taline ar Stokholme. O Vilniuje?

Pati savivaldybė daro viską, kad miestas save suvoktų ir pasauliui prisistatytų ne kaip lietuvių tautos įkurtos valstybės sostinę, o kaip šiandien ir visą savo istoriją multikultūriškiausią regiono miestą, kuriame lietuviai, rodos, tik svečiai, o Lietuva – tik aplinkybė. Valdant Šimašiui kartu su konservatoriais 2017 metais patvirtinta Vilniaus atminties kultūros puoselėjimo programa. Jos vieši tikslai gražūs – ugdyti vilniečių istorinę atmintį, atstovauti Vilniaus paveldą ir savitumą miesto svečiams, stiprinti vilniečių bendruomeniškumą.

Tačiau Vilnius šioje programoje koks tik nori, tik ne lietuviškas. Savivaldybės akimis, Vilniaus istorijoje Lietuvą apskritai sunku surasti. Gerai, kad šalinami sovietinių kolaborantų paminklai. Tačiau tai daryti priverčia karo Ukrainoje kontekstas.

Tuo tarpu Lietuvos laisvės kovotojų atminimo ženklai šalinami pačios savivaldybės iniciatyva, niekam neverčiant. Naikinamos atminimo lentos žuvusiems už Lietuvos laisvę, gatvių pavadinimai kariuomenės savanoriams, pastaraisiais metais net stotelėms atimami konkrečią ir lietuvišką istorinę reikšmę turintys vardai.

Valstybiški paminklai (J. Basanavičiaus ar brolių Vileišių) atsiranda ne savivaldybės iniciatyva, ji greičiau tas iniciatyvas nužudo (paminklas A. Smetonai). Išimtis taikoma LDK paveldui, mat kunigaikščių laikai jau senokai melagingai pateikiami kaip įvairovės, atvirumo ir multikultūriškumo amžius, savotiškas atvirosios Europos Sąjungos prototipas.

Todėl Vytis Lukiškių aikštėje nėra tik klausimas apie vieną paminklą vienoje miesto aikštėje. Tai klausimas, ar Vilnius gali turėti lietuvišką veidą, lietuvišką atmintį ir apskritai būti ir atrodyti suverenios nepriklausomos valstybės sostine, kurios pati atmosferą skelbia valstybingumą. Šiandien taip nėra ir nėra sąmoningai. Kovą su Vyčio monumentu visada lydėjo argumentai, esą reikia „išpolitinti aikštę“, reikia „talpios prasmėms kompozicijos“, reikia „paminklo, kuris nežvelgtų į žmogų iš aukšto“, reikia, „kad aikštėje būtų jauku žaisti ir vedžioti šunis“.

Kaip tik šiuo klausimu geriausia tiesos ieškoti brandžios demokratijos šalių sostinėse Vakarų Europoje. Šalių, į kurias visada lygiuojamės. O ten – nuo Romos iki Vašingtono – kiekviena reikšminga aikštė turi politinę prasmę, visai ne talpius prasmėms, o konkrečias asmenybes ir įvykius pagerbiančius monumentus, kurie išlaiko pagarbų atstumą su praeiviais, bet niekaip netrukdo žmonėms aplinkui rinktis, bendrauti, iškylauti ir – juk tai taip svarbu – vedžioti šunis. Nerūpestinga kasdienybė gali sugyventi ir visur sugyvena su pagarba istorijai ir valstybingumui. Tik ne Vilniuje.

Tas pats ir apie savitumo paieškas. Nors nuolat kalbama apie savitumą, jis nuosekliai naikinamas „štampuojant“ vienodus daugiabučių kvartalus miegamuosiuose rajonuose ir „stiklainius“ istorinėse miesto vietose.

Vietoje to, kad atkurtume sovietų tikslingai sunaikinto istorinio miesto veidą, ką padarė daugybė Vakarų miestų, įskaitant ir ne vieną miestą kaimyninėje Lenkijoje, statomi nauji tarpusavyje skirtingi, tačiau savo esme vienodi šiuolaikiniai pastatai, nederantys su aplinka ir nepatrauklūs vilniečiams. Juk architektūra – ne tik estetikos, bet ir savitumo klausimas. Šiuolaikiniai architektai atskleidžia save individualiai, tačiau nusėja visą pasaulį tais pačiais, nors ne identiškais „stiklainiais“.

O pasaulyje išsiskirti Vilniui norisi ir bandoma. Bet pasaulio miestai lankomi dėl to, kas juose savita ir unikalu. Dėl to, kas iš tiesų jų. Lankomiausi pasaulio objektai visada atskleidžia šalių ir miestų savitumą, o ne vienodumą. Miestai nelankomi dėl serijinių muziejų ir „stiklainių“, kurių jau galima rasti beveik visuose pasaulio didmiesčiuose (išimtis – dangoraižių gimtinė Niujorkas, kuris vienintelis iš tiesų jais unikalus). Turistai lanko, o gyventojai didžiuojasi miestais, kurie turi savo tapatybę, istoriją ir dvasią.

Vilnius ir Lietuva išgyvena gilią turizmo krizę, tačiau ji nulemta ne tik beprasmiškai Lietuvoje paskelbtos nepaprastosios padėties. Ją lemia ir tapatybės krizė. Vilnius pasiskelbė Europos G tašku, tuo tarsi kapituliuodamas, jog iš tiesų neturi, ko parodyti pasauliui. Tai buvo daugiau nei skambus reklaminis pavadinimas. Tai atspindėjo Vilniaus suvokimą jo valdytojų galvose.

Reikia apsispręsti: Vilnius – eilinė linksmybių vieta ar unikalus istorinis miestas? Europos G taškas ar Lietuvos sostinė? Ir tai ne tik vilniečių, bet visos Lietuvos rūpestis. Niekada nebūsime įdomūs pasauliui ir patys savimi nesididžiuosime, jei visur sieksime vienodumo, o ne išryškinti unikalumą to, kas esame.